infa.lt

Ledų šventės akimirka (vaizdo įrašo kadras)

Tie, kas skaito mano straipsnius, t.y. „paklodes“, tikriausiai pastebėjo, kad dažnai juose naudoju sąvoką „palata Nr6“. Gal ir neetiška, bet kartais nežinau, kaip dar tiksliau ir aiškiau pavadinti vieną ar kitą valstybėje vykstantį reiškinį ar kokio nors politiko paskleistą „išmintį“.

Pavyzdžiui, tikrai nežinau, kaip dar galėčiau pavadinti Europos parlamento narės R. Juknevičienės išpuolį prieš…. rudą spalvą.

Mat pastarąją politikę ištiko kone panikos priepuolis dėl to, kad kažkas, balsuodamas Seime, dėvėjo rudą kaklaraištį, jau nekalbant apie tai, kad Žemaitaičio partijos marškinėliai yra rudi.

Politikė priminė, kad ruda spalva yra nacių spalva. Tiesa, partijos lyderis L. Kasčiūnas, anksčiau priklausęs nacių partijai. R. Juknevičienei neužkliuvo – gal „teisingą“ kaklaraištį nešioja?

„Jie yra ligoniai“, – tokį komentarą parašiau apie R. Juknevičienės fobiją rudai spalvai.

Žinau, kad ligonius reikia atjausti ir suprasti, kad jie taip pat yra žmonės. Žinau, kad fobija ir paranoja yra rimti sveikatos sutrikimai, išmušantys iš vėžių ne vieno žmogaus gyvenimą.

Bet ką daryti, jei tie ligoniai stovi prie valstybės valdymo vairo, formuoja savo fobijomis paremtą užsienio politiką ir visą šalį nukreipia tiesiog į susinaikinimo programą? Ką daryti, jei tie ligoniai turi didžiulį influencerių, žiniasklaidos, visų įmanomų Fondų palaikymą ir tokiu būdu visuomet yra prie valstybės valdymo reikalų?

Čia pat prisiminiau vieno žymaus psichiatro pasakojimą (istorija labai sena ir ne mūsų šalies, tai galiu dalintis). Studentai vienuose mokymuose uždavė psichiatrui klausimą apie tai, kaip jis vertina įvairias sektas. Ir štai koks buvo atsakymas:

„Sektos yra gerai. Jos atlieka tam tikrą sanitarų vaidmenį, t.y. surenka į krūvą įvairius psichus ir duoda jiems gyvenimo prasmę bei realizaciją.“ Ir štai pavyzdys iš psichiatro praktikos:
„Pas mane vieną kartą į konsultaciją atėjo vienas psichas ir pasipasakojo, kad planuoja nužudyti kelis žmones – neva tokia yra jo misija ir kažkoks balsas jam apie tai pasakė. Atsidūriau keblioje padėtyje: policijai pranešti negaliu, nes tokiu būdu pažeisčiau gydytojo etiką. Nieko nedaryti taip pat negalėjau. Bet išeitį radau: nusiunčiau tą psichą į satanistų sektą, o pastaroji jam davė kitą misiją ir kitą realizaciją. Dabar tas psichas pas satanistus dirba duobkasiu, bendrauja su mirusiais ir jaučiasi labai svarbus, vykdydamas kažkokią kitą labai svarbią, bet visuomenei nepavojingą misiją“.

Ir kai pamatau mūsų politikų ir jų gerbėjų išsišokimus, vis prisimenu tą istoriją apie pas satanistus nusiųstą psichą. Nežinau, kaip jūs, bet aš turiu įtarimą, kad didžioji dalis tų „psichų“ sukasi apie konservatorių partiją.

Atrodo, kad kažkoks gydytojas ten juo visus surinko, tarsi į kažkokią sektą, ir pasakė: tiesiog nekęskite ir tai bus jūsų misija. Perfrazuojant Dekartą, gautųsi kažkas tokio „nekenčiu, vadinasi esu“.

Kažin, ar dar kur nors kitur yra tiek neapykantos, patyčių ir visokio kitokio mentalinio dumblo, nei to būtų konservatorių gerbėjų „sektoje“?

Kur dar kitur galima išgirsti siūlymus šaudyti, naikinti, „eiti paskui laivą “ir pan, jei ne konservatorių gerbėjų sektoje?

Kur dar tiek galima išmokti keiksmažodžių, jei ne konservatorių gerbėjų sektoje?

Kur dar galima pasisemti idėjų apie pasaulio pertvarkymą, kuomet būtų sunaikinti ne „tie“, jei ne konservatorių gerbėjų sektoje ?

Galiausiai, ar dar kas nors sugebėtų bažnyčiose gaudyti neskiepytus, jei ne konservatorių sektos nariai?

Bet, kaip minėjau, sektos nėra blogai. Ir konservatorių sekta, šiandien kovojanti prieš rudą spalvą, nėra blogai. Ten žmonės turi savo misijas, kurių pagrindinė – nekęsti ir būtinai prieš ką nors kovoti. Nebebus rusų – jie kovos prieš spalvas, prieš raudonas rožes, prieš krabus, prieš Kiniją, prieš Salomėją Nėrį, prieš „nelojalius“, prieš neskiepytus.

Bet klausimas kitas: ar gerai, kuomet šita paranojomis persunkta sekta vis dar prie valstybės valdymo? Man tai atrodo, kad nelabai gerai…

P.S. Vos prieš porą dienų dėvėjau rudą suknelę. Foto – mano Telegram.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.