infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Italijos gydytojai užregistravo pirmą oficialų atvejį Europoje – priklausomybė nuo DI pokalbių modelio. Jauna moteris mėnesius bendravo su juo, kuris visada atsakydavo taip, kaip ji norėjo išgirsti. Realus pasaulis tapo nereikalingas.

Lengva pasakyti: technologija kalta. Sunkiau atsakyti: kodėl ji ten nuėjo?

Atsakymas, kurio niekas nenori garsiai ištarti

Žmogus pas DI pokalbių modelį grįžta todėl, kad randa ten tai, ko neranda realiame pasaulyje. Priėmimą. Dėmesį. Supratimą. Laiką.

Tai ne silpnumas. Tai signalas.

Europoje beveik 64% jaunimo nuo 16 iki 24 metų naudoja DI pokalbių modelius. Beveik kas antras bent kartą aptarė su jais intymias ar asmenines temas. Lengviau nei su gydytoju. Lengviau nei su draugu.

Klausimas ne apie technologiją. Klausimas – kur dingo tie draugai ir gydytojai, kuriais buvo galima pasitikėti?

Veidrodis, ne priežastis

DI pokalbių modelis neatėmė žmonių iš žmonių. Jis tik užpildė tuštumą, kuri jau buvo. Vienatvės epidemija išsivysčiusiose šalyse prasidėjo gerokai prieš DI – sociologai ją fiksuoja nuo devintojo dešimtmečio. Socialiniai tinklai ją pagilino. DI į ją įžengė kaip atsakymas, ne kaip kaltininkas.

Italijos atvejis – tai ne istorija apie pavojingą technologiją. Tai istorija apie žmogų, kuriam realiame pasaulyje niekas neatsakė taip, kaip reikėjo. DI atsakė. Ir ji liko.

Kai DI tampa vieninteliu, kuris klauso

Britų tyrėjai užfiksavo paradoksą: žmonės, kurie jau naudojo DI pokalbių modelius sveikatos patarimams, dažniau vertino tą patirtį kaip naudingą nei tie, kurie tik galvojo apie tai. Baimė prieš patyrimą didesnė nei realus patyrimas.

Bet yra ir kita pusė. Kas penktas iš tų, kurie kreipėsi į DI dėl sveikatos, atsisakė eiti pas gydytoją. Ne todėl, kad DI blogai patarė. O todėl, kad DI atsakė – o pas gydytoją buvo ilga eilė.

Tai ne technologijos pergalė. Tai sistemos pralaimėjimas.

Problema ne DI – problema pasaulis

Žmogus negrįžta pas DI pokalbių modelį todėl, kad algoritmas jį patraukia. Jis grįžta todėl, kad ten yra kažkas, ko kitur nebėra – laikas, dėmesys, nekritikuojantis klausymasis ir supratimas.

Ir čia slypi tikrasis klausimas – ne „ar DI pavojingas?“, o „kodėl žmogui reikia ieškoti artumo pas algoritmą?“ – Atsakymas į tą klausimą yra daug nepatogesnis nei bet kokia diskusija apie technologiją.

Vietoje išvados

DI pokalbių modeliai nėra atsakymas į vienatvę. Bet jie yra jos simptomas – matomas, išmatuojamas, neginčijamas.

Kol vyriausybės diskutuoja apie DI reguliavimą, reikėtų paklausti paprastesnio klausimo: kodėl milijonai žmonių gali lengviau pasikalbėti su algoritmu nei su kitu žmogumi? Ir ką tai sako apie pasaulį, kurį sukūrėme?

Italų mergina buvo gydoma nuo DI priklausomybės. Niekas nebuvo gydomas nuo pasaulio, kuris ją ten atvedė.

Parengė: Klaudija