infa.lt

Facebook nuotr.

„Geriausia, ką galėjome pasiekti“, – taip ES prezidentė Ursula von der Leyen pareiškė pasirašiusi simbolinį kapituliacijos aktą. Vadinamasis „bendrasis susitarimas“ – tai ES mėgstama formuluotė greičiausiai reikš, jog vidutinis JAV muito tarifas ES eksportui nuo penktadienio padidės maždaug 16 procentų, teigia „Bloomberg Economics“.

Tai maždaug septynis kartus daugiau, nei prieš JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) sugrįžimą į Baltuosius rūmus sausį.

Praėjusį sekmadienį, kai dauguma Europos gyventojų ilsėjosi, o Lietuvai buvo ruošiami eilinių sliekų kovų vietinėje smėlio dėžėje scenarijai, rimtoji pasaulio žiniasklaida tyliai stebėjo Glazgo priemiestyje vykstančius formalumus, kuomet pertraukose tarp golfo partijų buvo pasirašytas susitarimas, kuris – istorikams dar net neįtariant – gali tapti simboliniu Vakarų Europos politinės ir ekonominės autonomijos kapituliacijos dokumentu.

Tą dieną niekieno nerinkta Europos Komisijos pirmininkė Uršulė von der Leyen pasirašė prekybos susitarimą su Jungtinėmis Valstijomis, pagal kurį ES sutiko su 15 procentų muitų tarifais daugeliui prekių, išvengdama 30 procentų baudžiamųjų mokesčių, kuriuos Donaldas Trampas grasino įvesti nuo rugpjūčio 1 dienos.

Ši sandorio forma – skubus, beveik desperatiškas kompromisas – pasiuntė dvi žinias: viena – kad ES išvengė prekybos karo su Amerika. Kita, kur kas reikšmingesnė – kad ES lyderė, kažkada ambicijas į NATO generalinio sekretoriaus postą puoselėjusi von der Leyen buvo politiškai pažeminta tiek Amerikos prezidento, tiek ir kai kurių savo kolegų.

„Tai nėra pergalė. Tai neišvengiamybės pripažinimas“, – trumpai pakomentavo Prancūzijos ministras pirmininkas François Bayrou. „Pone Trampai, jūs laimėjote. Ponia von der Leyen – jūs nusilenkėte.“

Susitarimo esmė labai aiški: ES sutiko su 15 procentų tarifais daugeliui eksportuojamų prekių – nuo automobilių, farmacijos produktų iki puslaidininkių komponentų. Savo ruožtu JAV leido kai kuriems sektoriams – pavyzdžiui, lėktuvų dalims, generiniams vaistams ir cheminėms žaliavoms – toliau naudotis nuliniais tarifais.

Tačiau tikroji mainų esmė yra kita: ES įsipareigojo per artimiausius penkerius metus įsigyti apie 750 milijardų dolerių vertės JAV energijos išteklių (įskaitant SGD ir branduolinį kurą) bei investuoti dar 600 milijardų dolerių JAV infrastruktūroje ir inovacijose. Kitaip tariant, Europa sumokėjo už ekonominę taiką.

„15 procentų buvo geriausia, ką galėjome pasiekti“, – kameros transliavo mums Uršulės von der Leyen ištartus žodžius. Tai nebuvo oratorinis įtaigumas ar politkorektiška diplomatinė migla – tai buvo aiškus pralaimėjimo įvardijimas.

Ne „sąlygos, kurios tenkina abi puses“. Ne „bendras interesas“. O „geriausia, ką galėjome pasiekti“. Lyg atsiprašymas, ištartas dar prieš paskelbiant sprendimą.

Ši susitarimo forma atrodo kaip neginčijamas Amerikos prezidento Donaldo Trampo laimėjimas. Jis buvo paskelbęs „America First“ strategijos tęstinumą: nuo liepos 30 dienos ES eksportui būtų taikomas drakoniškas 30 procentų tarifas, jei nebus priimti nauji ES – JAV prekybos susitarimai.

Pasak Trampo, „ES turėjo 20 metų nemokamų pietų laikotarpį – metas susimokėti“. O kai sandoris buvo pasirašytas, jis tviteryje triumfavo: „Uršulė suprato. Amerikos interesai pirmiausia. Geras darbas.“

O kaip gi Uršulės „pasiekimus” šiose derybose įvertino Europos valstybių lyderiai? Jie buvo stipriai nusivylę.

Štai Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas atviravo: „Trampas suvalgė von der Leyen pusryčiams.“ Jo komentaras ne tiek įžeidė, kiek taikliai apibūdino transatlantinės derybų dinamikos pasikeitimą.

ES nebeveikė kaip vieningas geopolitinis blokas – ji elgėsi kaip importuotojų sąjunga, trokštanti ramybės bet kokia kaina, o jos deleguota derybų partnerė Uršulės asmenyje pasirodė beviltiškai silpna, jei ne apgailėtina.

Net ir Vokietijos pramonės konfederacija (BDI), paprastai santūri kritikuodama, šįkart neslėpė susirūpinimo. „Tai katastrofiškas signalas: ES pripažįsta negalinti apsaugoti savo rinkų“, – sakoma jų oficialiame pareiškime.

Automobilių sektoriaus atstovai pridėjo, kad „nė viena suderinta subsidijų sistema negali kompensuoti tiesioginių tarifų padidėjimo“. Kitaip tariant – netekome konkurencingumo.

Šioje situacijoje Ursula von der Leyen neatrodė kaip nepriklausomos Europos lyderė, bet kaip transatlantinių interesų tarpininkė. Jos pasiekto susitarimo šaknys slypi ne tik prekybos pragmatizme, bet ir politiniame išgyvenime: von der Leyen vis dar siekia tarptautinių pareigų po ES Komisijos vadovavimo pabaigos – buvo kalbėta apie jos kandidatūrą į NATO vadovybę arba JT generalinės sekretorės postą.

Ir būtent šie asmeniniai interesai verčia ją vengti konfrontacijos su Vašingtonu. Net jeigu tai reiškia padėti parašą ant sutarties, kurią daugelis europiečių suvokia kaip „nepriimtino pažeminimo“ aktą.

Šį požiūrį įgarsino ir Italijos lyderė Giorgia Meloni: „Kai tu sėdi su JAV prezidentu prie stalo ir išeini su mažesne verte, nei turėjai prieš tai – tu nebuvai lygiavertė pusė.“

Iškalbinga ir tai, kad iš po derybų vykusios spaudos konferencijos Uršulė von der Leyen išvyko be atsakymų į žurnalistų klausimus. Nė vieno atsakymo.

Taip, susitarimas galbūt užgesino galimą Europos prekybos karą su Amerika. Tačiau ES dabar turi mokėti aukštą politinę kainą: įsipareigojo didinti importą iš JAV, užuot stiprinusi vidaus gamybą, sumažino derybines pozicijas būsimiems susitarimams (pvz., su Kinija, Australija, Pietų Amerika), ir paliko begalę erdvės klausimui – ar ši Komisija apskritai turi strateginę kryptį?

Tai – ne tik tarifų klausimas. Tai – suvereniteto testas. Ir von der Leyen jo neišlaikė.

Jei šis susitarimas buvo „geriausia, ką galėjome pasiekti“, tai ne tik Uršulės von der Leyen problema. Tai – visos ES politinės valios problema. Tačiau būtent ji, kaip institucijos veidas, neša atsakomybės kryžių. Ir šįkart jis atrodo kaip ženklas, kuriame įrašyta: „Pasidavė be kovos.“

Šiandien ES vis dažniau atrodo ne kaip vieningas darinys, ginantis savo piliečių ekonominius interesus, bet kaip diplomatinė figūra, pasirengusi bet kokiam kompromisui, jei tik tai užtikrina laikinos ramybės iliuziją jos biurokratams. Tai nėra strategija. Tai – geopolitinė saviplaka.

Ir, jei dar kas nors abejoja, kas laimėjo šias derybas, pakanka pacituoti Trampo atsisveikinimą nuo Turnberry laiptų: „She’s got the message.“ Dar geriau visą situaciją įvardino airių portalas „Irish Independent”, kurio antraštė skelbė: „Kaip Donaldas Trampas sutriuškino Uršulę von der Leyen JAV ir ES prekybos kovoje”.

Tekstas prasidėjo pastraipa, kuri atsakė į visus klausimus: „Sekmadienį pasiektas susitarimas yra neišvengiama baigtis tuomet, kai silpstančios didžiosios galios atstovai savo viltis sudeda į ekonomiškai neišprususią, meluojančią, tik savo įvaizdžio apsėstą narcizę – ir tada paprašo tokio žmogaus derėtis su Donaldu Trumpu”.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.