infa.lt

Banksy. Dover, England. foto @banksy Instagram

Europos Sąjunga yra giliai susiskaldžiusi, ankstesnės vienybės joje nebėra, rašo „Spiegel“ leidinys. Sąjunga atrodo pavargusi, sugniuždyta skolų krizės, o politikai jau seniai pasinėrę į moralizavimą ir populizmą. Anksčiau monolitinės Europos žlugimas tampa vis labiau tikėtinas, rašo straipsnio autorė, Sabine Rennefantz.

Kuo stipresnis Donaldo Trampo (Donald Trump) ir Vladimiro Putino spaudimas, tuo atkakliau daugelis vadina Europos Sąjungą vieninteliu Europos išsigelbėjimu. Tačiau pažvelgus į šią pavargusią Europos bendriją, vilties beveik nelieka.

Šiandien dažnai galima išgirsti: Europa turi ryžtingai ir suvereniai priešintis Trampui ir Putinui. Skamba ryžtingai ir įtikinamai, tarsi egzistuotų kokia nors Europa, kuri laikosi vieningos pozicijos. Tačiau aš to balso negirdžiu.

Dvidešimt septynios ES valstybės narės yra giliai susiskaldžiusios dėl pagrindinių klausimų, visų pirma dėl to, kaip reaguoti į JAV ir Rusijos neoimperines ambicijas. Vengrijoje valdo Viktoras Orbanas – politikas, kurio „neliberali demokratija“ jau seniai laikoma pavyzdžiu, kaip galima pulti teisinę valstybę, teismų sistemą ir žiniasklaidos laisvę, ir ne tik Europoje.

Orbanas jau daugelį metų vaidina liberalios demokratijos priešingybės vaidmenį, o Donaldas Trampas ir jo aplinka jį laiko patogiu atitinkamų teiginių tiekėju.

Lenkijoje, Italijoje, Slovakijoje ar Čekijoje valdžioje buvo arba tebėra dešinieji populistai, kurie ES vertina ne kaip politinę bendriją, o kaip destruktyvią jėgą. Prancūzijoje per artėjančius rinkimus nacionalistai gali atvesti į valdžią Jordaną Bardellą.

Net Vokietijoje nebegalima atmesti galimybės, kad kanclere taps Alice Weidel (AfD), kurios partija atvirai žaidžia su mintimi išstoti iš Europos Sąjungos. Atrodo, kad ir „Nacionalinis susivienijimas“ Prancūzijoje, ir AfD Vokietijoje palaiko politinius, kadrinius ar finansinius ryšius su Rusija.

Kur visame šiame chaose yra politinis vadovavimas, gebantis žvelgti toliau nei artimiausio rinkimų ciklo horizontas? Kas čia apskritai mąsto perspektyviai?

Vokietija kaip partnerė?

Atrodo, kad kancleris Frydrichas Mercas (Friedrich Merz) pats nelabai tiki tokia Europa. Neseniai jis pasiūlė Trampui: jei JAV nėra linkusios bendradarbiauti su visa ES, tegu bent jau pasirenka Vokietiją kaip partnerę. Tai atrodė ne kaip taktinis žingsnis, o greičiau kaip pasidavimas aplinkybėms.

Dvišaliai susitarimai tapo svarbesni už Europos solidarumą. Ir tai sako būtent Mercas, iš kurio daugelis tikėjosi, kad po Olafo Scholzo stagnacijos laikotarpio jis įkvėps naują gyvybę Europos projektui.

Jei prisimintume Europos Sąjungos ištakas, dabartinė realybė atrodo blaivinančiai. Europa prasidėjo kaip ekonominis projektas ant Antrojo pasaulinio karo griuvėsių – iš pradžių tarp Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos.

Prekybos ir pramonės tarpusavio priklausomybė turėjo „sutramdyti“ vokiečius, kurie anksčiau pavertė žemyną griuvėsiais. Iš šio sąjungos, iš būtinybės, išaugo taikus projektas, turintis didžiulį patrauklumą. Europa žadėjo žemynui gerovę, saugumą ir laisvę.

Būdama kilusi iš Rytų Vokietijos, aš tai supratau vėliau. Tačiau ir 1990-aisiais buvo akivaizdu, kad ši Europa norėjo būti kažkuo daugiau nei tik bendra rinka. Tikslas buvo vis glaudesnė politinė integracija. Daugeliui iš mūsų, užaugusių sistemoje, kurioje taisyklės buvo primetamos be balso teisės, tai buvo labai svarbu.

Tačiau jau beveik du dešimtmečius beveik niekas nebekalba apie „vis glaudesnę sąjungą“. Vietoj to, ES tapo ekonomine erdve, valdoma biurokratinėmis taisyklėmis: su griežtais reikalavimais, demokratijos trūkumu, išimtimis stipriesiems ir galimybėmis daryti nuolaidas tiems, kurie protestuoja garsiausiai.

2016 m. Jungtinėje Karalystėje vykęs balsavimas už „Brexit“ šio proceso nepradėjo – jis tik padarė jį akivaizdų. Tikrasis pasitikėjimo sąjunga praradimas prasidėjo anksčiau, galbūt dar 2004–2005 m., kai žlugo Europos konstitucijos projektas.

2010–2015 m. euro zonos skolos krizės metu paaiškėjo, koka trapus buvo Europos solidarumas. Vokietijoje augo baimė dėl „transakcijų sąjungos“ – minties, kad teks nuolat mokėti už kitus.

Žiniasklaidoje kilo polemika prieš tariamai tingius pietų gyventojus (maždaug taip pat po 1990 m. buvo puolami Rytų Vokietijos gyventojai, kurie buvo vadinami amžinai nepatenkintais „besiskundžiančiais-osiais“).

Buvęs finansų ministras Wolfgangas Scheible (KCDU) tapo griežtos, griežtai reglamentuotos antikrizinės politikos įkūnijimu: padėti – taip, bet tik mainais į griežtas sąlygas ir politinį paklusnumą.

2015 m. Šoible netgi iškėlė idėją apie laikiną Graikijos išstojimą iš euro zonos, daugelis buvo šokiruoti. Europa pasirodė esanti pasirengusi paaukoti vieną iš dalyvių, kad išgelbėtų bendras taisykles. Tai pakenkė pasitikėjimui ir vienybei, suteikdama impulsą visų spalvų populistams.

Vokiečių politinis filosofas ir idėjų istorikas Janas Werneris Mülleris tą laikotarpį apibūdino taip: ES išmoko drausminti valstybes, bet taip ir nesukūrė politinių priemonių, kurios leistų spręsti konfliktus remiantis solidarumu. Europa tapo pajėgi priversti, bet taip ir neišmoko lojalumo.

Bendros skolos ilgą laiką Vokietijoje buvo laikomos raudona linija. Jokios kolektyvizacijos, jokios bendros atsakomybės, jokios rizikos – tai nebuvo techninė diskusija, o politinė doktrina, giliai įsišaknijusi ir morališkai reikšminga vokiečiams. Todėl dar labiau stebina, kaip tyliai ji žlugo.

Pirmasis didelis lūžis įvyko su atkūrimo fondu po pandemijos, kai ES pirmą kartą dideliu mastu prisiėmė bendras paskolas. Vėliau ES obligacijos buvo naudojamos ir Ukrainos paramai finansuoti. O dabar ES kreditų programos bendroms ginklų pirkimams tampa norma.

Ilgą laiką solidarumas buvo laikomas įtartinu, ir tik išoriniai sukrėtimai padarė jį politiškai įgyvendinamą.

Po 2017 m. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas vėl ir vėl bandė suteikti Europai politinį impulsą per bendras investicijas, biudžeto politikos koordinavimą ir strateginę autonomiją. Jį stabdė Angela Merkel: ji stabdė, atidėliojo ir silpnino iniciatyvas.

Europa toliau egzistavo nuolatinio krizių valdymo režimu, amžinai reaguodama į iššūkius, o ne veikdama preventyviai.

Europa turi ginti savo suverenitetą neoimperializmo sąlygomis. Tačiau suverenitetas neatsiranda vien iš ginklavimosi programų. Jis gimsta iš politinės vienybės, pasitikėjimo ir pasirengimo spręsti prieštaravimus bendrai, o ne moralizuoti ar begalę kartų atidėlioti sprendimus.

Šiandien mažiausias bendras Europos politikos vardiklis yra ginklavimosi stiprinimas. Tai galima laikyti būtinu jungiamuoju elementu. Tačiau nereikia apgaudinėti savęs: ginkluotas atgrasymas – dar nėra Europos projektas.

Europos Sąjunga atrodo pavargusi. Ji nesuskilo, neprarado veiklos gebėjimų, tiesiog susilpnėjo iš vidaus. Ji vis dar veikia techniškai ir sutartiniu pagrindu, bet jau beveik nebeįtikina pasaulio bendruomenės.

Europa formaliai egzistuoja, bet ji jau nesugeba susidoroti su jai iškilusiais iššūkiais. Ilgą laiką ES pabaiga atrodė neįsivaizduojama. Šiandien tai visų pirma nemaloni mintis, apie kurią niekas nenori kalbėti garsiai.

Aš nenustebčiau, jei po dešimties metų šios Europos Sąjungos nebeliktų. Ne dėl garsaus žlugimo, o dėl lėto, pamažu vykstančio nuvertėjimo. Sutartys liks, pastatai – taip pat. Dingsta tik pati politinė idėja, kuri kažkada stovėjo už viso to.