infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Samas Altmanas, „OpenAI“ vadovas, ne kartą yra sakęs, kad dirbtinis intelektas taps tokia pat kasdiene komunaline paslauga kaip vandens, elektros ar šilumos tiekimas. Balandžio 27 d. paskelbti kompanijos veiklos principai – tai ne filosofinis manifestas, o šio verslo modelio išdėstymas. Perskaitykime ką jie iš tikrųjų sako.

1. Demokratizacija

„OpenAI“ įsipareigoja priešintis galios sutelkimui kelių grupių (DI kūrėjų) rankose ir siekia, kad svarbiausi sprendimai dėl DI būtų priimami demokratiškai, vadovaujantis lygybės principais — o ne vien technologijų laboratorijų lygiu. Tai apima ir infrastruktūros decentralizaciją: duomenų centrų plėtrą visame pasaulyje, išlaikymo kaštų mažinimą, prieigos demokratizavimą.

2. Įgalinimas

„OpenAI“ tiki, kad dirbtinis intelektas gali tapti galingiausiu įrankiu kurį žmogus kada nors turėjo – ne tik pagerinti kasdienį gyvenimą, bet iš esmės pakeisti tai, ką žmogus gali pasiekti.

Pasaulis yra įvairus, žmonių poreikiai skirtingi – todėl kompanija siekia suteikti kiek įmanoma didesnę laisvę naudotis šia technologija taip, kaip reikia kiekvienam.

Taisyklės nėra nekintamos: apribojimai egzistuoja tik ten, kur objektyvi žala yra įrodyta.

3. Visuotinė gerovė

Šis principas yra bene drąsiausias dokumente. „OpenAI“ tiesiogiai sako: norime ateities, kurioje kiekvienas žmogus galėtų gyventi puikiai – ne tik išgyventi, o gyventi prasmingai ir pilnaverčiai.

Kompanija mato konkretų kelią: kai galingos DI sistemos taps prieinamos visiems, žmonės atras naujus būdus kurti vertę, o mokslo atradimai paspartės taip, kaip šiandien sunku įsivaizduoti.

Tačiau „OpenAI“ atvirai pripažįsta: technologijos plėtotojai vieni šito nepasieks. Valstybės turės svarstyti naujus ekonominius modelius (galbūt finansuoti duomenų centrus), o infrastruktūros plėtra — duomenų centrai visame pasaulyje, mažėjančios kainos — yra būtina sąlyga kad ši vizija taptų realybe.

4. Atsparumas

„OpenAI“ pripažįsta tai, ko daugelis technologijų kompanijų vengia pasakyti garsiai: jokia viena DI laboratorija negali užtikrinti saugios DI ateities. Rizikos yra tokio masto, kad joms reikia visuomeninio atsakymo.

Kompanija pateikia konkrečius pavyzdžius: itin galingi modeliai gali palengvinti naujų patogenų kūrimą, kibernetinio saugumo grėsmės augs kartu su modelių galimybėmis.

Sprendimas: bendradarbiavimas su vyriausybėmis, tarptautinėmis organizacijomis, kitomis kompanijomis. Jei valstybės finansuoja infrastruktūrą, jos tampa suinteresuotomis pusėmis ir įgyja realias kontrolės priemones. Tačiau lieka praktinis klausimas: valstybių dalyvavimas finansuojant, nereiškia automatiškai greito ir efektyvaus reagavimo. Tai neišspręstas iššūkis.

5. Prisitaikymas

Paskutinis principas yra bene sąžiningiausias. „OpenAI“ tiesiogiai sako: mes klysime, ir tai normalu. Kompanija primena savo istoriją — kadaise bijojo išleisti net GPT-2 modelį. Iš tos patirties gimė iteracinio diegimo strategija: laipsniškas išleidimas, stebint kaip technologija sąveikauja su pasauliu.

Šią logiką OpenAI žada taikyti ir toliau.

Svarbus momentas: kompanija kalba apie DI ne kaip apie programą su numatytais parametrais, o kaip apie sistemą su sunkiai nuspėjamu atsirandančiu elgesiu. Tai ne pasiteisinimas – tai objektyvi realybė, kai sistemai suteikiama plati laisvė, o taisyklės nėra fiksuotos.

Išvada

Viso šio dokumento logika tampa aiški per Altmano metaforą: Dirbtinis intelektas taps tokia pat paslauga kaip vandens, šilumos ar elektros tiekimas. „OpenAI“ tarp eilučių siūlo panašų modelį: valstybės ir visuomenė finansuoja infrastruktūrą ir tampa suinteresuotomis pusėmis, kurios prisiima ir kolektyvinę atsakomybę – būtent todėl taisyklės tampa dinaminėmis ir kintančiomis pagal poreikį, o kompanija koncentruojasi į technologijos tobulinimą, vertybių klausimus paliekant pačiai visuomenei. Tai elegantiškas modelis – jei jis veiktų.

Klaustukai lieka du. Pirmas: ar tai tikrai galios paskirstymas — ar klasikinis receptas nacionalizuoti išlaidas ir atsakomybę, privatizuojant pelną?

Antras: nesant realios konkurencijos, ar visuomenės finansuojama infrastruktūra netaps stabdžiu pačiai technologijai? Kam tobulinti, stengtis mažinti energijos suvartojimą, gilinti galimybes, kai/jei išlaikymas jau garantuotas?

Atsakymas priklausys ne nuo principų, o nuo to, kaip jie bus įgyvendinti.

Parengė: Klaudija