infa.lt

iliustracija: infa.lt / DI

Juoda, balta, ir patogus melas

Ką tik kalbėjausi su labai artimu draugu, kuris, kaip paaiškėjo, yra užkietėjęs Donaldo Trampo (Donald Trump) priešas (žinau, ką galvojate, neklauskite), rašo Todd Hayen, tinklapyje „Off-Guardian“.

Deja, mes įsitraukėme į „diskusiją“ apie sausio 6-osios fiasko (ir taip pat neklauskite, kodėl aš tuo domiuosi). Aš nuolat susiduriu su tokiais atvejais, kai kairieji mano, kad jie yra 100% teisūs bet kokiu kontroversišku klausimu.

Nesvarbu, kiek prieštaraujančios (jų pozicijai) informacijos aš pateikiu, jie viską atmeta kaip šlamštą. „Tai akivaizdu, kad tai yra, ir tiek.“ Kaip ir dauguma dalykų šiais laikais, man tai atrodo keista.

Nėra nieko, kas būtų 100% tikra tam tikru vienu būdu, be jokių pagrįstų argumentų priešinga linkme. Nieko, išskyrus labai paprastus dalykus, kaip pvz. – taburetė turi keturias kojas. Aš, žinoma, taip apibūdinu liūdnai pagarsėjusią „klaidingą dichotomiją“ arba „klaidingą dilemą“.

Tai, žinoma, nėra nieko naujo. Klaidingos dichotomijos idėja žmogaus mąstyme gyvuoja nuo tų laikų, kai filosofai su togomis diskutavo apie tikrovės prigimtį. Tai loginė klaida, kuri yra tokia pat sena kaip ir pati logika, o jos šaknys siekia senovės Graikiją.

Aristotelis, vakarietiškos filosofijos pradininkas, savo darbuose apie retoriką ir etiką palietė panašias idėjas, įspėdamas apie pavojų pernelyg supaprastinti sudėtingus argumentus iki griežtų „arba-arba“ pasirinkimų, kurie ignoruoja sudėtingo gyvenimo niuansus.

Jis to nevadino „klaidinga dichotomija“ – šis terminas atsirado vėliau – bet iš esmės jis kritikavo tą patį intelektualinį tingumą savo sofistinėje kritikoje, kur diskusijų dalyviai gaudydavo oponentus į dirbtinius dviejų pasirinkimų spąstus, kad laimėtų taškus, o ne ieškotų tiesos.

Praėjus keletui šimtmečių, šis konceptas tapo labiau formalizuotas Apšvietos laikotarpiu, kai mąstytojai, tokie kaip John Locke ir David Hume, pradėjo analizuoti žmogaus mąstymą ir jo spąstus. Tačiau pilnai jis susiformavo XIX ir XX amžiais, kai iškilo formalioji logika ir klaidingų samprotavimų tyrimai.

Logikai, tokie kaip John Stuart Mill savo knygoje „Logikos sistema“ (1843 m.), pabrėžė, kaip žmonės dažnai pateikia diskusijas kaip juodai baltas, siekdami manipuliuoti rezultatais, išskirdami (ir atmesdami) viduriniąsias pozicijas ar alternatyvias galimybes.

XX a. viduryje tai tapo pagrindine kritinio mąstymo tekstų tema – pavyzdžiui, Irving Copi knygoje „Įvadas į logiką“ 1950 m. tai buvo įtraukta į klasikinės neformalios klaidingos išvados sąrašą.

Iš esmės klaidinga dichotomija pateikia situaciją taip, tarsi būtų tik dvi viena kitą paneigiančios galimybės, kai iš tikrųjų yra spektras arba trečias (arba ketvirtas, arba penktas) kelias, pasislėpęs šešėlyje.

Tai tarsi sakyti: „Tu esi su mumis arba prieš mus“, tarsi lojalumas būtų jungiklis, kurio negalima prislopinti ar perjungti.

Šis triukas verčia žmones pasidalinti į dvi poliarizuotas stovyklas, nutraukia dialogą ir kompromisą paverčia išdavyste.

Mūsų šiuolaikiniuose bepročių namuose jis naudojamas kaip ginklas visur – nuo politikos, kur rinkimai pateikiami kaip apokaliptinės gėrio ir blogio kovos, iki Covid eros mantros „skiepykis arba mirk“, kuri ištrynė bet kokias kalbas apie natūralų imunitetą ar alternatyvius gydymo būdus.

Tai yra proto spąstai, kurie pasinaudoja mūsų gentiniais instinktais, leidžia mums jaustis saugiai savo teisumu, bet užgožia tikrą supratimą teikiančias pilkąsias zonas. Ir tai yra priešingų mąstytojų pranašumas: pastebėti šias iliuzijas, kol jos mus įtraukia.

Kit Knightly, aštraus proto „Off-Guardian“ redaktorius, terminą „klaidingas binarumas“ (arba jo gudrų pusbrolį „netikras binarumas“) naudoja kaip skalpelį naratyvo skrodimo operacinėje – tiksliai, įžvalgiai ir visada nukreipdamas į kontroliuojamos opozicijos pūliuojančią širdį.

Pirmiausia „OffG“, kur jis yra pagrindinis balsas nuo pat svetainės veiklos pradžios, Knightly naudoja jį, kad demaskuotų, kaip galios struktūros platina suklastotus pasirinkimus.

Pavyzdžiui, begalinės kairės/dešinės, raudonos/mėlynos arba vakcinų/antivakcinų spąstai, kurie suskirsto nesutarimus į tvarkingas mažas grupes, užtikrinant, kad tikrasis išėjimas liktų užrakintas.

Jo žvaigždės momentas? Bendras 2024 m. rugsėjo mėnesio tiesioginės transliacijos „Debunking the False Binary“ vedimas su naujai įkurta Nepriklausomų žiniasklaidos aljansu (IMA) – kartu su tokiais sunkiasvoriais veikėjais kaip Iain Davis, Derrick Broze ir James Corbett.

Ten jie išskleidžia „fiktyviąją dichotomiją“ kaip pagrindinę naratyvo kontrolės techniką, atkreipdami dėmesį į tai, kaip „alternatyviosios“ žiniasklaidos priemonės yra infiltruojamos vilties kupinais padalijimais: Trampo gelbėtojai prieš Harris siaubą, Ukrainos „laisvės kovotojai“ prieš Rusijos izoliacionistus arba technologinės utopijos prieš luditų paniką – visa tai sukurta siekiant pasėti nesantaiką, o technokratiniai valdovai tyliai juokiasi šešėlyje.

Kitur Knightly tai pakartoja IMA steigimo manifeste, apibūdindamas netikrą dualizmą kaip viešąjį priešą Nr.1 alternatyviųjų žiniasklaidos priemonių kare: kovą su „netikromis dvipartinėmis paradigmomis“, imperinio karo palaikymu ir skaitmeninio tapatybės nustatymo „sprendimais“, pateikiamais kaip vieninteliu visų problemų sprendimo būdu.

Knightly ne tik įvardija klaidingą teiginį, bet ir parodo jo panaudojimą realaus laiko psichologinėse operacijose, nuo Covid atitikties kultų iki rinkimų teatro, ragindamas mus sudeginti scenarijus ir šokti niuansų šokį.

Kodėl žmonės laikosi klaidingų dichotomijų kaip gelbėjimosi plaustų audros metu?

Žinoma, darbotvarkės stūmikai jas dievina – juodai baltas rėmas yra puikus „skaldyk ir valdyk“ įrankis, kuris gena avis į priešingas ganyklas, kol piemenys skaičiuoja nukirptą vilną. Bet neapsimeskime, kad tai visa istorija. Tikroji puvimo priežastis yra gilesnė, tiesiogiai žmogaus psichikoje, kur komfortas visada nugali sudėtingumą.

Dauguma žmonių nėra pritaikyti kritiniam mąstymui reikalingam kognityviniam maratonui. Niuansai yra varginantys; jie reikalauja išlaikyti prieštaringas idėjas galvoje, kad smegenys nesustotų.

Poliarumas? Tai jaukus apklotas. Pasirinkite pusę, priklijuokite etiketę, ir staiga pasaulis tampa suprantamas – be jokių erzinančių pilkų zonų, dėl kurių galima suklupti. Tai yra protinis greito maisto ekvivalentas: greitas, patenkinantis, bet galiausiai žalingas.

Kognityvinė disonanso būsena yra skausminga; klaidingos binarinės sąvokos yra skausmą malšinančios priemonės.

Karlas Jungas, senas šveicarų psichologijos išminčius, puikiai apibūdino „priešingybių įtampą“ – elektrinę erdvę, kurioje tezė susiduria su antiteze, gimdydama gyvą sintezę, kuri ir yra tikrasis gyvenimas.

Tai nėra kokia nors tvarkinga rezoliucija; tai nuolatinis vaikščiojimas lynu, reikalaujantis, kad mes laikytume nepakeliamą „nežinomybę“ savo drebinčiose rankose, be baimės žvelgdami į bedugnę tarp juodos ir baltos spalvų.

Dauguma avių tipo žmonių (ir, turiu pasakyti, šiais laikais taip pat daugelis į peles panašių žmonių) bėga į tikrumo uolas, išsigandę galvos svaigimo, kuris atsiranda, kai pripažįstame: „galbūt aš klystu, galbūt tai ir viena, ir kita, galbūt nei viena, nei kita“.

Ego šaukia, kad reikia tvirto pagrindo – pasirinkti pusę, įtvirtinti vėliavą, nutildyti disonansą – todėl jie susiaurina įtampą iki klaidingos dichotomijos, užgesindami tą pačią kibirkštį, kuri galėtų apšviesti tiesą.

Dauguma kritiškai mąstančių žmonių (bent jau tie, su kuriais aš bendrauju) klesti trinties sąlygomis, raumenys skauda nuo įtampos, nes ten slepiasi dievai, šnibždėdami paslaptis tiems, kurie drąsūs klausytis to, kas neturi parengtų atsakymų.

Tada yra gentinis traukimas. Žmonės yra bandos gyvūnai, ir niekas nesujungia grupės greičiau nei bendras priešas. „Mes prieš juos“ nėra tik pasakojimo triukas – tai evoliucija. Savanos laikais neišgyvensi mąstydamas apie moralinę priešiškos genties dviprasmybę; pasirinkai pusę ir sviedei lazdą.

Šiandien tą instinktą užgrobia algoritmai ir kalbančios galvos, bet laidai yra tie patys. Pripažinti, kad tavo komanda gali klysti, yra tarsi išdavystė, todėl žmonės dar labiau įsitvirtina savo pozicijoje, net jei faktai rodo ką kita.

Ir taip, kritinis mąstymas jau dešimtmečius yra palaikomas dirbtinai. Mokyklos moko paklusnumo, o ne smalsumo. Žiniasklaida vertina pasipiktinimą, o ne nuoseklią analizę. Socialinės platformos stiprina garsiausius ir paprasčiausius požiūrius.

Mes užauginome kartas, kurios painioja įsitikinimą su stiprybe, o abejones su silpnumu. Kai niekada nebuvai mokomas abejoti, poliarizacija yra ne tik lengvesnis kelias – tai vienintelis kelias, kurį gali matyti.

Ir tai, be abejo, yra didžiąja dalimi, jei ne pilnai, darbotvarkės, kurios vienintelis tikslas yra kontroliuoti mases, darbas.

Tačiau darbotvarkė išnaudoja tai, kas jau yra: kolektyvinį proto tingumą, baimę dėl dviprasmiškumo ir desperatišką poreikį priklausyti kažkam.

Ganytojai nekuria avių, jie tik stato geresnes tvoras. Tie iš mūsų, kurie naudojasi kritiniu mąstymu, mato vartus ir ieško būdų ištrūkti iš bandos. Dauguma net nežiūri į tą pusę.