infa.lt

Faraono Tutanchamono kapavietės ekspozicija
Foto: Archeoppasja

Kasinėjimų detalės yra tokios siaubingos, kad mokslo bendruomenė ilgą laiką nedrįso jų paviešinti.

Praėjo daugiau kaip 100 metų nuo tada, kai Egipte buvo rasti faraono Tutanchamono palaikai, ir dabar tyrinėtojas atskleidė mažai žinomas šių kasinėjimų detales.

Kaip rašo leidinys „Daily Mail“, britų archeologas Howardas Carteris ir grupė egiptiečių archeologų atrado garsiąją kapavietę Karalių slėnyje, tačiau jiems teko nukirsti galvą ir sudarkyti mumiją, kad galėtų ją ištraukti iš karsto.

Faraono mumija buvo įlieta į senovinės dervos apvalkalą, likusį po laidojimo ritualo, kuris vyko 1323 m. pr. m. e., daugiau nei prieš 3300 metų.

Leidinys pažymi, kad nors Carteris parašė tris knygas apie radinius, jis nutylėjo apie faraono mumijos išdarkymo detales. Ekspertų nuomone, tai buvo padaryta, kad nebūtų atskleistas nepagarbus elgesys su mumija.

„Vėliau sekęs išpjaustymas buvo siaubingas. Tutanchamonui buvo „nukirsta galva, rankos buvo atskirtos ties pečiais, alkūnėmis ir riešais, kojos – ties klubais, keliais ir kulkšnimis, o liemuo – atskirtas nuo dubens ties klubo kaulo ketera“, – atskleidė detales Eleonora Dobson iš Birmingemo universiteto.

„Po to jo palaikai buvo suklijuoti, kad imituotų vientisą kūną – baisi rekonstrukcija, slepianti proceso žiaurumą“, – pridūrė ji.

Šie atskleidimai apie mokslininkų darbą įkvėpė naują gyvybę mitui, kad prakeikimas, atnešantis nesėkmes, ligas ir mirtį, persekioja kiekvieną, kuris sutrikdo Egipto faraono mumijos ramybę.

Leidinys priminė, kad mitas apie faraono prakeikimą išplito po visą pasaulį po to, kai pagrindiniai Karterio ekspedicijos nariai mirė keistomis aplinkybėmis, archeologams atradus Tutanchamono kapą.

Tarp žuvusiųjų buvo lordas Karnarvonas, Karterio rėmėjas, kuris mirė nuo kraujo užkrėtimo po vabzdžio įkandimo. Karteris iki savo mirties 64 metų amžiaus nuo Hodžkino limfomos toliau neigė prakeikimo egzistavimą.

Po šimtmečio, kai kurie tyrinėtojai, tarp jų ir Dobson, teigė, kad Carteris sąmoningai nuslėpė siaubingą Tutanchamono egzekuciją, norėdamas išvengti visuomenės pasipiktinimo.

Šie teiginiai tapo dar aktualesni, kai 1960-aisiais ir 1970-aisiais mokslininkai atrado, kad Tutanchamono kūnas po autopsijos buvo suklijuotas, kad atrodytų lyg būtų vientisas.

Tačiau mokslininkai dešimtmečius diskutavo, ar Carteris ir archeologai turėjo kitą pasirinkimą, kaip išimti Tutanchamono kūną, atsižvelgiant į ribotus 1920-ųjų išteklius.

Karterio užrašuose buvo pažymėta, kad mumija buvo pilnai pilnai prilipusi prie karsto dugno, nes prieš 3300 metų žyniai faraoną apipylė dideliu kiekiu tirštos naftos ir dervos, kuri sukietėjo ir tapo akmenį primenančiais klijais.

Keletą dienų jie laikė auksinį sarkofagą po kaitria Egipto saule ir netgi naudojo lempas, kad ištirpintų juodą dervos pavidalo medžiagą, kuri dengė Tutanchamoną.

Tačiau, kai niekas nepadėjo, Carteris ir anatomai Douglas Derry ir Saleh Bey Hamdi nusprendė faraoną iš karsto ištraukti jėga, įkaitindami įprastus peilius ant ugnies iki raudonumo, kad ištirpintų dervą.

Naudodami peilius, kaltus ir plaktukus, jie tiesiog atkalė mumiją nuo karsto, pirmiausia nuimdami garsiąją Tutanchamono auksinę kaukę, o tada nukirtę jam galvą. Tada komanda perpjaustė Tutanchamono kūną per pusę ir nulaužė jam rankas ir kojas ties kiekvienu sąnariu.

Galiausiai kūnas buvo padalintas į daugiau nei 12 atskirų dalių, kad būtų galima išimti mumiją ir neįkainojamą auksinį karstą su brangenybėmis.

Po daugelio metų Tutanchamono kūno tyrimai parodė, kad Carteris ir anatomai kiekvieną gabalėlį padengė karštu parafinu, kad apsaugotų jį nuo sugadinimo, o tada kūną suklijavo derva, kad galėtų jį eksponuoti.

„Verta permąstyti Carterio kasinėjimų palikimą ne tik kaip egiptologijos etapą, bet ir kaip etinio įvertinimo momentą“, – pakomentavo Dobson.

„Tutanchamono kūno išpjaustymas, apie kurį oficialūs šaltiniai nutyli, verčia mus persvarstyti nuomonę apie archeologinį triumfą ir kritiškiau pažvelgti į praeitį“, – pažymėjo ji.

Nors Carterio metodai, leidę išsiaiškinti vieną iš paslaptingiausių istorijos figūrų, sulaukė kritikos iš vienų tyrėjų, kiti gynė jo kasinėjimų pobūdį.