infa.lt

Trys iš keturių dirbtinio intelekto plėtros variantų numato darbuotojų išstūmimą.

Pasaulio ekonomikos forumo (WEF) ekspertai pristatė pasaulinės darbo rinkos pokyčių scenarijus iki 2030 m., priklausomai nuo dirbtinio intelekto (DI) plėtros tempo ir darbuotojų gebėjimo naudotis jo galimybėmis.

Tik vienas iš keturių variantų numato ne esminį, o ribotą darbuotojų pakeitimą DI technologijomis, kurį bus galima sustabdyti keliant darbuotojų kvalifikaciją. WEF ekspertai mano, kad darbuotojų gebėjimą prisitaikyti prie naujos ekonomikos pirmiausia lems žmogiškojo kapitalo plėtros strategijos ir investicijos į jį.

WEF ataskaitos „Keturi ateities scenarijai darbo vietoms naujoje ekonomikoje: dirbtinis intelektas ir talentai 2030 m.“ scenarijai pagrįsti dviem kintamaisiais.

Tai yra DI galimybių plėtros greitis (eksponentinis arba progresyvus tempas) ir darbuotojų bei įmonių pasirengimas prisitaikyti (visiškas arba ribotas). VEF ekspertai mano, kad įvairūs šių veiksnių deriniai formuoja ateities darbo rinką.

Pirmasis scenarijus („Spartusis pažangos tempas“) numato eksponentinį proveržį DI srityje, kuris pakeis ekonomiką ir sukurs naujas pramonės šakas. Tai žymiai sutrumpins perėjimo prie vadinamojo stipraus DI, turinčio su žmogaus kognityviniais gebėjimais palyginamus gebėjimus, laiką.

Tuo pačiu metu, radikaliai pertvarkius švietimo ir profesinio mokymo sistemas, darbuotojai galės greitai prisitaikyti prie pokyčių. Daugelis įprastų profesijų išnyks, bet greitai atsiras naujos. Žmonės valdys šimtus „skaitmeninių darbuotojų“ ir koordinuos DI agentų darbą.

Technologijos atliks vis didesnę užduočių dalį. Žmogaus darbas taps lankstesnis ir labiau fragmentuotas, žmonių išstūmimas iš darbo vietų tęsis. Tuo tarpu reguliavimas ir socialinės apsaugos sistemos nespės prisitaikyti prie pokyčių, nelygybė tarp darbuotojų, pasirengusių ir nepasirengusių DI plėtrai, padidės.

Antrasis scenarijus („Pakeitimo era“) numato sparčią DI plėtrą, kai darbo jėgos pasirengimas prisitaikyti prie pasikeitimų yra ribotas. Tradiciniais metodais grindžiamos švietimo ir profesinio mokymo sistemos negalės užtikrinti naujajai ekonomikai reikalingų prisitaikančių ir daugiafunkcinių darbuotojų.

Automatizavimas padės kompensuoti kompetencijų trūkumą, bet sustiprins priklausomybę nuo technologijų ir vėlgi – lems masinį darbuotojų išstūmimą. Dirbtinis intelektas ir kompleksinei automatizacijai bus patikėtos pagrindinės užduotys visose sektoriuose.

Daugelyje sričių ištisos profesinės grupės tiesiog išnyks, o naujos profesijos bus neprieinamos daugumai. Tokiu atveju pajamų nelygybė ir skurdas pasieks naujas aukštumas.

Trečiasis scenarijus („Antrojo piloto ekonomika“) numato laipsnišką DI plėtrą ir aukštą darbuotojų pasirengimą ją naudoti. Šiuo atveju technologija papildys žmogaus galimybes.

Manoma, kad darbuotojai naudos DI, kad pagreitintų kasdienes užduotis. Išaugs paklausa vadybiniams, socialiniams ir analitiniams įgūdžiams, taip pat hibridiniams vaidmenims, derinantiems DI ir dalykinę kompetenciją.

Tuo pačiu padidės nelygybė tarp darbuotojų, sugebėjusių prisitaikyti prie pokyčių, ir tų, kurie turi ribotą prieigą prie švietimo ir skaitmeninės infrastruktūros. WEF ekspertai prognozuoja, kad DI įrankiai leis šiek tiek sumažinti vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbuotojų darbo užmokesčio skirtumą.

Ketvirtasis, paskutinis variantas („Užstrigusi pažanga“) numato tvarų DI vystymąsi, kai darbuotojams trūksta kritiškai svarbių įgūdžių. Įmonės ir valstybės DI diegs atsargiai ir selektyviai, daugiausia siekdamos automatizuoti atskiras užduotis ir kompensuoti personalo trūkumą.

Daugelis darbuotojų, praradusių darbą dėl automatizacijos, pereis į nekvalifikuotas ir mažiau socialiai apsaugotas darbo vietas – paslaugų srityje arba imsis papildomo darbo. Pirmiausia bus išstumtos rutininį darbą dirbančios pareigybės.

Nauda iš DI (darbo našumo ir inovacijų augimo) bus gauta nedideliam skaičiui pažangių pramonės šakų ir įmonių, kurios anksti investavo į DI ir skaitmeninimą.

Taigi, ekspertų nuomone, pasaulinės darbo rinkos ir vertės kūrimo grandinių ateitis priklausys ne tiek nuo technologijų, kiek nuo darbuotojų gebėjimo jas įsisavinti. Šį gebėjimą prisitaikyti prie naujos ekonomikos pirmiausia lems dabartinės ir būsimos žmogiškojo kapitalo plėtros strategijos bei valstybės ir verslo investicijų į jas dydis.