infa.lt

Ledų šventės akimirka (vaizdo įrašo kadras)

Buvęs Seimo narys T. V. Raskevičius savo buvusios darbovietės nepamiršta… Šį kartą jis atvarė į Seimą ne vienas, o nešinas raudonų gvazdikų puokšte… 18-ka puokštėje styrojusių gvazdikų buvo skirta 18-kai Seimo narių, kurie, kaip pasakytų LR Seimo pirmininko ir LR Prezidento duetas, atstovauja penktajai kolonai…

Mat tie Seimo nariai nepalaikė nacionalinių sankcijų Rusijai. Kad tos sankcijos yra neteisėtos ir neefektyvios (be ES pritarimo) bei suteikia galimybę vyriausybės nariams lengvinti logistikos naštą savai chebrytei priklausančioms verslo įmonėms, puikiai išaiškino teisininkas prof. I. Vėgėlė. (žr. komentarų sk).

Nuo savęs dar pridursiu: tai ne kas kita, o mūsų ministriuko D. Budrio viešųjų ryšių akcija, trokštant to vis saldesnio dėmesio.

Bet čia aš vėl apie tuos raudonus gvazdikus. Negaliu patikėti, bet atsitiko taip, kad tie raudoni gvazdikai išmušė vieno Seimo nario vertybinio stuburo slankstelius ir minėtasis Seimo narys pradėjo atgailauti dėl savo „neteisingo“ balsavimo….

Neva balsavime susilaikė dėl to, kad sankcijos buvo…per švelnios… Šioje vietoje mano kaimynė Zosė, turbūt, atrastų vietos moralams, tokiems, kaip: „niu, tai jeigu tamsta išsigandote T..V. Raskevičiaus prie skruosto priglaustų raudonų gvazdikų, tai kas būtų, jei koks okupantas prie ausies prikištų šautuvo vamzdį?“.

Bet palikime ramybėje tą mano kaimynę Zosę ir atgailaujantį Seimo narį. Man kur kas įdomesnis fenomenas, kuris vis plačiau naudojamas masių valdymui. Ir šio fenomeno vardas labai jau girdėtas. Tai – BAIMĖ.

Atrodytų, kad Lietuvą pastaruoju metu pagrobė kažkoks tai baimės fantomas. Bijome visko. Bijome virusų. Bijome rusų. Bijome tų, kurie nebijo nei virusų, nei rusų. Bijome pasakyti kažką ne taip ir ne ten. Bijome etikečių. Bijome patyčių. Bijome neatitikti „USAID‘inių“ influencerių nuomonei.

Bijome netilpti į pseudopatriotų sumontuotą mėlynai- geltoną Prokrusto lovą. Bijome neaukoti Jonui. Bijome nežiūrėti Panoramos. Bijome nemylėti trijų Lietuvos zelenskių. Bijome valgyti VICI krabus. Bijome būti nepatogūs. Bijome būti atstumti. Bijome nusikosėti prieš bandos lyderį. Bijome kalbėti.

Bijome dėti „like“ prie patinkančių straipsnių, jei tie straipsniai neatitinka komjaunuoliško formato. Bijome patekti į „penktos“ kolonos sąrašus. Bijome tų, kurie nebijo patekti į penktos kolonos sąrašus. Bijome būti pavadinti vatnikais. Bijome tų, kurie nebijo būti pavadinti vatnikais. Bijome prisipažinti, kad nenorime žudyti. Ir t.t ir pan.

Ir, tarsi dar būtų negana tos baimių krūvos, savo dydžiu panašios į Egipto piramidę, dar žiūrėk pradėsim bijoti…. raudonos gvazdikų puokštės. Tos pačios, kurią į Seimą atsinešė V. Raskevičius. Tos pačios, nuo kurios prisilietimo subyra visas Seimo nario vertybinis stuburas su visais tarpslanksteliniais diskais.

Bet, kaip sakoma, nėra to blogo…. Versle galioja dėsnis, kad grėsmes visada galima paversti galimybėmis. Nepatikėsite, bet tą patį galima padaryti ir su V. Raskevičiaus raudonų gvazdikų puokšte ir panaudoti ją kovai su visomis aukščiau išvardintoms baimėmis.

Gal ir sunku skaitytojui bus suprasti, ką čia pasakiau, bet pateiksiu praktinį pavyzdį. Štai vakar viena mano draugė pasiskundė, kad ji labai bijo viešai kalbėti, o šiandien jos jau laukė prezentacija prieš didelę auditoriją. Patariau jai panaudoti minčių disociacijos metodą.

Sakau, „kai tik į tavo galvą ateis kokią negatyvi mintis, pavyzdžiui „oi, tuoj nualpsiu“, tai tu iš karto įsivaizduok, kad pas tave atėjo ne mintis, o V. Raskevičius su raudonų gvazdikų puokšte. Toks metodas dažnai suveikia ir mano draugė kaip tik tai patvirtino.

Būtinai juo pasinaudosiu ir pati. Pavyzdžiui, pastaruoju metu bijau šokinėti per dideles bangas. Kai tik pamatau tokią bangą, iš karto į galvą ateina mintis: „oi, atsitrenksiu į akmenis“ arba „oi nusibalnosiu nosį“ arba „oi, pamesiu maudymkę“.

Dabar gi, pastebėjusi, kad į galvą ateina mintis „oi, pamesiu maudymkę“, įsivaizduosiu, kad pas mane ateina ne mintis, o V. Raskevičius su raudonų gvazdikų puokšte. Taigi, tokiu būdu V. Raskevičių iš smulkaus teroristo prieš kitaminčius paversiu savo gelbėtoju.

Nežinau, ar šis ,metodas veiks visiems kitiems, norintiems atsikratyti baimių, bet faktas tas, kad tokia baimių piramidė, kurioje įkalinta visa lietuvių tauta, jau kelia pavojų ne tik asmens, bet ir tautos laisvei.

Mes niekada nebūsime laisvi, jei klupsime tiek prieš „vatniko“ ar „penktos kolonos“ etiketes, tiek prieš V. Raskevičiaus raudonų gvazdikų puokštę. Ir nesvarbu, kiek tų laisvės laužų uždegtume.

Vnž, reikia kaškadariti. Ar su gvazdikais ar be gvazdikų, bet daryti reikia. Net jei tai privestų prie švietimo sistemos išjudinimo.

Tos pačios sistemos, kurioje ugdomi „sisteminiai sraigteliai“, turintys neva savo nuomonę, bet tik tą, kuri telpa į tam tikros ideologijos meistro sukaltą Prokrusto lovą ir kurios „neteisingi“ nuokrypiai nukapojami visokiausiomis etiketėmis ar bent jau V. Raskevičiaus raudonų gvazdikų kotais.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.