infa.lt

Facebook nuotr.

Šią savaitę važiuodamas nuostabiomis vietomis nuo Kintų link Ventės Rago pamačiau neįtikėtiną vaizdą: pievoje kartu su suaugusiais trys įvairaus amžiaus vaikai griebė šieną! Net pristabdžiau automobilį, važiuodamas pro šalį: buvo labai keista šiais laikais pamatyti vaikus, kurie rankose vietoje mobiliųjų telefonų laikė grėblius. Atrodė, jog pamačiau stebuklą.

Tačiau dar didesnį stebuklą šią savaitę sukūrė Lietuvos švietimo …. Norėjau parašyti „griovėjai”, bet juk jie save vadina „strategais”. Ar jūs kada nors girdėjote apie švietimo ministeriją, kuri oficialiai legalizuoja brandos egzaminų pažymių klastojimą valstybės mastu? Ne?

Tuomet sveiki atvykę į Lietuvą 2025-aisiais, kur brandos egzaminų rezultatai koreguojami ne pagal moksleivių žinias, o pagal politinį sprendimą, kurį pagimdo baimė pamatyti realią situaciją.

Taigi, kas nutiko?

Liepos mėnesį Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tyliai, be didesnės diskusijos, nutarė prie beveik visų valstybinių brandos egzaminų rezultatų (išskyrus lietuvių kalbos) pridėti abiturientams po 10 balų. Ne, ne už papildomas pastangas, ne už kūrybiškumą, ne už uždavinių sprendimą ar argumentuotus atsakymus į klausimus.

Tiesiog – „kad būtų mažiau neišlaikiusiųjų“. O gal ir tam, kad toliau slėpti visą metų metus kruopščiai maskuotą, bet staiga į viešumą išlindusią didžiulę skylę iki absurdo „nureformuotoje” švietimo sistemoje.

Ministrė Raminta Popovienė, šiek tiek sumišusi, spaudos konferencijoje teigė, kad tai – „ne jos sprendimas“. Ne jos? Bet ir ne mūsų, ne mokinių ir ne pono Dievo. Gal kokio vertinimo komiteto? Gal padiktuotas dirbtinio intelekto? Ir nuo kada ne institucijos vadovas atsako už jos priimtus sprendimus?

„Sprendimas nėra mano. Jis kilo iš specialistų. Tai yra ekspertų siūlymas”, – teisinosi ministrė. Nežinau, kaip jūs, bet aš, po visų pseudopandeminių zemlių-balevičių, dudų ir kitų į nebūtį nugrimzdusių ekspertais vadintų sistemos švilpukų tik perskaitęs tekste žodį „ekspertas” toliau jau tą patį tekstą skaitau kaip humoreską.

Ką sako skaičiai? Ir ką jie galbūt nutyli?

Į akis pirmiausia krinta matematikos rezultatai. Nacionalinė švietimo agentūra paskelbė, kad šiais metais, siekiant išlaikyti egzaminą, abiturientams reikėjo surinkti 35 balus iš 100 galimų. Ministrė Raminta Popovienė pripažino, kad 35 balų riba yra per aukšta ir leido pridėti papildomus 10 balų.

Po šių korekcijų agentūros duomenimis per pirmąją brandos egzaminių sesiją matematikos išplėstinio kurso egzamine 8,1% abiturientų (per 1 017 mokinių) gavo maksimalų 100 balų įvertinimą.

Štai Kretinga paskelbė turinti 72 šimtukininkus, nors pernai tokių buvo vos 16. Kas nors tiki, kad per metus šimtukininkų skaičius šiame jaukiame miestelyje padaugėjo keturis su puse karto, o Lietuvos jaunimas per metus keturis kartus tapo protingesnis biologijoje, daug kartų geriau išmoko istoriją ir dar pakeliui sugebėjo „iš eigos“ išlaikyti matematiką?

O gal kartais mes tiesiog žaidžiame pažymių loteriją, kur laimi ne tie, kurie stropiai ir nuosekliai mokėsi, o tie, kuriems „pasisekė“ laiku susidurti su panikuojančiais biurokratais ir politikais?

Nebetyli jau ir pedagogai. „Rezultatai iškraipyti ir neatitinka nusistovėjusių tradicijų“, – tiesiai rėžia Vilniaus licėjaus vadovas Saulius Jurkevičius.

Kai kurie savivaldybių vadovai jau skaičiuoja, kiek gi jiems kainuos ši netikėta šimtukų liūtis. Mano jau minėtas Kretingos rajonas numatė apie 23 tūkstančius eurų premijoms už šimtukus. Ir ką? Ar kas nors iš ministerijos drįs šiam pinigų dalybų paradui pasakyti: palaukit, gal šie šimtukai ne visai pelnyti?

Mokytojai žino, jog kuomet klasėje visi mokiniai gauna dešimtuką – kažkas negerai su mokytoju, o ne su mokiniais. Kai šimtukus gauna visi, kas mokėsi ir tie, kam pasisekė –šimtukas praranda prasmę. Ir kai pažymiai koreguojami ministerijos įsakymu, tai jau nebe švietimas, o politika.

Pasak oficialios statistikos, Lietuvoje 2023–2024 mokslo metais bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi per 344 tūkstančius mokinių, bet mokytojų trūkumas kai kuriuose rajonuose pasiekė kritinį lygį. Rasti informatikos ar fizikos mokytoją – beveik misija neįmanoma.

Dalis gimnazijų dirba su pensinio amžiaus mokytojais, kai tuo tarpu jauni pedagogai renkasi emigraciją arba verslą.

Tuo pačiu, pagal Eurostat duomenis, Lietuva – viena labiausiai išsilavinusių šalių ES, kurioje net 46,5% gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą. Bet kas iš to, jei kelią į aukštojo mokslo diplomą pasiekti jau galima per pažymių koregavimą?

Švietimo sistema šiandien primena pasenusį automobilį, kurio variklis burzgia, ratas kliba, bet vairuotojas sako: „važiuoja, jis juk važiuoja“. Problemos sprendžiamos kosmetiškai – pridėk balų, sumažink kartelę ir pervadink rezultatą „pagerintu“.

Mokiniai? Jie šito nepamirš, nes puikiai mato, kas yra sąžininga, o kas – neteisybė, patvirtinta ministerijos antspaudu. Ir labai galimas daiktas, kad tie, kurie šiemet pasiekė tikrą šimtuką, iškovotą atkaklių pastangų dėka – negaus darbo, nes konkurencinėje rinkoje jie statistiškai bus tokie patys, kaip ir visi tie, kuriems pažymius sukūrė ministerija.

Tokie, kuriems padėjo dėdės ir tetos „iš viršaus“. Jie ir ateityje tikėsis tokios pagalbos.

Vilniaus ir Kauno universitetai stebi egzaminų rezultatus su skepticizmu. Jie supranta: jeigu pažymių sistema tapo politinių manevrų įrankiu, priėmimo į aukštąsias mokyklas kriterijai darosi juokingi. Kas bus, kai į informatikos studijas įstos „šimtukininkas“, nesuprantantis elementarios matematinės funkcijos?

Vienas dėstytojas socialiniuose tinkluose rašė: „Mums reikia mokslo, o ne makiažo.“

Ar žinote, kuo skiriasi valstybė, kuri prideda neužtarnautų balų savo mokiniams nuo valstybės, kuri kelia mokymosi standartus? Taip, pirmoji giriasi gražiais skaičiais, o antroji – stipriais ir išsilavinusiais žmonėmis. Galime žaisti pažymių žaidimus iki begalybės, bet tikrasis egzaminas visuomenei– tai mūsų gebėjimas pasakyti: „šitaip negalima“.

Ką daryti, siekiant ateityje išvengti panašių nesąmonių? Nedelsiant grąžinti aiškius vertinimo kriterijus ir skaidrumą – net jei rezultatai bus „nepatogūs“. Įvesti aiškias komunikacijos procedūras – kiekvienas balų keitimas turi būti paaiškintas ir pagrįstas viešai, o ne kažkur ministerijos tinklalapyje.

Ir svarbiausia – investuoti ne į premijas už šimtukus, o į mokytojus – kitaip po penkerių ar dešimties metų jau nebebus kam vertinti egzaminų, net jei balų pridėti ir nebereikės. Ir, svarbiausia – nustoti apsimetinėti, kad švietimo sistema puikiai veikia.

Džonas Dewey – vienas didžiausių XX a. švietimo mąstytojų ir progresyviosios pedagogikos pradininkų yra pasakęs: „Mokytojo uždavinys – kurti aukštesnį intelekto lygį bendruomenėje, o visuomeninių mokyklų sistemos tikslas – užtikrinti, kad kuo daugiau žmonių turėtų tokį intelektą.”

Ar įmanoma tą pasiekti, politikams užsiimant pažymių klastotėmis?

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.