infa.lt

Lidžita Kolosauskaitė

Nors žadėjau įrašą dar tą pačią dieną, kai man buvo sukurta ši nauja erdvė, pažado laiku ištesėti nepavyko.

Taigi, pradėkime nuo pradžių.

Žmogus, kurio dėka pradėjau rašyti blogą ir žmogus, dėl kurio sprendimo turėjau palikti popo.lt, yra vienas ir tas pats.

Ačiū jam už abu dalykus.

Aš suprantu, kad kažkada jis dėl manęs labai apsiriko ir, vedinas to apsirikimo, įtikino rašyti tinklaraštį. Tiesa, neminėdamas, kad pats yra susijęs su popo.lt.

Susitarimų, ką rašysiu, nebuvo. Visados rašiau vadovaudamasi savo protu, emocijomis, supratimu.

Visgi, konfliktas buvo neišvengiamas.

Prasidėjo jis nepamenu tiksliai kada, bet pamenu, kaip.

Ričardas Savukynas (kitaip dar žinomas kaip Rokiškis Rabinovičius ar Pasaulio valdovas) pasakė, kad įtrauks mane į vieną grupę. Labai slaptą.

Sutikau per daug nesidomėdama. Kaip ir daugeliu kitų atvejų.

Niekados nebuvau aktyvi tos grupės narė ir net nelabai kreipdavau dėmesio, kas vyksta toje grupėje, tačiau po kažkurio laiko pastebėjau dalykus, kurie man kėlė šiurpą. Grupė buvo skirta persekioti žmonėms. Jos nariai dalindavosi informacija, kaip iš ko nors išsityčioti, kaip užblokuoti kokius nors puslapius ir pan.

Kantrybės taurę perpildė plačiai nuskambėjusi sovietinio plombyro istorija, po kurios aš palikau minimą grupę ir parašiau straipsnį, kodėl nepritariu grupės veiklai.

Ričardas Savukynas buvo stipriai įsiutęs, tvirtino, kad išdaviau grupę, jo pasitikėjimą ir pan.

Aš jam tik priminiau, kad niekad nieko nežadėjau.

Bet jau tada supratau, kad vadovaujamės skirtingais standartais. Nors esu kaunietė, gaujų mentalitetas man svetimas ir lojalumas grupei niekados nebuvo svarbiau už mano asmenines vertybes.

Tuo tarpu Ričardas Savukynas buvo įsitikinęs, kad tai, jog jis įtraukė mane į tą grupę, reiškė, jog aš negaliu jos kritikuoti. Nežinau, kuris iš mūsų teisus, bet aš iki šiol lieku tos nuomonės, kad mano asmeninės vertybės man svarbiau.

Iš tiesų manau, kad R. Savukynas yra puikus psichologas, bet nepastebėjo bene paties akivaizdžiausio dalyko – aš niekados nebūsiu tarp tų, kurie eina su gauja ko nors paspardyti.

Minėta grupė vienija žmones, kurie pavieniui gal nėra blogi, bet gaujoje gali padaryti siaubingus dalykus. „Bandos instinktas“ yra gerai žinomas psichologijoje. Ne atsitiktinai baisiausius dalykus padaro ne pavieniai žmonės, o būtent tam tikros žmonių grupės (nusikalstami susivienijimai, valdžiai pavaldžios struktūros ir pan.).

Šį fenomeną galima paaiškinti tuo, kad daug žmonių savo vidinį balsą girdi taip silpnai, jog jį lengvai nustelbia minios klegesys. Visgi, pakartosiu – niekados nebuvau iš tokių žmonių.

Trokštu gyventi pati ir linkiu savo palikuonims gyventi tokioje valstybėje, kurioje nėra persekiojimų ar susidorojimų dėl nuomonės. Kad ir kokia ta nuomonė būtų.

Rašydama įrašą apie sovietinį plombyrą, aš tiesiog garsiai deklaravau tai, kuo visados tikėjau – žmonių laisve elgtis savo nuožiūra, jei tai nepažeidžia kitų žmonių interesų.

Po „sovietinio plombyro skandalo“ mano ir Ričardo Savukyno santykiai stipriai atšalo, bet, visgi, aš ir toliau rašiau popo.lt. Tiesiog tikėdama jo gebėjimu priimti kitokią poziciją.

Pasirodo, klydau. Nors pats ne kartą apšaukęs kitus žmones vatnikais, antisemitais ir dar bala žino kuo, jis nenorėjo skaityti kritikos savo atžvilgiu.

Na ir galai jo nematė – gerbiu šį sprendimą, juolab, kad paskutinis mano įrašas ten tikrai nebuvo labai subtilus.

Iš kitos pusės, sunku išlikti subtiliai, kai matai, kad tai, kas tūkstančius metų laikyta teisingumu, dabar įvardijama kaip neteisingumas, o tai, kas tūkstančius metų laikyta neteisingumu, pristatoma kaip teisingumas ar net siekiamybė.

Man nesuprantami paskutinio meto teroro aktai prieš visuomenę ir ypač prieš vaikus (nes Užgavėnes daugiausia švenčia vaikai). Baisėjausi atakomis prieš spurgų pardavėjus, baisėjausi patyčiomis iš vaikų spektaklio Jurbarke ir galų gale pratrūkau, kai kone visi Lietuvos vaikai apšaukti antisemitais. Tai, ką paskutiniu metu organizuoja R. Savukynas, A. Tapinas ir kiti „visuomenės dorovės sergėtojai“ aš vertinu kaip nusikaltimą tautai. Nes dėl siaurų vienos konkrečios partijos interesų visuomenė yra pjudoma, ardoma, priešinama ir smerkiama už tai, kas dar vakar laikyta norma.

Tai – dirbtiniai skandalai, kurių esmė parodyti tariamą (ar tikrą) tam tikrų politikų ydingumą, tačiau tų skandalų epicentruose kaip patrankų mėsa sukišamos ištisos žmonių grupės, net ir vaikai.

Ir tegul aš beprotė, kaip sako R. Savukynas, bet negaliu sutikti su tokiomis priemonėmis.

Apskritai, mano individualizmas ir tam tikra prasme asketizmas yra tai, kas padeda išlaikyti tapatumą ir nenusigręžti nuo savo vertybių.

Absoliuti dauguma žmonių priversti tai padaryti, jei nori priklausyti tam tikriems visuomenės sluoksniams, gauti tam tikrų privilegijų.

Manau, kad ir R. Savukynas šiame kontekste – taisyklė, o ne išimtis. Jis – protingas, įdomus, beveik genialus žmogus, tačiau jo sąsajos su tam tikra partija ir tos partijos protegavimas seniai užgožė bet kokį objektyvumą.

Noras gyventi patogiai dažniausiai nugali padorumą.

Užtat visuomenėje tiek daug akiplėšų, melagių, tuščių karų kurstytojų.

Šiandien, deja, esu priversta vienu tokių laikyti ir tą, kurio dėka pradėjau rašyti tinklaraštį ir kurio pastangomis turiu vardinį domeną.

Ir paskutinis klausimas – atsakymas. Kaip man argumentavo nurodymą palikti popo.lt?

Na, pasak Ričardo, aš esu beprotė, Bartašiūnaitė ir meluoju jam į akis, naudodama jo resursus.

Dėl pirmų trijų nežinau, ar pasitaisysiu, bet bent jau nenaudosiu tų brangių popo.lt resursų, kurie skirti tik tiems, kurie yra protingi, ne Bartašiūnaitės ir nemeluoja Savukynui į akis.

O už tai, kad taip greitai įsikūriau naujoje erdvėje, dėkoju Marijus Urbonas.

Taip pat dėkoju visiems tiems, kurie siūlėsi padėti ir dalinosi patarimais.

Jūsų dėka tai pats smagiausias persikraustymas!

šaltinis: lidzita.lt