infa.lt

Prezidentas Donaldas Trampas ir viceprezidentas Džeimsas .Deividas Vensas, kartu su Atstovų rūmų pirmininku J. Džonsonu – tiesioginės transliacijos kadras

„Dabar aljansas tarp Rusijos prezidento, kuris nori sunaikinti Europą, ir Amerikos prezidento, kuris taip pat nori sunaikinti Europą“, – pareiškė vienas diplomatas.

„JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) yra ilgametis Vinstono Čerčilio gerbėjas. Tačiau ką kultinis Didžiosios Britanijos karo lyderis pasakytų apie 2025 m. Miuncheno saugumo konferenciją?“ – rašo „Politico“ leidinys.

„Jums buvo suteikta galimybė rinktis tarp karo ir negarbės. Jūs pasirinkote negarbę ir turėsite karą.“ Tai žodžiai, kuriuos Čerčilis ištarė, kai tuometinis ministras pirmininkas Neville’is Chamberlainas prieš 87 metus paliko šį Bavarijos miestą, laikydamas rankoje popieriaus lapą, kuris pasirodė esąs beprasmis.

Ar taip Čerčilis reaguotų į D. Trampo siekį užbaigti karą Ukrainoje sąlygomis, kurios, kaip baiminasi Kijevas ir jo sąjungininkai Europoje, bus palankios Maskvai ir reikš tik dar vieną didesnį karą ateityje?

Europos lūpose skamba žodis „nuolaidžiavimas“, o istoriškai jautresniems – tokiems kaip buvęs Didžiosios Britanijos gynybos ministras Benas Wallace – 1938 m. Miuncheno aidas, atrodo kaip akivaizdus atskaitos taškas.

Susirinkę į aukščiausiojo lygio susitikimą, Europos pareigūnai vis dar negalėjo atsigauti po 90 minučių trukusio D. Trampo telefoninio pokalbio su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu išklausymo, taip pat po JAV gynybos sekretoriaus Pito Hegseto (Pete Hegseth) savaitės viduryje Briuselyje pasakytų pastabų.

Buvusiam Lietuvos užsienio reikalų ministrui Gabrieliui Landsbergiui akivaizdžiai nepastebėta ir šalčiausia P. Hegseto frazė buvo jo perspėjimas, kad „realijos“ neleis JAV būti Europos saugumo garantu.

Kitaip tariant, nebus JAV paramos.

Kaip ir kiti, Landsbergis jaučia eros pabaigą. „Tai gali reikšti NATO saulėlydžio pradžią“, – sakė jis. „Ypač, kai tai deriname su tuo, ką, manau, Vašingtonas netrukus paskelbs – 20 000 JAV karių išvedimu iš Europos.“

Tuo metu, kai lietuvis Miunchene kalbėjosi su „POLITICO“, Hegsetas buvo Varšuvoje, kur pranašavo karių mažinimą ir perspėjo jau ir taip susikrimtusius europiečius, kad „dabar pats laikas investuoti, nes negalima daryti prielaidos, kad Amerikos buvimas truks amžinai“.

Panašiai kaip ir JAV, D. Trampo administracijos nesibaigiantys, greitai besikeičiantys šokiruojantys pranešimai pribloškė ir dezorientavo ir Europą – kaip, be abejonės, ir buvo numatyta šioje strategijoje. Tai klaidina oponentus ir kritikus, suteikia jiems mažai laiko atsikvėpti ir persiorientuoti.

Aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavę JAV įstatymų leidėjai bandė šiek tiek nuraminti nerimaujančią Europą, tačiau ne itin sėkmingai.

Tarp jų buvo senatorius Roger Wicker, įtakingos Senato ginkluotųjų pajėgų komisijos pirmininkas, kuris „POLITICO“ sakė, kad Hegsetas Briuselyje padarė „naujoko klaidą“: „Nežinau, kas parašė jam kalbą – bet ją galėjo parašyti Takeris Karlsonas. Karlsonas yra kvailys“, – sakė jis, ramindamas, kad aplink Trampą yra daug rimtų žmonių, kurių jis klauso.

Wickeris taip pat pažymėjo, kad Hegsetas jau sušvelnino kai kurias savo griežtesnes pastabas, tačiau pripažino, kad dar nepadarė to, kai kalbama apie tai, kad Europa neteks JAV saugumo garantijų, o tai kenkia NATO 5 straipsniui, pagal kurį Aljanso narės įsipareigoja vykdyti kolektyvinę gynybą.

Būtent dėl šios eilutės, kaip ir dėl kitų, Europai barška dantys – kartu su tokiomis griežtomis eilutėmis kaip: Prezidentas Trumpas neleis niekam paversti dėdės Semo į „žindyvę“.

„Tiesioginis D. Trampo kreipimasis į V. Putiną kartu su gynybos sekretoriumi P. Hegsetu, informuojančiu sąjungininkus Briuselyje, kad JAV iš anksto sutinka su kai kuriais pagrindiniais Rusijos reikalavimais dar neprasidėjus deryboms, yra dvigubas smūgis – ne tik Ukrainai, bet ir Europos ateičiai“, – pastebėjo „Chatham House“ atstovas Keiras Gilesas.

„[Sutikimas], kad agresorius gali pasilikti užgrobtą teritoriją mainais į prašymą sudaryti taiką – paralelės su 1938 m. galėtų būti aiškesnės tik tuo atveju, jei Donaldas Trampas būtų pamojavęs nauju susitarimu ir pareiškęs, kad V. Putinas jį patikino neturįs daugiau teritorinių ambicijų Europoje.“

Tuo tarpu viceprezidento Džeimso Deivido Venso kalba Miunchene, sutelkta į demokratinės praktikos Europoje kritiką, niekaip nepadeda sušvelninti nei europiečių – nei NATO palankių amerikiečių – priekaištų.

JAV viceprezidentas Miuncheno konferencijoje pasakė amžiaus kalbą Europos lyderiams

Ji buvo sutikta akmeniškai, tik retkarčiais pasigirsdavo plojimai ir keletas mandagiai papurtančių galvų, kai jis pradėjo kalbėti apie migraciją kaip grėsmę Europos civilizacijai. „Grėsmė, dėl kurios labiausiai nerimauju Europos atžvilgiu, nėra Rusija. Tai ne Kinija, ne bet kuris kitas išorės veikėjas. O tai, dėl ko nerimauju, yra grėsmė iš vidaus“, – sakė jis.

„Pagalvokite, koks įžūlumas yra žmogui, kuris kandidatavo kartu su žmogumi, įkvėpusiu riaušes prieš mūsų Kongresą 2020 m., atvykti į Europą ir sakyti: „Jūs turite problemų su demokratija“, – sakė akademikas ir buvęs JAV diplomatas Michaelas McFaulas.

„O mes šiuo metu išgyvename konstitucinę krizę, susijusią su vykdomosios valdžios įgaliojimų viršijimu ir Amerikos demokratijos sveikata.“

Džeimsas D. Vensas taip pat ignoravo dramblį kambaryje – karą Ukrainoje. „Jis galėjo pasinaudoti šia kalba, kad paaiškintų savo derybinę poziciją, tačiau nusprendė to nedaryti. Ši kalba buvo skirta žmonėms namie, o ne aukščiausiojo lygio susitikime dalyvavusiems žmonėms“, – pridūrė McFaulas.

McFaul’o nuomone, Europos demokratija nėra švari, tačiau tai nebuvo nei laikas, nei vieta tokiam dideliam įžūlumui, kuris buvo demonstruojamas tuo metu.

Prieš trejus metus, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, atrodė, kad NATO tapo dar svarbesnė nei anksčiau – nebebuvo ieškoma aljanso gyvavimo prasmės pasaulyje po Šaltojo karo. Tačiau čia, pirmąją aukščiausiojo lygio susitikimo dieną, buvo sunku atsikratyti jausmo, kad stebime skilimo pradžią.

Žinoma, aukščiausiojo lygio susitikimai per pirmąją D. Trampo kadenciją taip pat turėjo „JAV prieš Europą“ atspalvį, tačiau jo buvusi nacionalinio saugumo komanda viską išlygindavo. Plunksnos būdavo suveltos – neišpešiotos.

O Europai JAV ir toliau išlieka išskirtinė valstybė, nepakeičiama, kurią reikia pasitelkti ištikus bėdai. Į ką dar galima kreiptis dabar?

Galbūt į save.

Buvęs Vokietijos diplomatas Wolfgangas Ischingeris „POLITICO“ sakė, kad „galbūt Europai reikėjo duoti elektrošoko“, kad ji būtų priversta labiau orientuotis į ateitį ir pasitikėti savimi.

Jis laikosi pozicijos, kad Europos lyderiai iš dalies patys kalti dėl padėties, dėl kurios dabar apgailestauja. Jie buvo rimtai įspėti apie tai, ką gali lemti antroji JAV prezidento kadencija, tačiau per lėtai didino savo gynybos išlaidas ir transatlantinės naštos dalį.

V. Landsbergio įpėdinis Kęstutis Budrys sutinka, kad Europa elgėsi vangiai. „Mes tikrai vėluojame. Turime paspartinti tempą ir parodyti, kad turime tikrą gynybą, kad esame pasirengę, pajėgūs ir apmokyti kovoti“, – sakė jis ‚POLITICO‘.

Tačiau Budrys dar tikisi, kad tai nėra „Miuncheno momentas“, kaip prieš 87 metus. „Tai, kad mes minime 1938 m., rodo, jog turime supratimą, ir tai yra ženklas, kad siekiame to išvengti. Taip, yra rizika, kad kai kurie elementai gali pasikartoti, bet mes taip pat matome, kaip to išvengti“, – sakė jis.

O tam reikės, pasak jo, kad visos sąjungininkės dalytųsi „padėties, su kuria susiduriame, rimtumu“, jei nori išsaugoti NATO.

Tačiau kiti svarsto, ar ne per vėlai, ir baiminasi, kad D. Trampo administracija yra ne draugas, o priešas. Vienas aukšto rango ES diplomatas, kuriam suteiktas anonimiškumas, kad galėtų kalbėti atvirai tokia jautria tema, sakė:

„Dabar aljansas tarp Rusijos prezidento, kuris nori sunaikinti Europą, ir Amerikos prezidento, kuris taip pat nori sunaikinti Europą.“

„Transatlantiniam aljansui atėjo galas.“