infa.lt

Kodėl pradėjusi nuo visos Tautos pakilimo, tikėjimo geresne ateitimi ir veržimosi į Nepriklausomybę, mūsų šalis atsidūrė ten kur yra – esant didžiuliam nepasitikėjimui Seimu, krentant gimstamumui ir tuo pačiu nesant jokios valstybės vystymosi vizijos (neskaitant savo rate vyriausybės kuriamų techninių šablonų, kurie nuolat perkuriami)?

Mano akimis, nepriklausomybės aušroje, politiniuose užkulisiuose viskas vystėsi taip, kad nebūtų nukrypta nuo pradžioj TSRS, o vėliau Rusijai, kaip jos teisių ir pareigų perėmėjai, naudingo kurso:

Aukščiausioji TSRS vadovybė, supratusi, jog visuomenės judėjimą Lietuvoje galima numalšinti tik karine jėga, o Gorbačiovas santykių atšilimo su Vakarais fone to labai nenorėjo, galiausiai priėmė sprendimą perimti vadovavimą Tautos judėjimui ir nukreipti jį tai vadovybei tinkama linkme.

Koks to tikslas?

Didinti visuomenės nepasitikėjimą Lietuvos „pasirinkta“ vystymosi kryptimi, jos valdžia ir valstybe apskritai. Padaryti taip, kad žmonės imtų užduoti klausimus, lygindami – „kada gi iš tiesų buvo geriau, ar prie TSRS ar Nepriklausomoje Lietuvoje?“

Tokia susiskaldžiusi valstybė yra nepavojinga visomis prasmėmis – ji net negali būti sektinu pavyzdžiu esant nuosmukiui visose srityse. Iš jos galima tik juoktis ir vadinti „išmirštančia šalimi“. Kas ir yra daroma.

Kaip to buvo pasiekta?

Mano manymu,(rašau supaprastintai) – TSRS spec tarnybos sukvietė visus dar žalius savarankiškoje politinėje veikloje Lietuvos komunistus (kitiems jos didelės įtakos neturėjo) ir nurodė jų politinės veiklos gaires atgimstančioje valstybėje.

Kad būtų apimtas kuo platesnis politinis spektras, svarbiausios vietos turėjo tekti didžiausioms partijoms – socialdemokratams ir konservatoriams.

Kitoms, esą joms opozicinėms partijoms, stojo vadovauti oligarchai, praturtėję ekonominio chaoso privatizuojant Lietuvą metu, pasinaudoję reguliavimo nebuvimu.

Ir taip, visas pagrindinis to meto politinis spektras – tai TSRS spectarnybų kūrinys, esą kovojantis už nepriklausomą valstybę, tačiau siekiantis visiškai priešingų tikslų, nei nori juos rinkę ir jais pradžioj tikėję žmonės.

Aš prisimenu, kaip vienas žinomiausių Lietuvos politikų nuo Maidano scenos pareiškė mitinguojantiems: „Sukurkite viso politinio spektro partijas, kad jūsų politiniai oponentai neturėtų kur įsikišti ir negalėtų jums sutrukdyti“.

Jis tik pakartojo abėcėlę to, kaip iš tiesų reikia perimti pilną politinę valdžią valstybėje – visos politinės partijos turi būti valdomos iš vieno centro. Būti realiai vienas darinys, didžiajai daugumai tų partijų narių to net nesuvokiant. Manant, kad jų atstovaujama partija vykdo savo savarankišką politiką.

Ką pirmiausiai daro tas darinys Lietuvoje?

Pirmiausiai jis pradeda valymąsi ir diskreditavimą tų, kurie tikrai stovėjo ir aukojosi siekiant Nepriklausomybės. Prisiminkime žymias asmenybes – Justiną Marcinkevičių, Romualdą Ozolą ir kitus.

Ne visada viskas vyko sklandžiai – 2002 m. Valdą Adamkų antrajame prezidento rinkimų ture netikėtai aplenkė Rolandas Paksas, sugriovęs numatytus planus. Šią istoriją visi žinote, taip pat ir tai, kad prezidento nušalinimui reikėjo mažiausiai 85 balsų (trijų penktadalių). Per tris balsavimus už tai balsavo 86, 86 ir 89 Seimo nariai. Jokios opozicijos nebuvo. Kiekvienam balsavimui buvo surenkamas būtinas skaičius, reikiamu būdu paveikiant partijų narius.

Siūlau paskaityti 2016 m. Lino V. Medelio tekstą apie tai, kas jau seniai užmiršta, tačiau ko pasekmėse mes gyvename šiandien.

Prieš visus nepriklausiusius tai partinei nomenklatūrai buvo vykdomas žiaurus viešas puolimas, juos menkinant ir diskredituojant. Prieš visus žinomus visuomenei ir gerbiamus visuomenės.

Kodėl? – Nes jie turėjo žmonių pagarbą ir galėjo pasukti valstybės vystymąsi ta kryptimi, kurios Tauta siekė nuo pat pradžių.

Paskui juos žmonės būtų ėję. Todėl buvo būtina eliminuoti bet kokią nenumatytą galimybę tam atsitikti.

Viskas vyko pagal planą

Turėdama stiprų, prie euro pririštą litą, valstybė galėjo vykdyti savo savarankišką finansų politiką ir turėti įtaką kainoms šalies viduje. Tačiau 2015 m. to atsisakė socialdemokratai, įvesdami vietoje lito eurą, kartu su kitomis partijomis. Niekam Lietuvos savarankiškumo – nereikėjo.

Aš nekartosiu žinomų faktų apie tai, kaip valstybės vardu buvo parduotas strateginis turtas – Mažeikių nafta, kuris galiausiai atsidūrė Rusijos oligarchų rankose, ir jei to oligarcho nebūtų pasodinęs pats Putinas, neaišku koks būtų buvęs šios gamyklos nuosavybės kelias.

Turbūt nereikia priminti apie lietuviškų bankų – Ūkio ir Snoro sužlugdymą, paliekant Lietuvos finansų rinką Švedijos bankams?

Putinas metų metais bandė prisijungti Baltarusiją, tačiau jos nepakeičiamas prezidentas Aleksandras Lukašenka sukosi kaip išmanė, kad tai neįvyktų.

Lietuvos valdžia padėjo Putinui tą padaryti, faktiškai įstūmusi Baltarusiją į Rusijos glėbį, nepaliekant jai pasirinkimo manevro laisvės ir tuo pačiu prailgindama savo sieną su Rusija.

Ji darė viską, kad susiaurintų Lietuvos verslo galimybes, o tuo pačiu ir susilpnintų šalies ekonomiką – vienu mostu sugriovė santykius su Kinija. Sakysit kvaila?

Kvaila atrodytų tada, jei mes manytume, jog tai atsitiko netyčia. Tačiau šį G.Landsbergio žingsnį gynė ir prezidentas G.Nausėda, aiškindamas, kad niekas mums negali nurodyti, kaip ką turime pavadinti savo šalyje.

Ar tai Lietuvos saugumo ir gerovės siekis? – Ar visa tai tik atsitiktinių fatališkų sutapimų virtinė, einanti per šiuos 35 nepriklausomybės metus?

Galima būtų manyti ir taip, taip beje ir mano daugelio išvardintų partijų eiliniai nariai, tikėdami, kad šios partijos vykdo atskirą politiką ir yra konkuruojančios.

Konkuruoja jos tik dėl lovio ir gerai apmokamų valstybės tarnyboje pareigų, tačiau savo politikoje valstybės kurso atžvilgiu, mano nuomone, jos visiškai vieningai eina mūsų visų susinaikinimo kursu.

Jų vienybę liudija ir dar vienas istorinis (Lietuvos nepriklausomybės istorijos) faktas – per visus 35 metus jos visos sutelktai atmetė KGB sąrašų išviešinimą.

Ne dėl to, kad mes sužinosime kas juose yra. (Ten greičiausiai bus likę tik seniai nieko bendro su politika neturintys asmenys.) O dėl to, ko juose nėra, kai išviešintų sąrašų figūrantai staiga pamatys, kad štai šio sėbro „draugo KGB bendradarbio“ pavardės kažkodėl nepaskelbė. Jo paskelbė, o štai ano – ne.

Ir jie užsimanys viešai paliudyti apie tą „draugą“ ir iškelti klausimą kodėl jo paskelbtame sąraše nėra? – Kol sąrašai nepaskelbti – visa ši KGB bendradarbių šutvė mano, kad yra viename kubile ir tyli. Kai jie bus paskelbti – jie staiga supras, kad juos išdūrė. Ir kaip tada pasielgs – neprognozuojama.

Ir štai šito vieningai nenori niekas iš valdžios partijų.

Reziumuojant apie mūsų valstybės politiką: „Iš TSRS taip ir neišėjusi – Lietuvos valstybė“.