infa.lt

REUTERS

JAV užsienio politika pakrypo Rusijos link, rašo „The New York Times“ leidinys. Į Respublikonų partiją įsiskverbė V. Putino idėjos: Rusija juos traukia kaip sąjungininkus savo kultūriniame kare, kuriuo siekiama pasukti Ameriką antiglobalistinio nacionalizmo link.

Kuo paaiškinti radikalų Donaldo Trampo (Donald Trump) administracijos posūkį Maskvos link?

1989 m., prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, Borisas Jelcinas – reformatorius, kuris netrukus taps pirmuoju laisvai išrinktu posovietinės Rusijos prezidentu – apsilankė prekybos centre Hiustone (Teksaso valstija) ir buvo apstulbintas neįsivaizduojamo mėsos ir daržovių asortimento.

„Iki ko privedė mūsų vargšus žmones?“. – vėliau paklausė jis kartu su juo keliavusio padėjėjo. Ši istorija iš karto tapo proga pradėti kampaniją, kuria siekta Rusiją atversti į kapitalizmą.

Dabar persikelkime į praeitus metus, kai konservatyvusis žurnalistas Takeris Karlsonas (Tucker Carlson) atkartojo Jelcino apsilankymą prekybos centre, tik šį kartą prekybos centras buvo Maskvoje.

Karlsonas, su neslepiama simpatija, buvo atvykęs į Rusiją imti interviu iš prezidento Vladimiro Putino. Būdamas Maskvoje jis apsipirko maisto prekių ir prisipažino, kad buvo ne mažiau apstulbintas asortimento ir prieinamų kainų.

Supervalstybės apsikeitė vietomis. Dabar  tai būtent Amerika, kurią, matomai, reikia atversti į „putinizmą“. „Jei nueisite į Rusijos „blogio šerdies“ maisto prekių parduotuvę, – ir pamatysite, kiek kainuoja maisto produktai ir kaip žmonės gyvena, tai jus radikalizuos prieš mūsų vyriausybę“, – sakė Karlsonas, mokėdamas prie kasos. – Būtent taip ir jaučiuosi – radikaliai nusiteikęs.”

Atrodo, kad ir prezidentas D. Trampas yra radikalizuotas. Per savo pirmąją kadenciją jis ne kartą darė stebėtinai „proputiniškus“ pareiškimus ir net stojo Rusijos prezidento pusėn prieš savo paties žvalgybos tarnybas.

Tačiau per pirmuosius kelis antrosios kadencijos mėnesius Donaldas Trampas žengė daug toliau, beveik per naktį pakeisdamas dešimtmečius trukusią Amerikos politiką savo oponento atžvilgiu.

Jis pareiškė, kad Ukraina pati kalta, jog jos teritorijoje vyksta mūšiai, ir per televizijos transliuotą susitikimą Ovaliajame kabinete užsipuolė Volodymyrą Zelenskį. Jo administracija taip pat susivienijo su Šiaurės Korėja ir keliomis kitomis autokratinėmis vyriausybėmis, atsisakydama paremti Rusiją smerkiančią JT rezoliuciją.

O jo vyriausybėje yra apstu bendraminčių, įskaitant nacionalinės žvalgybos direktorę Tulsi Gabbard, kuri per Rusijos valstybinę televiziją buvo pavadinta „drauge”.

Tokio posūkio masto beveik neįmanoma pervertinti, kaip pabrėžia nepriklausomo ekstremizmo ir dezinformacijos pasaulyje tyrimų centro „Institute for Strategic Dialogue“ vykdomoji direktorė Sascha Havlicek.

„Jei iš tiesų stebime visišką Amerikos ideologinį posūkį nuo jos, kaip tarptautinės tvarkos, susiformavusios po Antrojo pasaulinio karo, garanto, vaidmens, ir susivienijimą su V. Putinu bei kitais autoritariniais lyderiais prieš ankstesnius sąjungininkus, kurie palaikė liberalią pasaulio tvarką, – sako ji, – sunku įsivaizduoti ką nors dramatiškesnio“.

Rusija jau seniai yra ne tik geopolitinė Amerikos varžovė. Ji buvo tas „kitas“ ideologijos požiūriu – „veidrodis“, kuris leido Jungtinėms Valstijoms įtvirtinti savo, diametraliai priešingas vertybes.

Istoriko Davido S. Foglesongo (David S. Foglesong) žodžiais tariant, Rusija yra Amerikos „įsivaizduojamas dvynys“ arba „tamsusis dvynys“, „broliška“ supervalstybė, kurią Jungtinės Valstijos nuolat demonizuoja arba bando perkurti pagal savo įvaizdį.

Bent jau anksčiau taip buvo. Atrodo, kad D. Trampo politika ir retorika siekiama ne ko kito, o paversti Amerikos „tamsųjį dvynį“ savo sielos draugu.

Kai kurie administracijos pareigūnai ir jų sąjungininkai tai apibūdina kaip „atvirkštinę Kisindžerio strategiją“. Jų teigimu, užuot bandęs susilpninti Rusiją, sudarydamas taiką su Kinija, D. Trampas stengiasi izoliuoti Kiniją – dar grėsmingesnę varžovę – užmegzdamas glaudesnius ryšius su Rusija.

Tai yra realioji politika, atitinkanti šūkį „Pirmiausia – Amerika“. Kaip sakė viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance), Jungtinėms Valstijoms būtų „kvaila“ „spausti Rusiją, kad palaikytų draugystę su kinais“.

Kiti tai pirmiausiai laiko asmenine darbotvarke. D. Trampas niekada neslėpė savo simpatijų V. Putinui, o Teisingumo departamento tyrimas dėl Rusijos kišimosi į 2016 m. prezidento rinkimus tik dar labiau suartino abu lyderius.

„Leiskite pasakyti, kad Putinas su manimi daug ką išgyveno“, – sakė D. Trampas per susitikimą Ovaliajame kabinete su V. Zelenskiu. Putinas taip pat pasinaudojo asmeniniu aspektu.

Praėjusį mėnesį jis pasakė D. Trampo specialiajam pasiuntiniui Stivui Vitkofui (Steve Whitkoff), kad meldėsi bažnyčioje už D. Trampą, kai į jį praėjusią vasarą buvo pasikėsinta nušauti, ir padovanojo S.Vitkofui jo užsakytą Amerikos prezidento portretą. Savo ruožtu Vitkofas noriai pasidalijo šiomis istorijomis interviu su Takeriu Karlsonu.

Vis dėlto, žvelgiant per kitą prizmę, Amerikos santykių su „įsivaizduojama dvyne“ perorientavimas nėra susijęs su geopolitiniais manevrais ar asmeninėmis prezidento simpatijomis. Tai susiję su neįtikėtina kelių idėjų – politinių ir kultūrinių – sėkme, kurios jau daugelį metų jaudina Amerikos dešiniuosius.

„Blogio ašis šiuolaikiniame pasaulyje”

Iki pastarojo D. Trampo „perkrovimo”, „šešėlinio dvynio” sąvoka apibrėžė Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykius nuo paskutiniųjų XIX a. dešimtmečių, kai Jungtinės Valstijos pirmą kartą ėmėsi bandymų „išgelbėti” Rusiją.

1882 m. vasarą amerikiečių žurnalistas Jamesas Buellas nuvyko į Rusiją ir grįžo su pasakojimu apie „barbarų“ tautą, kuriai desperatiškai reikėjo išsilaisvinti iš carinės priespaudos – „nesvarbu, ar durtuvų, ar psalteriu pagalba“, – rašė jis.

Dešimtmečiais po 1917 m. bolševikų revoliucijos, kai Rusija tapo Sovietų Sąjunga, ji virto kitokia, dar grėsmingesne šalimi – „ne tik despotiška, bet ir velniška“, kaip rašo Foglesongas knygoje „Amerikos misija ir „Blogio imperija” (2007).

Bolševikinė pasaulinės revoliucijos ideologija kėlė didžiausią grėsmę Jungtinėms Valstijoms ir skatino paranoją, kuri buvo pagrindas liūdnai pagarsėjusiai senatoriaus Džozefo Makarčio (Joseph McCarthy) „raganų medžioklei“.

Branduolinio karo grėsmė tik sustiprino paniką dėl „raudonosios grėsmės“, arba, kaip 1983 m. prezidentas Ronaldas Reiganas pavadino Sovietų Sąjungą, „šiuolaikinio pasaulio blogio ašies“.

Kitą dešimtmetį žlugus Sovietų Sąjungai, prasidėjo nauja Rusijos amerikonizavimo kampanija, kurios metu ji buvo įtikinėjama kurti savo pokomunistinę ateitį demokratijos ir kapitalizmo dvasia.

Tiek Rusijoje, tiek Jungtinėse Valstijose viskas klostėsi ne taip, kaip tikėtasi. XX a. pabaigoje Rusijos BVP smuko, naujoji akcijų rinka žlugo, šalis negrąžino užsienio paskolų, o prezidentu tapo buvęs KGB agentas – Vladimiras Putinas.

Po to, kai 2012 m. buvo perrinktas prezidentu, V. Putinas pasuko Rusiją nauja kryptimi. Jis pradėjo kryžiaus žygį prieš Vakarų „dekadansą“ ir „tradicinių vertybių griovimą“, pradėdamas nuo „LGBT propagandos“ uždraudimo, kas tapo dalimi bandymų patraukti savo pusėn konservatyvius rusus, nusivylusius posovietiniu šalies posūkiu į Vakarus.

Atrodė, kad pažįstama istorija turės pasikartoti, ir kurį laiką taip ir buvo. Jungtinės Valstijos turėjo „naują seną veidrodį“. Įtvirtindamas Amerikos moralinį pranašumą, reaguodamas į homoseksualų teisių varžymą, prezidentas B. Obama 2013 m. į oficialią JAV delegaciją Sočio olimpinėse žaidynėse įtraukė tris karjerą baigusius homoseksualius sportininkus.

Nuo to laiko V. Putinas darė beveik viską, kad sustiprintų Rusijos, kaip Amerikos dvasinės priešininkės, suvokimą, net vadindamas Vakarus „šėtoniškais“. Prisimindamas Šaltojo karo laikus, jis pradėjo pasaulinę kampaniją, kuria siekiama pakenkti tarptautinei tvarkai, kuriai vadovauja Jungtinės Valstijos.

Kartu jis patvirtino Rusijos imperines ambicijas, pirmiausia 2014 m. aneksuodamas Krymą, o vėliau pradėdamas karo veiksmus Ukrainoje.

Ir vis dėlto, D. Trampui sugrįžus į Baltuosius rūmus, istorijos ratas galbūt pagaliau nutrūko.

Sąjunga prieš liberalizmą

Nesvarbu, žinojo jis tai ar ne, bet 2012 m. pradėjęs savo kampaniją, skirtą tradicinėms vertybėms ginti, V. Putinas prisijungė prie nedidelio konservatorių rato Jungtinėse Valstijose, kurie pritaria jo paniekai šiuolaikiniam liberalizmui. Šis bendras reikalas virto tikra sąjunga.

Jos šaknys siekia 1995 m. – dar prieš V. Putinui tampant prezidentu – kai du Rusijos sociologai Anatolijus Antonovas ir Viktoras Medkovas pasikvietė į Maskvą akademiką, konservatyvaus smegenų centro Ilinojaus valstijoje prezidentą Allaną Karlsoną.

Karlsonas buvo išleidęs tradicines šeimas ginančią knygą „Šeimos reikalai: apmąstymai apie Amerikos socialinę krizę“ (Family Matters: Reflections on the American Social Crisis).

Antonovas ir Medkovas buvo susirūpinę dėl gyventojų skaičiaus mažėjimo Rusijoje ir buvo įsitikinę, kad problemos sprendimas slypi knygos puslapiuose.

Iš šio susitikimo kilo nauja organizacija – Pasaulinis šeimų kongresas, kurio tikslas buvo sukurti pasaulinį bendraminčių konservatorių tinklą kovai su feminizmu, homoseksualumu ir abortais.

Amerikoje ši kova turėjo savo veidą: Patrikas Buchananas (Patrick J. Buchanan), R. Niksono ir R. Reigano administracijų veteranas, 1992, 1996 ir 2000 m. respublikonų kandidatas į prezidentus.

Buchananas atstovavo partijos paleokonservatorių sparnui, kuris išreiškė visai kitokią pasaulio po Šaltojo karo viziją nei jo varžovai neokonservatoriai.

Buchanan’o nuomone, didžioji dvidešimt pirmojo amžiaus kova nėra geopolitinė kova tarp Rytų ir Vakarų, priespaudos ir laisvės. Tai buvo kultūrinė kova tarp tradicionalistų ir sekuliaraus, daugiakultūrinio pasaulinio elito.

Šiame kontekste Amerikos kryžiaus žygis, kuriuo siekta primesti demokratiją, turėjo ją sužlugdyti. „Jei komunizmas buvo dievas, nuvylęs „prarastąją kartą“, – rašė jis dešimtojo dešimtmečio pradžioje, – tai demokratija, kaip ideali valdymo forma, panacėja nuo visų žmonijos ligų, pasaulio viltis, gali pasirodyti esanti dabartinės kartos aukso veršis“.

Buchananas turėjo savo auditoriją, tačiau jis liko partijos, kurioje dominavo neokonservatoriai, laikantys Amerikos pergalę Šaltajame kare lemiamu liberaliosios demokratijos triumfu, pakraštyje.

Atrodė, kad pasaulio tvarka po Šaltojo karo yra nusistovėjusi, istorija baigėsi. Rugsėjo 11-osios išpuoliai ir didžiulė abiejų partijų parama amerikiečių kariniam atsakui į juos tik patvirtino šios idėjos aktualumą ir teisingumą.

2013 m. Buchananas atkreipė dėmesį į Rusiją. Neseniai jis išleido bestseleriu tapusią knygą „Supervalstybės savižudybė“, kurioje apgailestavo dėl, jo nuomone, vykstančio Amerikos socialinio, moralinio ir kultūrinio irimo.

Tai buvo apokaliptinis perspėjimas dėl mažėjančio gimstamumo šalyje, mažėjančio krikščionybės vaidmens, vadinamosios branduolinės šeimos nykimo ir to, ką Buchananas vadino imigracija iš „trečiojo pasaulio“ šalių. Knygos skyriai buvo pavadinti „Baltosios Amerikos pabaiga“ ir „Krikščioniškosios Amerikos mirtis“.

Šiomis aplinkybėmis Buchananas Putiną laikė įkvėpimo šaltiniu. Kol Obama smerkė Rusijos prezidentą kaip Amerikos vertybių priešą, Buchananas priėmė jį kaip vieną iš savųjų.

„Ar Vladimiras Putinas yra paleokonservatorius?“ – rašė jis 2013 m. žurnale „The American Conservative“. „Ar jis vienintelis tarp mūsų dalyvauja kultūriniame kare dėl žmonijos ateities?“

Kai kitais metais Rusija aneksavo Krymą, Buchananas tai apibūdino kaip dalį V. Putino dieviškojo plano įtvirtinti Maskvą kaip „dieviškąjį modernybės miestą ir kontrreformacijos prieš naująją pagonybę vadavietę“.

Vedantieji konservatoriai atsiribojo nuo Buchanan’o – ir nuo Putino – tačiau pozicijos vis labiau keitėsi. Dešinėje kilo priešprieša imigracijai ir progresyviems socialiniams pokyčiams, taip pat Amerikos nesėkmėms Irake ir Afganistane bei Amerikos projektui eksportuoti liberaliąją demokratiją.

Naujos kartos natyvistai ir reakcingi mąstytojai traukė į Putino Rusiją kaip į sąjungininkę savo kultūriniame kare, kurio tikslas – pasukti Ameriką antiglobalistinio nacionalizmo link.

Rezonansą sukėlė V. Putino kritika Europos liberaliai imigracijos politikai ir jo žodžiai apie tai, kad Rusiją atstatys piliečiai, jaučiantys „dvasinį ryšį su Tėvyne“.

„Po 20 metų Rusija bus vienintelė šalis, kurią bus galima vadinti europietiška”, – 2017 m. sakė dešiniojo sparno politikos komentatorė ir publicistė Ann Coulter.

Per pirmąją D. Trampo kadenciją daugelis Ann Coulter ir jos reakcingų kolegų propaguotų idėjų ėmė artėti prie Respublikonų partijos galios centro. Ši nauja, palankesnė Rusijai vizija sukūrė savo intelektualinę architektūrą, kurioje izoliacionizmas, nacionalizmas ir tradicionalizmas derėjo su didėjančiomis simpatijomis autoritariniams lyderiams, pajungiantiems šalis savo valiai.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas, griežtai pažabojęs imigraciją ir vykdantis gimstamumo didinimo politiką, tapo populiariausiu ir labiausiai vertinamu šių griežtų Europos valdovų atstovu. Tačiau Putinas taip pat turi savo gerbėjų, ir jie nebėra tik antraeiliai personažai.

2017 m. Kristoferis Kaldvelas (Christopher Caldwell), dabar dirbantis vyresniuoju bendradarbiu Klaremonto institute (Claremont Institute), analitiniame centre, glaudžiai susijusiame su D. Trampo judėjimu, konservatyviame krikščioniškame Hillsdeilo koledže skaitė paskaitą „Kaip mąstyti apie Vladimirą Putiną“.

Jis gyrė V. Putino atsisakymą sutikti su „pavaldinio vaidmeniu Amerikos valdomoje pasaulio sistemoje, kurią sukūrė užsienio politikai ir verslo lyderiai”, ir pavadino jį „iškiliausiu mūsų laikų valstybininku”.

Minkštoji galia duoda tvirtus dividendus

Iš pradžių Putinas konservatyviąją kultūrinio karo pusę palaikė dėl vidaus politikos priežasčių. Tai buvo būdas įtikinti rusus, kad jis supranta jų susirūpinimą dėl sparčiai besikeičiančio pasaulio, ir suteikti naują ideologiją komunizmo laikais užaugusioms kartoms.

Tačiau tai virto tuo, ką Michailas Zygaras, rusų žurnalistas išeivijoje, pavadino „tautos kūrimo forma“ – priemone, kuria siekiama užsitikrinti kraštutinių dešiniųjų paramą Amerikoje ir taip iš vidaus pakenkti jos politikai.

V. Putino retorika ir politika iš dalies nukreipta prieš amerikiečius. „Iš esmės jis kuria tam tikrą dešiniųjų internacionalą, panašų į komunistinį internacionalą, kuris palengvino sovietų revoliuciją XX a. pirmoje pusėje“, – praėjusiais metais žurnale „Foreign Affairs“ rašė Zygaras.

Atrodo, kad strategija pasiteisino geriau, nei net Putinas galėjo įsivaizduoti. Per metus nuo tada, kai Buchananas pirmą kartą pagyrė Rusijos prezidentą, jo gerbėjai iš konservatyviosios žiniasklaidos užkulisių persikėlė į sprendimų priėmimo centrą Baltuosiuose rūmuose.

Minkštoji galia davė didelių dividendų, Amerikos užsienio politikai pakrypus Rusijos link.

Vis dėlto, kad ir koks ambicingas būtų D. Trampo administracijos „Rusijos perkrovimas“, jis gali pasiekti savo ribas. Kovo viduryje paskelbtos „Quinnipiac“ apklausos duomenimis, tik 7% amerikiečių rinkėjų palankiai vertina V. Putiną, o 81% jį vertina nepalankiai.

Panašiai 55% Amerikos rinkėjų nepritaria D. Trampo elgesiui sprendžiant konfliktą Ukrainoje ir tik 38% apklaustųjų jam pritaria. D. Trumpas ir jo administracija į šiandieninę Rusiją gali žiūrėti kaip į giminingą dvasią. Tačiau didžioji dalis Amerikos vis dar laiko ją „tamsiąja dvyne“.

Dešiniųjų pažiūrų politikai ir apžvalgininkai, kurie Rusiją laiko sąjungininke, atrodo, yra neproporcingai įtakinga mažuma, vykdanti politiką, prieštaraujančią daugumos gyventojų, kuriems jie atstovauja, nuomonei.

Kad ir kokia radikali atrodytų ši konkreti politika, apskritai ji yra reiškinys, su kuriuo Jungtinės Valstijos jau yra susidūrusios anksčiau. „Amerikos užsienio politiką diktuoja elitas“, – sako Jacobas Heilbrunnas, knygos „Amerika paskutinėje eilėje 2024“ (America Last in 2024) apie šiuolaikinį Amerikos flirtą su užsienio diktatoriais autorius. – Ką tik į valdžią atėjo naujas atstovas”.

Tokiu būdu, Amerikos politikos Rusijos atžvilgiu perorientavimas gali byloti ne tiek apie tam tikrų idėjų įtikinamumą, kiek apie tai, kad Respublikonų partiją perėmė iš periferijos atėjusi ideologų grupė.

Šia prasme jie niekuo nesiskiria nuo neokonservatorių ir globalistų, kurie prieš 20 metų užsitraukė Buchanan’o rūstybę dėl to, kad ideologijos vardan įtraukė Jungtines Valstijas į nepopuliarius karus, reziumuoja straipsnio autorius.