infa.lt

Yra toks Aleksandras Palijenko, žinomas internete mokytojas, treneris, guru ar dar kaip dabar tokie žmonės vadinami. Priešingai įprastiems dvasiniams mokytojams, jis – labai žemiškas, tikrai, labiau konsultantu pavadintinas. Jo aiškinamame pasaulyje ir gyvenimo jame instrukcijoje viskas prasideda materija, ir materija baigiasi. Mes visi, pagal jį, Žemėje gimstame su programa, ir geriausias gyvenimas, kokį mums gali pavykti nugyventi, yra pirmiausia pilnas tos programos išgyvenimas.

Tai – realiausia ir arčiausia, kas mums pasiekiama… Tačiau, kadangi šį Žemės pasaulį ir jo programas sukūrę žemų vibracijų padarai (kitais žodžiais pasakyta tas pats, apie ką ėjo kalba pereitame blogo įraše), tai viskas Žemėje padaryta taip, kad mes savo programų negyventume, nuo jų nukryptume, darytume nesąmones, savęs už tai nekęstume – jie tokioje energetinėj terpėj klesti… Žinoma, kažkur atmintyje turėtų suskambėti ir varpelis apie tai, jog pasaulis kuriam laikui lyg ir buvo atiduotas valdyti šėtonui…

Bet, kas tas šėtonas ir kas atidavė, ir negali būti, kad žmonės nieko tame negalėtų pakeisti!  – pagal A.Palijenko, žemės žmonės pakeisti tikrai negali nieko. Jei visi gyventume savas atsineštas programas, tai gal tada visas šitas užmanymas greičiau būtų išsemtas, pragyventas, ir kas nors kitas (kažkur iš Kosmoso) sugalvotų mums ką nors kita. Pagal A.Palijenko, iš žemiško programavimo gali išeiti (būti jam nepavaldūs) tiktai tie, kurie čia gimę – įsikūniję – iš kosmoso: jie atsinešė savas galimybes, laisves, taisykles… Bet. Šioje Žemėje gali būti aktyvus ir kažką tikrai keisti tiktai tiek, kiek esi žemiškas – reikia būti įsikūnijus pilnutinai. Nežemiškieji, su didelėm idealiom idėjom, neturi pakankamai energetinio potencialo – energijos įgyji tiek, kiek abstrakčiomis idėjomis gyventi atsisakai.

Apie šitą dichotomiją A.Palijenko šneka kitais žodžiais: strategija versus taktika. Kas yra taktikas, tas nėra strategas… Jei esi čia ir dabar, ir gyveni gyvenimą žingsnis po žingsnio, koks jis tau atsiveria, tai, kažkokiu momentu, arba atpažįsti tai, ką pavyko padaryti kaip savo tikslo pasiekimą arba pasijunti kaip atsibudęs, ir nesupranti, kaip patekai į situaciją, kurioje randiesi. O, jei turi akyse tikslą ilgesniam laikui, tai negali žengti pilnaverčių žingsnių čia ir dabar jo įgyvendinimui – esi per daug savo galvoje ir per mažai kojose… Žodžiu, kaip ir kalbėta anksčiau, žemės kurmiams skirta nosim tą žemę ir arti, o dievai už jus matys, kas jums į naudą, ir ką dėl to padaryti. Tik kaip su pačiu A.Palijenko? -Nes jis tai mato ir į tolį iš aukštai, ir randasi čia ir dabar – naudoja žiūroną abiem galais, pagal reikalą… Bet, čia jo tokia programa, pasirodo.

Negirdžiu, kad jis kitiems tai kaip (latentinę) galimybę įvardintų. Tada prisimenu, jis pats dalinasi patirtimi, kaip vieną ar kitą mokytoją girdint, pirmiausia reikia susiorientuoti, iš kur jis atėjęs, kokiai auditorijai šneka, koks jo funkcionavimo lygis ar sritis, ir svarbiausia, kieno naudai jis kalba. Taip turėtume elgtis visi ir visada – žiūrėti pirmiausia kokia situacija ir kur, kaip, kokia dalimi į ją įsirašome arba ne mes patys: kam kažkur leistis į ginčus, jei, pvz, ten kalbama ne mums ir ne apie mus?

A. Palijenko teigia, jog energijos šaltinis yra meilė materijai, džiaugsmas ir noras būti materialiniame pasaulyje… Kad mylėti yra džiaugsmingas nekantravimas augti, priimti pastoviai viską kas nauja į save, ir keistis kartu su tuo naujumu… Ir seksualinė energija yra viso ko energija, tai aš pastebiu, jog, jei atitikčiau šiuos reikalavimus, būčiau tik pusė žmogaus, lyginant su tuo, kokia esu dabar – man įdomu ir naudinga paklausyti ką jis šneka, nes aišku, kada, kam ir kiek reiktų tuo pasinaudoti. Apie likusią mano dalį aš pasiskaitysiu gal, pvz, pas A.Piatigorskį ar M.Mamardašvili – jie šnekės apie idėjų gyvenimą, bet tam aš irgi matau ne tik naudą sau, bet ir vietą manyje.

Žemės žmonės myli materiją savaime – pinigus, gerą gyvenimą, kūniškus malonumus, technikos progreso rezultatus ir jų kaitą – naujas madas. To jų mokyti tikrai nereikia. Ir suprantama kodėl jiems aktualios ar juos dominančios idėjos yra mažos, smulkios… Kodėl jie ideologiškai priklausomi nuo autoritetų (seniau jais buvo dievai ar bažnyčia)… retas kuris iš jų siekia į Idėjų pasaulį savarankiškai ir pakankamai aukštai ir tampa genijumi. nes turi visas galimybes ir įgyvendinti atsineštus sumanymus Žemėje, pvz, koks nors P.Picasso. Jis buvo tiek menininkas, tiek verslininkas, suktas kaip politikas ir su nosimi tam, kas naujausia…Visiems kitiems, norint įgyvendinti bent kokią idėją šioje Žemėje, materialinio gyvenimo džiaugsmo  mokytis, matomai, reikia. Nes dažniausiai į Idėjų pasaulį einama ir išeinama, nes materialiniame nepatinka, fiziniame kūne būti sunku, nejauku, skauda. tada daug skaitoma, svajojama, žaidžiami kompiuteriniai žaidimai, o fizinis kūnas tuo metu gyvena savų įgimtų programėlių sukamas ir gyvenimo kokybė gaunasi irgi pagal jas… Tokie žmonės svajoja išgelbėti pasaulį, o sau jiems tai nereikia nieko. Kitais žodžiais tariant, už save nesugebu pastovėti, bet, jei pasieksiu pasaulio pagerinimo, tai to gerumo klius ir man. Čia visi progresyvieji, tolerantiškieji, demokratiškieji savą egoizmą į dvasingumo rūbą taip sumaniai įvilkę.

Ir jaučiasi moraliai aukštesniais už tuos, kurie sako, jog „pirmi trisdešimt norų turi būti sau ir apie save. Toliau jau galima norėti kitiems“.

2 dalis

Neatsimenu, ar Biblijoje buvo pasakyta, ar Šekspyras rašė, jog kartu su žiniomis žmogus prisirenka liūdesio… Kuo daugiau žmogus galvoja, tuo mažiau jaučia paskatą veikti – mato tam vis mažiau galimybių, dingsta prasmė. Nelieka energijos, jį apima melancholija… Šventas žmogus žemiškų energijų atžvilgiu yra iš viso tuštuma. Ir, priešingai, visiškai nešventas yra visiškai žemiškas, kupinas įvairių (suktų ir savanaudiškų) planų, energijos ir motyvacijos jiems įvykdyti. Ir vykdo juos sėkmingai, gyvena pilnu tempu, ilgai ir, dažnai, netgi sveikas, didesnės reikšmės ar visuomeninės naudos planų nepaliestas, idėjų neaplankytas. O galvojantysis nemato prasmės gyventi, suserga ir numiršta. Energijos jis irgi gauna, bet jinai jį griauna, nėra jam naudinga, lieka nepanaudota, nes jis žemiško gyvenimo būdo ir jo kelių nevertina, nenori, jie jam netgi nemalonūs…

Taip atsiranda daugybė žmonių, riogsančių tiktai prieš tv ar užsėdusių kompiuterinius žaidimus – jų smegenys daugiau netraukia, o imtis realios veiklos, dirbti ar bent jau apsitvarkyti aplink save, jiems yra pasidarę neįmanomai sunku… Daugybė žmonių, gyvenančių per viso ko neigimą ir kritikavimą – ateina iš to prisirinkto liūdesio. Ir reikia dėti sąmoningą, kryptingą pastangą, kad pamatytų gėrį ir grožį pasaulyje, pereiti iš automatiško neigimo į sąmoningą teigimą… Sekantis požymis, jog gaunama daug nenaudojamos energijos yra, kai žmogus šimtą kartų galvoja apie tą patį, negali pasirinkti, negali atsikratyti minčių, negali tiesiog priimti vieno ar kito sprendimo ir eiti gyventi toliau. Jam reikia kažkokių garantijų, jis meldžiasi dievams…

Kai, jei suvoki savo didesnįjį aš, irgi kaip savo dalį, jei tikrai žinai savąją dalį esant ir dievuose, ir Visatoj, ir archetipuose, ir stichinėse energijose ir dar nežinau kur, tai tereikia įprasti komanduoti. Sakyti, ko tau reikia, ko tu nori ir taškas. Turi taip ir būti. – Aišku, reikia treniruotis, pradėti nuo mažų dalykų, bet vykdyti kiekvieną savą sumanymą ar užsibrėžimą, kol visa tai susigulės į vieningą procesą, veikiantį tokiu diametru, kiek energijos turėsi pats. Visame kame reikia programuoti save pačiam, nepalikti plyšių svetimai kontrolei ar svetimoms programoms. Ir šitas darbas su savimi yra pats svarbiausias gyvenime, kad ir ką kas tau kitaip sakytų.

A.Palijenko, pvz, pasakoja, kad jam buvo liūdna, skaitant Lazarevo knygas… Čia tas liūdesys, kuris apima susidūrus su apribojimu kitame žmoguje, kai tu pats gali būti tiek vienoje, tiek kitoje to apribojimo pusėje. Aš klausiau A.Palijenko su didžiuliu entuziazmu šnekant apie materialinius dalykus, televizorius, šaldytuvus, mašinas, pinigus, bet, mane apima liūdesys, kai jis įvardija save tiktai kaip instrumentą, sako, jog kitiems ir geriausia naudotis juo kaip instrumentu, siekiant pasisekimo, turtų, sveikatos, gerbūvio… Yra tekę skaityti knygą apie amerikietę, apsigyvenusią Anduose, Peru, ir susidėjusią ten su vietiniu šamanizmu, mat, ji turėjo tam tikrų intuityvių sugebėjimų ir tapo ten vietinėms Žemės dvasioms labai naudinga, visokioms jėgoms ir galioms, kurios grūdosi viena per kitą, norėdamos per ją reikštis. Kai ji nuo to pavargo ar, gal jai ir pabodo, ir ji panoro iš šitos situacijos pasitraukti, niekas jos paleisti nesiruošė. Jai buvo aiškinama, jog tai – jos pareiga, ji privalo likti, tarnauti, leisti save naudoti bendram labui kaip instrumentą (ir sunaudoti, matomai).

Nežinia, kaip ten būtų pasibaigę, bet atvažiavo jos draugas, kuris buvo labiau New Age, labiau buvo užsiėmęs aukštom materijom, vibracijom, kitais išmatavimais (Ascension, dabar apie tai vis mažiau girdisi, matyt, iš mados išėjo)… Bet kuriuo atveju, matomai, jis tikrai savo energiją su kažkuo aukštesniu ir galingesniu buvo sujungęs, nes kartu su ja pas tuos šamanus nuėjęs sukomandavo jiems visiems išsirikiuoti ir lygiuot į kairę. Pasakė, ačiū, jūsų paslaugų daugiau nebereikia, viso gero, nuo šiol jo draugė pereina prie kosminės brolijos ir šviesos karių reikalų. Ir ją išvadavo. – Čia taip atrodė žinoma išoriškai. O iš esmės kalba eina net ne apie tai, kiek turi energijos – koks tavo potencialas – bet koks tavo mastas. Didesnis visada bus didesnis. Didėti žinoma reikia nuo energetinės bazės neatitrūkstant, gyvenant ir apie tai pagalvojant proporcingai, kad teorija nepradėtų eiti praktikos sąskaita. Nes iš didelio dvasingumo lengva nuvairuoti į depresiją.

Kad ne tikslo reikia siekti, bet mylėti patį procesą, tai čia jau išminčių kartota ir kartota, bet, kad iš depresijos, melancholijos, sėdėjimo savo galvoje, nevaldymo savų minčių ir pan. išeiti ir nueiti gyventi, tam ne tikslą reikia susirasti ar pamatyti – protui labai greitai viskas atsibosta, ima rodytis beprasmiška… Būtent gyvenimą reikia pasistengti pamėgti, kad ir nuo mažiausių dalykų pradedant, supančio pasaulio grožį matyti, dalyvauti jį kuriant… Žodžiu, sustoti pagalvoti reikia tiems, kurie niekada nesustoja, o nustoti galvoti tiems, kurie visada galvoja? – ir čia dar tik du variantai.

O žmogus tai kiekvienas kitoks. Kas tau pasakys, kaip tau geriau gyventi, jei ne tu pats?

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji