infa.lt

Valstybė iš esmės yra politinis laukas, kuriame vyksta procesai, apibrėžti sutarties tarp valdžią įgyvendinančių politikų ir juos renkančios visuomenės.

Sutartis – Konstitucija, ir jos pagrindu sekanti politikų įgyvendinama valstybės vystymosi vizija, negalinti prieštarauti Konstitucijai, įtvirtinusiai konservatyvias ir visiškai aiškias šeimos vertybes. Aiškias Konstitucijos kūrėjams ir visuomenei.

Konstitucijoje įtvirtinta piliečių teisė turėti namus, į kuriuos valdžia gali pretenduoti tik TEISINGAI už juos atlygindama.

NT mokesčio atveju matome vykstant visiškai priešingą dalyką – neišgalintys susimokėti to mokesčio patirs riziką prarasti savo namus. Per 20, 50 ar 100 metų – neturi reikšmės -svarbus galutinis to mokesčio rezultatas (o gal ir tikslas?), įvyksiantis keliant to būsto kainas, pririštas prie infliacijos.

Ir čia visiškai nesvarbus pradinis to mokesčio dydis – kartą įvestas, jis neišvengiamai didės dėl nuolat Registrų centro didinamos būsto „vertės“, prie kurios ir pririštas mokestis.

Tai vienas iš sutarties tarp politinio „elito“ ir visuomenės sulaužymo atvejų, kai kėsinamasi į pačius tos visuomenės ir Valstybės išlikimo pagrindus.

Tėvynė kiekvienam prasideda pirmiausiai nuo jo namų. Nuo ten, kur kiekvienas kūdikis pirmą kartą atmerkė akis, pirmą kartą buvo išvestas į lauką įkvėpti vėliau tokiu pažįstamu tapusio oro ir išgirsti gyvybės garsus – vėjo šnaresį, paukščių čiulbėjimą, žmonių kalbą; pajusti kvapus, kurie lydės jį visą likusį gyvenimą.

Su viena sąlyga – jei jis tuos namus turės ir ateityje. Jei jis išlaikys tą gyvybinį ryšį su Tėvyne, kuris prasideda nuo jo namų.

Nutrauk tą ryšį – ir tėvynės nelieka – joje viskas priklauso kažkam ir tuo pačiu -nieko tau.

Tu tampi nuomininku, kampininku, kuris galės ten gyventi tik tol, kol išgalės už tai susimokėti, – ne už paslaugas ar tiekimą, o vien už tai, kad ten gyveni, turi stogą virš galvos.

Kad dar kvėpuoji nuo vaikystės pažįstamu oru, tačiau jau jauti riziką jį prarasti, nes mokesčio kaina auga, o tu sensti ir tavo pajamos mažėja.

Apima neviltis, nes valstybę valdančių politikų vizija virto grobuoniška, kurioje nėra vietos tokiems kaip tu.

Tai labai rimtas signalas visuomenei. Ir čia nepadės aiškinimai, kad civilizuotuose Vakaruose visi moka NT mokestį.

Vakaruose savo būsto savininkais liko labai nedidelė jų visuomenių dalis – pasiturinti klasė. Absoliuti dauguma nuomininkai. Ir mes matome kokie procesai vyksta „nuomininkų“ valstybėse, kuriuos šiandien siekia keisti D.Trampo administracija. Jie jau atsikando tų „vertybių“.

Ar mums būtina lįsti į duobę, kad pamatytume kas yra ten dugne, kai jame pabuvojusios valstybės jau keberiojasi aukštyn, konstatavusios, kad ten nieko gero nėra.

Grįžtant prie sutarties tarp visuomenės ir Valstybės valdžios – daugelis ilgą laiką nesuprato kokį vaidmenį atlieka Valstybėje Konstitucinis teismas, naiviai manydami, jog jo vaidmuo yra nustatyti politikų priimamų įstatymų atitikimą Konstitucijai, kai į KT kreipiasi PATYS politikai.

Nors Konstitucijoje aiškiai pasakyta „KIEKVIENAS savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija“ (6 str.). Mes negalime.

JAV kiekvienas pilietis ar organizacija gali kreiptis į paprastą teismą, gindamas savo konstitucines teises. Pavyzdžiui gindamas savo žodžio laisvę, remdamasis Pirmąja konstitucijos pataisa.

Tačiau iš mūsų ta teisė buvo atimta, įsteigiant Konstitucinį teismą, aptarnaujantį politinius valdžios poreikius. Kurio teisėjus, vėlgi, skiria valdžia. Ar tai galima laikyti valdžių atskyrimo principo laikymusi?

Tokiu būdu Konstitucinis teismas tapo virškonstituciniu organu. Tai buvo politinis sprendimas, perimant į siauro valdančiųjų elito rato rankas Konstitucijos išaiškinimą.

Dabar KT turi teisę aiškinti „Konstitucijos dvasią“ priešingai tam, apie ką Konstitucijoje pasakyta aiškiai.

Maža to – tie aiškinimai tampa privaloma norma politikams, kurie gali ja remtis vykdydami kenkiančią Valstybės pagrindams politiką.

Vienas iš pavyzdžių būtų „neutrali lyčiai šeima“, kas, mano nuomone yra visiškas absurdas, nes 38 Konstitucijos straipsnis aiškiai apibrėžia kas yra šeima.

38 straipsnis
Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.

Absoliučiai visa 38 straipsnio dvasia kalba apie vyro ir moters šeimą iš kurios gimsta vaikai. Vienalyčių porų ten nėra nė kvapo. Tačiau KT surado Konstitucijoje tai, ko joje niekada nebuvo.

Ideologinis perversmas, kurį, mano nuomone, vykdo KT, – neturi nieko bendro su teise ir tuo, kas rašoma mūsų Konstitucijoje.

Tai ideologinis naratyvas, svetimas absoliučiai daugumai Lietuvos gyventojų ir pačios Konstitucijos kūrėjams, apie ką ne kartą patvirtino viena iš kūrėjų – teisininkė Zita Šličytė.

Tą patvirtina ir paskutinis KT nutarimas, kuriuo teigiama, jog Civilinio kodekso įstatyme, apibrėžiančiame partnerystę, turi atsirasti vietos ir vienos lyties poroms. (KT šioje vietoje jau užsiima įstatymų leidybos iniciatyva).

Ir vėl, tokio KT svarstymo užsakovais buvo Ingridos Šimonytės vyriausybė, kurios polinkis į homoseksualų „teisių“ įgyvendinimą, pagal savo agresyvumą, buvo rekordinis per visą Lietuvos istoriją.

Ar po to galima teigti, kad KT buvo neutralus, ir tik nurodė naujai valdžiai daug metų galiojusio įstatymo trūkumus? – Nežinau kiek žmonių Lietuvoje galėtų tuo patikėti.

Asmeniškai aš netikiu KT neutralumu nuo tada, kai jo teisėjus skiria politikai, atstovaujantys tokiems naratyvams. T.y. netikiu nuo pat jo įkūrimo pradžios. Mano nuomone, Konstitucinis teismas turėtų būti Lietuvoje panaikintas, kaip neatspindintis Konstitucijos dvasios.

Jo funkcijas gali atlikti paprastas teismas bet kada, kai į jį kreipiasi piliečiai ar politikai. Konstitucijos „išaiškinimas“ neturi gulti akmeniu, kurio negalima nei apskųsti, nei pajudinti, kas su teisingumu apskritai neturi nieko bendro.

Ir, galiausiai – kai valdžia pažeidinėja sutartį su savo visuomene, joje kaupiasi įniršis. Ne tas, kurio priežastis galima pašalinti diskusijomis, o griaunamasis, kylantis iš savo beteisės padėties suvokimo.

Suvokimo, kad iš tavęs buvo atimtos visos galimybės gintis teisiniais būdais, tačiau tau dar liko grubi fizinė jėga, padauginta iš gyventojų skaičiaus.

Ir Lietuva, mano akimis, aktyviai juda link tokio visaapimančio suvokimo, politikams nutraukiant visus ryšius su tikrove, kurioje gyvena žmonės.