infa.lt

ES bandymai kompensuoti JAV pagalbą Ukrainai buvo nesėkmingi. Europos lyderiai susidūrė su trigubu iššūkiu: katastrofišku vienybės trūkumu, nuolatiniu lėšų stygiumi ir didėjančiu D. Trampo administracijos spaudimu, rašo „The New York Times“ leidinys.

Europos vadovai suprato Vašingtono užuominą, kad jie turi daugiau prisidėti prie savo gynybos ir Ukrainos apsaugos. Jie jau padarė keletą griežtų pareiškimų dėl paramos Kijevui ir savo sienų gynimo ir kovoja su reiklia ir kartais net priešiška Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija.

Tačiau žodžiai neišvengiamai nesutampa su darbais – ypač kai kalbama apie išlaidas ir skolinimąsi mažo augimo ir didelės valstybių skolos laikotarpiu.

Nyderlandai ir kitos šalys nenori didinti kolektyvinės skolos vardan gynybos. Įtikinti savo požiūrį turinčią Vengriją darosi vis sunkiau.

O kai Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen paskelbė apie milijardus karinėms reikmėms skiriamų lėšų, vadovaudamasi šūkiu „Perginkluoti Europą“, Italija ir Ispanija, vienos didžiausių bloko šalių, pamanė, kad tai skamba pernelyg agresyviai. Todėl planas buvo pervadintas į „Parengtis 2030“.

Planas įkūnija aiškų supratimą, kad naujai atrastam Europos savarankiškumo siekiui prireiks laiko, milijardų eurų, politinės nuovokos bei valios ir bendradarbiavimo su JAV.

Buvusi Estijos ministrė pirmininkė, o dabar Europos Sąjungos diplomatijos vadovė Kaja Kallas buvo karšta Ukrainos, kaip pirmosios Europos gynybos linijos nuo Rusijos, šalininkė.

Tačiau Kallas nuo pat pradžių laukė sunkumai. Jos bandymai skirti Ukrainai iki 40 mlrd. eurų (daugiau kaip 43 mlrd. JAV dolerių), nustatant kuklų, bet fiksuotą procentinį mokestį nuo visų ES narių nacionalinių pajamų, baigėsi niekuo.

Atsarginį variantą – skirti papildomus 5 mlrd. eurų, kad šiais metais Ukrainai būtų perduota 2 mln. artilerijos sviedinių – atmetė Italija, Slovakija ir net Prancūzija, sakė vienas ES pareigūnas, laikydamasis diplomatinio protokolo, anonimiškumo sąlygomis.

Šalys pareikalavo, kad parama Ukrainai ir toliau būtų teikiama savanoriškai ir dvišaliu pagrindu, o ne Briuselio reikalavimu.

O jos neseniai išsakytas priekaištas D. Trampui dėl bandymų priversti Ukrainą nutraukti ugnį be saugumo garantijų sukėlė nepasitenkinimo bangą tiek Europoje, tiek Vašingtone, kur toks atsakas buvo palaikytas pavojingai per ankstyvu.

„Laisvajam pasauliui reikia naujo lyderio“, – parašė ji savo paskyroje „X“ tinkle. – Ir mes, europiečiai, privalome jį priimti“.

Tačiau, iš tikrųjų europiečiai deda daug pastangų, kad įtikinamai atsakytų D. Trampui. Von der Leyen prastūmė savo 800 mlrd. eurų vertės apginklavimo (arba parengties, jei norite) planą.

Tačiau tik 150 mlrd. iš jų yra realūs pinigai ilgalaikių paskolų pavidalu šalims, kurios norės juos panaudoti karinėms reikmėms. Likusi suma yra hipotetinė – Briuselio leidimas valstybėms narėms ketverius metus skolintis daugiau lėšų karinėms reikmėms iš savo nacionalinių biudžetų.

Mažai įsiskolinusioms šalims, pavyzdžiui, Vokietijai, tai gali pasiteisinti, ypač dabar, kai būsimas kancleris Frydrichas Mercas gavo parlamento pritarimą sušvelninti vidaus skolos taisykles ir leisti dideles išlaidas kariuomenei, civilinei infrastruktūrai ir klimato kaitai.

Tačiau tokioms šalims, kaip Italija ir Ispanija, esančioms toli nuo Rusijos ir turinčioms daugybę savų finansinių problemų, tenka priimti sudėtingus sprendimus.

Nepaisant prezidento Emmanuelio Macrono retorikos apie Europos „strateginę autonomiją“ ir jo noro vadovauti Senajam pasauliui, Prancūzija yra įsiskolinusi, o tolesnis skolinimasis yra pavojingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu.

Prancūzija taip pat reikalauja, kad naujos paskolos daugiausiai būtų skiriamos ginklų ir įrangos iš Europos gamintojų pirkimui, ir stengiasi neprileisti Amerikos, Didžiosios Britanijos ir Kanados bendrovių dalyvavimo.

Jaučiamos ir kitos problemos: Paryžius stabdo ES pastangas sudaryti gynybos susitarimą su Didžiąja Britanija dėl ginčų, susijusių su žvejyba.

Tačiau Europa vis tiek išleis gerokai daugiau gynybai, nes žino, kad tai būtina, sakė Vokietijos Maršalo fondo Briuselio filialo direktorius Ianas Lesseris. „D. Trampo administracijos atėjimas pagreitino istoriją“, – sakė jis. – „Išėjome iš pažįstamos aplinkos su linijine išlaidų kreive“.

Kalbant apie NATO, didžiosios Europos šalys jau rimtai kalba apie tai, kaip pakeisti pagrindinį Amerikos vaidmenį aljanse tiek modernios ginkluotės, tiek politinio ir karinio vadovavimo požiūriu.

Tačiau, tuo pačiu nėra ypatingo noro paspartinti atsiskyrimą nuo Vašingtono, nes toks perėjimas neabejotinai užtruktų penkerius ar net dešimt metų.

Šiuo metu 23 iš 27 ES narių (kurios sudaro apie 95% bloko gyventojų) taip pat yra NATO narės, o aljansas turi naujus reikalavimus karinėms išlaidoms.

Europos valstybės tariasi, ką galėtų pasiūlyti D. Trampui birželį vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Hagoje, kad užsitikrintų Amerikos paramą pereinamajam laikotarpiui.

Tačiau nors D. Trampo pareigūnai privačiai patikino europiečius, kad JAV prezidentas remia aljansą, neketina uždaryti JAV branduolinio skėčio virš Europos ir apskritai tebėra įsipareigojęs kolektyvinei gynybai, pats prezidentas garsėja savo nepastovumu ir užsispyrusiai laiko NATO klubu, kurio nariai moka JAV už apsaugą.

Pirmosios kadencijos metu D. Trampas dažnai kalbėjo apie pasitraukimą iš NATO ir teigė, kad JAV gins tik tas šalis, kurios pakankamai moka už gynybą.

Šį perspėjimą jis pakartojo dar šį mėnesį. Jis taip pat pareikalavo, kad NATO narės padidintų gynybos išlaidas iki 5% BVP, t. y. gerokai daugiau nei pačios JAV (3,4%).

Birželio mėnesio aukščiausiojo lygio susitikime NATO ketina nustatyti naują išlaidų normą – arčiau 3,5% vietoje dabartinių 2 proc.

Europos nuogąstavimus, kad JAV nebebus patikima partnerė, dar labiau sustiprino nutekinta informacija apie internete vykusias aukščiausių D. Trampo administracijos pareigūnų diskusijas dėl smūgių Jemene.

Apie diskusiją pranešė „The Atlantic“ vyriausiasis redaktorius Jeffrey Goldbergas, kuris atsitiktinai buvo įtrauktas į grupinį pokalbį žinučių programos „Signal“ pokalbių grupėje.

Diskusijoje netrūko tokių komentarų, kaip šis, kurį išsakė viceprezidentas Džeimsas Deividas Vensas (James David Vance): „Man tiesiog bjauru eilinį kartą gelbėti europiečius.“

Buvo pagyrūniškų pareiškimų apie tai, kaip pateikti Europai sąskaitą už operaciją – bet nė žodžio apie Kiniją, kuri gauna didelę naudą iš krovinių srauto per sąsiaurius prie Jemeno, įskaitant didžiąją dalį naftos importo ir prekių eksporto į Europą.

Šį susirūpinimą pakurstė pats D. Trampas, praėjusią savaitę užsiminęs, kad būsimas JAV naikintuvas gali būti parduodamas sąjungininkams sumažintų galimybių konfigūracijos.

Reaguodamos į D. Trampo norą Ukrainos gynybą užkrauti ant Europos pečių, Didžioji Britanija ir Prancūzija rengia Europos „saugumo pajėgas“, kurios bus dislokuotos Ukrainoje, kai bus pasiektas taikos susitarimas tarp Kijevo ir Maskvos – jei iki to kada nors prieis.

Tačiau kol kas nė viena ES šalis neprisijungė prie šių pajėgų, ir net jų sudėtis bei finansavimas nėra iki galo nustatyti. Be to, pačią idėją iš pagrindų atmetė Rusija.

E. Macronas su V. Zelenskiu buvo susitikęs trečiadienio vakarą. Ketvirtadienį jis surengs dar vieną „norinčiųjų koalicijos“ susitikimą (dalyvių sąrašas kol kas neaiškus). Tačiau D. Trampo specialusis pasiuntinys Stivas Vitkofas (Steve Witkoff) jau pavadino šią idėją „bravūra“ ir „pozavimu“.

Toliau buvo tęsiamas darbas dėl paliaubų tarp Rusijos ir Ukrainos – antradienį paskelbta, kad šalys susitarė nutraukti smūgius laivams Juodojoje jūroje. Tačiau net ir norėdama įvykdyti šią sąlygą, Rusija pareikalavo, kad Vakarų šalys panaikintų sankcijas jos žemės ūkio produktų eksportui. (ES atsisakė)

Ursula von der Leyen samprotavo, kad reikia paversti Ukrainą „plienine dygliakiaule“, į kurią Rusija ateityje nusilauš dantis. Tai atkartoja buvusio NATO generalinio sekretoriaus Anderso Fogho Rasmusseno anksčiau parengtą Ukrainos gynybos planą.

Tačiau net ir „plieninės dygliakiaulės“ planas dar negarantuoja visiško saugumo – be to, jis reiškia neterminuotą įsipareigojimą remti Ukrainą.

Praėjusią savaitę Belgijos ministras pirmininkas Bartas de Veveris (Bart de Wever) taikliai apibendrino Europos problemą.

Jis pagyrė E. Macroną už tai, kad pastarasis sukūrė „norinčiųjų koaliciją“, kuri toliau teiks karinę paramą Ukrainai, mažėjant JAV indėliui. Tačiau pridūrė, kad norėtų daugiau aiškumo šiuo klausimu.

„Norėti – tai mes norime, bet tik ko konkrečiai?“ – retoriškai paklausė jis.