infa.lt

Arvydas Daunys, infa.lt redaktorius

Žvelgiant į Europos ekonominius ir karinės galios rodiklius bei šalių lyderių garsius pareiškimus, liudijančius, jog jie tik popsas, už kurio nėra nieko realiai tikro, – gali susidaryti įspūdis, jog Europa pūva visais lygiais. Tačiau taip nėra.

Tai tiesiog kaina už kairiųjų iki šiol vykdomą beprotišką, visų lygių, – kaip užsienio, taip ir vidaus politiką. Kaina už rinkėjų lengvabūdiškumą, patikėjus nekompetetingų, nors ir demokratiškų, „progresyvių“ politikų pažadais.

Kaina, kurią teks sumokėti savo gerove ir ramybe, demografiniu nuosmukiu ir migrantų užvaldytais Europos miestais, smukusia ekonomika ir padidėjusia karo grėsme. Tačiau tai netruks amžinai.

Skirtingai nuo Džodžo Orvelo knygos „1984-ieji“, tikrovėje žmonija nenueis taip toli, nors kai kuriais aspektais jau beveik pasiekė knygoje aprašomo laikotarpio lygį.

Kairieji jau praėjo savo galios viršūnę ir dabar leidžiasi žemyn, beviltiškai graibydamiesi už jiems dar likusių naratyvų apie „teisingą taiką“, „žaliąją energetiką“ ir „pasaulio tvarką“, kuri nenumaldomai keičiasi jų nenaudai.

Europai tereikėjo aiškaus atspirties taško, ir jis atsirado Donaldui Trampui grįžus įaltuosius rūmus ir paskelbus, kad „Amerika pirmiausia“, migracija – blogis, transseksualai nėra moterys, o šeima – valstybės pagrindas. Atrodytų tiek nedaug, bet to užteko, kad imtų girgždėti pasaulio politikos ratai, ėmę suktis atgal.

Visoje Europoje dešiniųjų pozicijos ėmė stiprėti – Rumunijoje tik valdžios manipuliacijų dėka dešinysis netapo prezidentu.

Lenkijoje – dešinysis Karolis Nawrockis tapo prezidentu, pareiškęs, kad šalies suverenitetą laiko aukštesniu prioritetu, nei Briuselio norą jį perimti. Kad šeima jam svarbiau už LGBT laisves, o abortai – žmogžudystė. Jis pasirašė deklaraciją, kurioje atmetė Ukrainos narystę NATO, pareiškęs, jog tai gali Aljansą įtraukti į karą su Rusija.

Visumoje jis kalbėjo prieš tai, ką palaiko ES. Ir žmonės jį palaikė, kas rodo, jog net didžiausia propaganda negali atimti žmonėms proto tada, kai jie gali rinktis.

Vokietijoje populiariausia – labiausiai valdžios juodinama dešinioji partija – „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), kurios reitingai dar labiau pakilo po rinkimų, po kurių FrydrichoMerco (Friedrich Merz) vyriausybė sulaužė prieš rinkimus duotus pažadus. Iškart. Dėl migracijos kontrolės ir biudžeto finansavimo. Vokietijos kairieji prarado pasitikėjimą, tame tarpe ir tos partijos, kurios tik vadino save dešiniosiomis.

Nyderlanduose didžiausia dešinioji „Laisvės“ partija, kuriai vadovauja Geertas Wildersas, vakar sugriovė vyriausybę, pasitraukusi iš valdančiosios koalicijos ir tuo paskatinusi priešlaikinius rinkimus šioje šalyje. O pasitraukė ji tada, kai koalicijos parneriai nenorėjo vykdyti reikalavimų dėl migracijos griežtinimo.

Čekijoje – augantis dešiniųjų partijos „Ano“, vadovaujamos Andrejaus Babišo, populiarumas.

Vengrija, apie kurios valdančiosios partijos pirmininką, Viktorą Orbaną, gražiai atsiliepė Donaldas Trampas, seniai eina tuo pačiu keliu, kaip šiandien Amerika – „Vengrija pirmiausia“.

Prancūzija – populiariausia „Nacionalinis susivienijimas“ partija, kuri net iškovojusi parlamento rinkimuose daugumą, nebuvo prileista prie valdžios, sudarius parlamente įvairiausių kairiosios pakraipos partijų koaliciją, galinčią sugriūti bet kuriuo momentu. „Nacionalinio susivienijimo“ vadovei, Marine Le Pen uždrausta kandidatuoti prezidento rinkimuose. Kad šis psrendimas politinis – abejonių kyla mažai kam. Tačiau šiuo metu auga naujojo partijos pirmininko Džordano Bardelos reitingai – gali būti jog jis taps partijos kandidatu Prancūzijos prezidento rinkimuose.

Ir visa tai tik liudija, jog kairieji nebeturi teisėtų priemonių sustabdyti savo pačių griūtį. Jie neturi nei idėjų, nei kompetencijos išspręsti žemyną užgriuvusias bėdas dėl jų nevykusio vadovavimo. Vienintelėje šalyje pasaulyje be ES, ekonomika buvo statoma ant ideologinio rėmo – tai sugriuvusioje TSRS.

Tačiau skirtingai nei TSRS, Europa dar turi kaupiančią jėgas opoziciją, kuri vienu momentu persvers sprendimo priėmimo galios slenkstį ir nustums kairiuosius į politikos paraštes.

Ar mums viseims dėl to taps geriau – čia jau visiškai kitas klausimas. Morališkai – taip, materialiai – visiškai neaišku, nes tikri politikos profesionalai seniai išstumtiiš politikos.

Pavyzdžiui Lietuvoje jokios politikos nebėra. Viskas stumiama tik tanku, remiantis vien partiniais interesais. Nesiekiama bendro sutarimo, kuris liudytų, jog yra apgalvoti visi variantai, apsvarstytos pasekmės ir pliusai, pasvertas jų santykis. Nieko to nėra.

Nėra net paprasčiausios politinės kultūros – ši sąvoka seniai nuėjo į užribį. Susikompromitavę politikai net negalvoja atsistatydinti, jei yra valdančiojoje daugumoje, nes valdantieji juos dengia. Kas gali dengti vagyste įtariamą Seimo narį, neleidžiant jo apklausti teisėsaugai. Paralelės labai aiškios, – tie, kurie patys gali būti įtarti tai darę.

Apie tai, kad vienos didžiausių partijų pirmininkas savo laidoje kalbėtų apie „nelojalių piliečių žudymą“ – tai apskritai iš kriminalo srities, tačiau partija tyli, valdantieji tyli, visi tyli, lyg tai būtų visai normalu.

Ne, nenormalu. Partija turėtų pareikšti nepasitikėjimą pirmininku, Seimo Etikos komisija (mažiausiai ką galėtų padaryti) pasmerktų tokias kalbas, o teisėsaugos institucijos turėtų pradėtibaudžiamąjį tyrimą ir prašyti Seimą nuimti tokiam asmeniui neliečiamybę.

Tad Lietuvai teks palaukti geresnių laikų, kol užaugs ir subręs politikai, suprantantys ir vertinantys garbę, padorumą ir politinę atsakomybę. Tai mūsų kaina.

O Europa – atsikels nuo kelių. Migracijos pasekmės tą gerokai pagreitins.