infa.lt

Arvydas Daunys

Europa prieš visą pasaulį prisipažino savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą spręsti jas liečiančias problemas.

Vakar viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo sutelktas į Europos ir Kanados aukščiausio lygio susitikimą, vykusį Londone.

Pastebėtina, kad jame dalyvavo išrinktos valstybės ir atskiri ES vyriausieji politikai bei NATO sekretorius Markas Rutte.

Tai nebuvo visuotinis ES aukščiausiojo lygio susitikimas – tai buvo Britanijos ir Prancūzijos atrinktų „patikimų“ šalių atstovų susitikimas, kurio esminis tikslas – surasti alternatyvų karo Ukrainoje sprendimą, priešingai tam, kurį siūlo JAV lyderis, Donaldas Trampas (Donald Trump).

Kuo jis skiriasi nuo pasiūlyto JAV?

Tuo, kad jame remiamasi ne realia situacija mūšio lauke ir finansinių bei karinių pajėgų santykiu, o vertybiniu principu, kuriame Ukraina yra auka, o Rusija agresorė, todėl reikia padėti Ukrainai neatsižvelgiant į nieką „tiek, kiek reikės“. Neatsižvelgiant net į tai, kad realiai padėti iki pergalės nėra jokių resursų.

Donaldas Trampas tą supranta, todėl norėdamas stabdyti karą stengiasi išsaugoti tai, kas dar Ukrainoje liko ir išvengti tolesnių žmonių aukų. Jis nebenori kaip į bedugnį maišą kišti Amerikos mokesčių mokėtojų pinigų į Ukrainą, neturint jokių šansų iš to gauti naudos Amerikai. Jis verslininkas ir į situaciją žvelgia kaip į beviltišką verslo požiūriu.

Todėl įvertinęs realią situaciją pasakė, kad abi karo pusės turės padaryti nuolaidų, tačiau Ukraina turės pamiršti NATO ir atsisakyti kai kurių savo teritorijų.

Štai šioje vietoje Europos vadovų ambicijos ir buvo labiausiai užgautos. Kaip tai? – Karas vyksta Europos teritorijoje, o su ja niekas nieko nesitarė? – Jos net neprileido prie derybų stalo ir apskritai laiko už nieką? – O kaip „tarptautinė tvarka“, pasak kurios „teritorinis vientisumas turi būti gerbiamas“?

Turbūt reikėtų priminti tai, kad ta tarptautinė tvarka, į kurią kabinasi Europos vertybininkai, žlugo dar tada, kai NATO 1999 metais atakavo Jugoslaviją, atplėšęs nuo jos Kosovą. Tai buvo ta Pandoros skrynia, kurią atidarė patys vertybininkai, matomai tikėdamiesi, kad to niekas jiems neprimins. Primins.

Net Ukraina nepripažįsta Kosovo, kadangi supranta, kad tokiu būdu tektų pripažinti ir Krymo aneksiją, įvykdytą Rusijos. Tačiau faktas įvykęs, ir įvykdytas būtent NATO rankomis.

Apie vertybes čia sunku kalbėti, mat vienos vertybės, t.y. sienų neliečiamumo principas, priešpastatomas esą Jugoslavijos vykdytam Kosovo albanų genocidui, kuriuos NATO privalėjo ginti. Kas NATO tam įpareigojo – sunku pasakyti, mat Jugoslavijos bombardavimas vyko be JT palaiminimo. O kodėl vyko? – Nes NATO turėjo galią ir valią tai vykdyti.

Šiandien Europa tą principą nori pamiršti – valios ir galios, ir nori grįžti vien prie vertybių gynimo principo, kam neturi nei valios, nei galios.

Būtent todėl Trampas ir nepakvietė jos prie derybų stalo. Mat senoji pasaulio tvarka griuvo ir jis tą priima kaip yra. Ir atsižvelgia į galios principus, pagal kuriuos reikia tartis su tais, kas tą galią turi ir gali įgyvendinti. Tai yra Rusija ir Kinija.

O ką Europa? – Europa iki šiol rengia pasitarimus susitikimus ir šūkalioja garsius lozungus apie kažkokių garantijų Ukrainai suteikimą, kaip kad Londono susitikime, kuriame buvo pabrėžta, kad Europa suteiks garantijas, tačiau jai garantijas vis tiek turės suteikti JAV. Viena ji nieko negali.

Tuo Europa prieš visą pasaulį prisipažino savo bejėgiškumą ir nesugebėjimą spręsti ją liečiančias problemas savarankiškai.

Apie ką galima su ja derėtis? – Jai galima tik nurodyti ką reikia daryti. Ir nurodinėti tol, kol ji atsibus ir pamatys realią tikrovę, ir bent jau pabandys elgtis pagal situaciją, o ne siekti utopinių tikslų, kaip ji tai darė iki šiol.

Dabartiniame pasaulyje didžiausia vertybė, geopolitinių požiūriu, ekonominė galia ir karinė jėga – kaip tik tai, ko Europa nebeturi. Ir tą teks pamatyti, pripažinti bei su tuo gyventi.