infa.lt

K. Kavolėlio/ BFL nuotr

Lietuvos visuomenės psichikos sveikatos rodikliai itin prasti, savižudybių, patyčių lygis vienas prasčiausių Europos Sąjungoje. Emigracijos mąstai tokie, kad karčiai pavadiname evakuacija, bet išvykstama ne vien dėl finansinių sunkumų – emigrantai dažnai pabrėžia psichologinės gerovės stoką. Netgi tiesiai sako, kad Lietuvoje viskas atrodo blogai. Ties šia vieta ir kyla klausimas – ar tikrai viskas yra juoda, ar kartais mes pernelyg daug koncentruojamės į negatyvą.

Be abejo, taip jau veikia mūsų smegenys – ne tiek daug pakitusios, kaip mums norėtųsi, per pastaruosius tūkstantmečius – mes instinktyviai pirmiausia fiksuojame pavojų, tad informacija apie grėsmes akimirksniu patraukia ir sudomina. Tačiau visgi nebesame paleolito žmonės ir galime sąmoningai įvertinti dabartinę informacinę erdvę. Visi puikiai suprantame, kad gyvename informacijos amžiuje – iš visų pusių eina didžiulis srautas žinių, naujienų, vaizdų ir t.t. Ir nors šiandien kiekvienas gali lengvai tapti informacijos skleidėju, vis tik žiniasklaida yra centrinė to informacinio srauto figūra – įtakinga ir svarbi kaip niekada.

Kaip laiške man rašo bene žymiausias žiniasklaidos poveikio visuomenės psichikos sveikatai tyrinėtojas prof. Grehemas C. L. Deivis (Graham C.L. Davey) „Mūsų atlikti tyrimai liudija žymų kognityvinį ir emocinį poveikį visuomenei, įskaitant nerimo ir depresijos lygio augimą, bet ir nepasitenkinimo savo gyvenimu didėjimą. Deja, negatyvios naujienos dar niekada nebuvo tokios dominuojančios kaip šiandien, kai viešosios informacijos rengėjai dažnai naudoja negatyvą siekdami emociškai užkabinti auditoriją, nesusimąstydami kokias psichologines pasekmes turi tokie jų veiksmai.“

Žiniasklaida turi teisę ir pareigą pranešti visuomenei žinias – kas vyksta, kas blogai ir kas gerai. Ir vis tik mūsų žiniasklaidoje negatyvios informacijos dominavimas yra stulbinantis. Nors jau ne viena žiniasklaidos priemonė mato, kad mums trūksta pozityvios informacijos, imasi labai reikalingų iniciatyvų skleisti žinias apie mūsų šviesuolius, įkvepiančius projektus, gerus darbus, bet tendencija išlieka akivaizdžiai neigiama – pozityvūs dalykai išlieka medijų paraštėse. Jei negatyvi žinia pastebima išsyk, pranešama plačiai ir dažnai eskaluojama (kartojama, neretai papildant nežymiomis naujienomis ar net be jų, kartais netgi prarandant bet kokią informacinę vertę), tai pozityvios žinios sklaida net nesulyginamai kuklesnė.

Moksliniai tyrimai seniai atskleidė taip vadinamos žiaurios žiniasklaidos (violent media) neigiamą poveikį psichikai – ir taip, mes turime Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio teisinį reguliavimą. Jis numato ribojimą konkrečių neigiamų žinių ir vaizdų mūsų vaikams. Bet mums visiems – visai visuomenei, kuri jaučiasi bejėgė, pažeidžiama ir kartu pikta bei agresyvi – trūksta pozityvios informacijos. Mūsų mažutė ir nelabai turtinga valstybė vis tik nėra tokioje beviltiškoje duobėje, kaip per juodus šiandieninio informacijos srauto akinius ima atrodyti. Mes laisvi – ir jau netgi daugiau nei ketvirtį amžiaus. Mes demokratinė valstybė – ir nors nuolat susiduriam su daugybe žmogaus teisių problemų, mes gyvenam visiškai kitame lygyje nei buvusi sovietinė imperija ar šalys, nepriklausančios Vakarų erdvei. Mes turime nerealų kiekį talentų – nuo lazerių mokslininkų iki plaukimo čempionų. Ir mes turime tai matyti ir žinoti.

Ar turime nutylėti problemas ir apie jas nekalbėti – atvirai ir skaudžiai? Ne. Žiniasklaida turi ir toliau atvirai rodyti mūsų skaudulius. Bet ne veltui egzistuoja terminas „eskaluoti“ – mes turime sumažinti tą mazochistinį kiekvienos neigiamos naujienos eskalavimo, kartojimo, vėlimo po visas įmanomas laidas ir straipsnius, kol tai tampa nebepanašu į žiniasklaidą, kai tuo tarpu nebelieka vietos informacijai apie pozityvius ar bent neutralius dalykus – kas vyksta mūsų valstybėje pozityvaus, ką keičiame ir ko mokomės ir ką pasiekėme ir kam padėjome ir taip toliau. Skirkime adekvatų dėmesį pozityvioms žinioms – jų nereikia kurti, jos yra, tik sąžiningai jas praneškime.

Mūsų Rytų kaimynas išleidžia didžiules sumas, kad įtikintų kaip blogai Lietuvoje ir kokie lietuviai nelaimingi – nedirbkime jiems. Kalbėkime atvirai ir nevyniodami į vatą apie savo problemas, bet kalbėkime ir apie sprendimus, apie teigiamus pokyčius, apie įkvepiančius darbus – įskaitant ir mūsų valstybės institucijas ir pareigūnus. Moksliniai tyrimai rodo ne tik tiesioginę koreliaciją tarp dominuojančios neigiamos informacijos žiniasklaidoje ir visuomenės psichikos sveikatos rodiklių, bet ir poveikį pasitikėjimui savo valstybe bei patriotiškumui. Neslėpkime blogų naujienų, bet neslėpkime ir gerų naujienų. Man įstrigo vieno Lietuvai atidavusio visą gyvenimą pulkininko žodžiai: „Jei mes palaužiame savo pačių dvasią – priešas jau laimėjo.“

Dovilė Šakalienė
Seimo narė, Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko pavaduotoja

LVŽS pirmininko Ramūno Karbauskio komentaras Facebook socialiniame tinkle:

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija, išgirdusi apie siūlymus inicijuoti įstatymų pataisas, kuriomis žiniasklaida būtų įpareigota ne mažiau nei pusėje skelbiamo turinio nurodyti teigiamą informaciją, atsiriboja nuo šios viešai pasklidusios informacijos. Šis siūlymas dėl cenzūros nebuvo diskutuotas ar derintas frakcijoje, tad tai turi būti traktuojama kaip šių trijų siūliusių (Dovilės Šakalienės, Roberto Šarknicko ir Zenono Streikaus) LR Seimo narių nuomonė, o ne visos frakcijos sprendimas. LVŽS bendru sutarimu cenzūros jokiai žiniasklaidos priemonei tikrai taikyti nežada.