infa.lt

Marco Rubio
Foto: Elizabeth Frantz / File Photo / Reuters

Pasaulis visada veikė taip, kad kinai darys tai, kas geriausiai atitinka Kinijos interesus, rusai darys tai, kas geriausiai atitinka Rusijos interesus, čiliečiai darys tai, kas geriausiai atitinka Čilės interesus, o Jungtinės Valstijos turi daryti tai, kas geriausiai atitinka Jungtinių Valstijų interesus, savo interviu metu pareiškė JAV valstybės sekretorius, Marcas Rubio, kurį cituoja Baltųjų Rūmų svetainė..

Keletas ištraukų iš to plataus interviu:

Manau, kad iš tikrųjų reikia pradėti nuo strategijos: Koks yra strateginis tikslas? Koks tikslas, misija? Ir aš manau, kad Amerikos užsienio politikos misija – ir tai gali skambėti kaip savaime suprantamas dalykas, bet manau, kad ji buvo prarasta. Amerikos užsienio politikos interesas yra siekti Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinių interesų, tiesa?

Pasaulis visada taip veikė. Pasaulis visada veikė taip, kad kinai darys tai, kas geriausiai atitinka Kinijos interesus, rusai darys tai, kas geriausiai atitinka Rusijos interesus, čiliečiai darys tai, kas geriausiai atitinka Čilės interesus, o Jungtinės Valstijos turi daryti tai, kas geriausiai atitinka Jungtinių Valstijų interesus.

Ten, kur mūsų interesai sutampa, atsiranda partnerystės ir aljansai; ten, kur mūsų skirtumai nesutampa, diplomatijos užduotis – užkirsti kelią konfliktams, kartu puoselėjant mūsų nacionalinius interesus ir suprantant, kad jie ketina puoselėti jų interesus. Ir tai buvo prarasta.

Manau, kad tai buvo prarasta pasibaigus Šaltajam karui, nes buvome vienintelė pasaulio galia, todėl prisiėmėme atsakomybę daugeliu atvejų tapti pasauline vyriausybe, bandydami išspręsti visas problemas. Pasaulyje vyksta baisūs dalykai. Yra ir baisių dalykų, kurie tiesiogiai veikia mūsų nacionalinius interesus, ir jiems vėl turime teikti pirmenybę.

Taigi nėra normalu, kad pasaulyje tiesiog būtų vienpolė valdžia. Tai nebuvo – tai buvo anomalija. Tai buvo Šaltojo karo pabaigos produktas, tačiau galiausiai vėl grįžtama prie daugiapolio pasaulio, kai skirtingose planetos dalyse buvo daug didžiųjų galių.

Dabar su tuo susiduriame su Kinija ir iš dalies su Rusija, be to, turime tokių nesąžiningų valstybių, kaip Iranas ir Šiaurės Korėja, su kuriomis reikia kovoti.

Todėl dabar labiau nei bet kada anksčiau turime prisiminti, kad užsienio politika visada turėtų būti skirta Jungtinių Valstijų nacionaliniams interesams stiprinti ir, kiek įmanoma, vengti karo ir ginkluotų konfliktų, kurie per pastarąjį šimtmetį du kartus kainavo labai brangiai.

Šiemet minime 80-ąsias Antrojo pasaulinio karo pabaigos metines. Manau, kad, jei pažvelgtume į įvykusių sugriovimų ir gyvybių praradimo mastą ir apimtį, būtų daug blogiau, jei dabar kiltų [kitas] pasaulinis konfliktas.

Jis gali užbaigti gyvybę planetoje. Ir tai skamba kaip hiperbolė, bet taip yra – dabar yra daugybė šalių, kurios gali nutraukti gyvybę Žemėje. Todėl turime iš tiesų stengtis kuo labiau išvengti ginkluotų konfliktų, bet niekada ne mūsų nacionalinių interesų sąskaita. Taigi, tai sudėtinga pusiausvyra.

Manau, kad grįžę prie to, dabar galime turėti sistemą, pagal kurią analizuosime ne tik diplomatiją, bet ir užsienio pagalbą, su kuo mes turėtume bendradarbiauti ir grįžti prie pragmatizmo.

Ir tai nėra mūsų principų atsisakymas. Nesu kokio nors siaubingo žmogaus teisių pažeidėjo kur nors pasaulyje gerbėjas ar svaiginantis rėmėjas. Dėl tos pačios priežasties diplomatija visada siūlė, o užsienio politika visada reikalavo, kad dirbtume vadovaudamiesi nacionaliniais interesais, kartais bendradarbiaudami su žmonėmis, kurių nekviestume vakarienės, arba su žmonėmis, kuriems nebūtinai norėtume kada nors vadovauti.

Taigi, tai yra pusiausvyra, tačiau tai yra pragmatiška ir brandi pusiausvyra, kurią turime išlaikyti užsienio politikoje.

Tiek mūsų priešininkai, tiek sąjungininkai viską analizuoja, kaip ir mes, tiesa? Mes stebime, kaip elgiasi užsienio lyderiai, ir remdamiesi tuo priimame sprendimus. Ir neabejotina, kad užsienio priešininkai žiūrės, kaip reaguoja mūsų lyderiai – ne tik prezidentai, bet ir bet kas kitas – ir tuo remdamiesi darys prielaidas.

Ir kartais ten – Kinijos suvokimas apie Ameriką – tai yra Kinijos pasaulio suvokimas. Kinijos pasaulio suvokimas yra toks, kad jie yra – jie neišvengiamai taps didžiausia pasaulio galia iki 2035 ar 2050 metų.

Nepriklausomai nuo to, kokią datą jie yra nusistatę, jie tiki, kad jie yra negrįžtamai pakilę, o mes neišvengiamai žlungame, kad Vakarai apskritai, o konkrečiai JAV, yra pavargusi, išsekusi, buvusi didžioji galia, kuri neišvengiamai žlunga.

Ir jie mano, kad užsienio politika skirta mūsų nuosmukiui ir jų pakilimui valdyti, ir jie nenori, kad kas nors tai nutrauktų. Taip jie vertina Vakarus apskritai ir konkrečiai Jungtines Valstijas.

KLAUSIMAS: „The New York Times“ teigė, kad jums pavyko išsisukti su Kolumbija, bet jums nepavyks to padaryti su Rusija, Kinija ir Iranu. Jei bandysite šitaip gąsdinti šias stipresnes valstybes, tai nepasiteisins. Ar tai teisinga pastaba?

Akivaizdu, kad Kinija turi branduolinių ginklų. Jie yra kieti žmonės. Dėl to nekyla jokių abejonių. Jie kieti žmonės, turi branduolinių ginklų, yra didžiulė galybė su didele ekonomika – jie taps pasauline galia. Tačiau tai negali vykti mūsų sąskaita.

Todėl galiausiai, kai turite reikalų su tokiomis didžiosiomis valstybėmis kaip Kinija, tai vyks aukščiausiu lygiu – jų prezidentas ir mūsų arba jų premjeras ir mūsų – ir mūsų prezidentas, ir ta sąveika vyks. Rusijos atveju – tas pats. Akivaizdu, kad bus – kad ir kas nutiktų su Rusija, tai bus Putino ir Trumpo dinamika.

<…>

Kuo labiau gilinuosi į užsienio politiką ir kuo daugiau skaitau žmones, kurie teigia išmanantys užsienio politiką, tuo labiau suprantu, kad daugelis žmonių, kuriuos mes laikome ekspertais, neturi jokio supratimo, apie ką kalba.

<…>

Apie JAV priklausomybę nuo Kinijos

Šiandien jie kontroliuoja… Turiu omenyje, kad mes mylime savo technologijas ir jos mums reikalingos įvairiems pasiekimams. Galiausiai visa tai priklauso nuo svarbiausių iškasenų – nuo aliuminio, kobalto – jūs tik išvardykite. Jie apkeliavo visą pasaulį, supirkinėja kasybos teises ir kontroliuoja ne tik kasybą, bet ir perdirbimą, gamybą ir naudojimą pramoniniais tikslais.

Galbūt prisimenate, kad per COVID visi buvo išprotėję, nes negalėjome gauti kaukių, mat visos jos buvo pagamintos Kinijoje. O paskui negalėjome gauti šito, nes visos jos buvo pagamintos Kinijoje. Mes praradome ir atidavėme savo pramoninius pajėgumus.

Tai dar sunkiau. Tai retieji Žemės mineralai, žaliavos, reikalingos kai kuriems dalykams, kurie naudojami mūsų pažangiausioms technologijoms gynybos srityje, medicinoje. Aštuoniasdešimt keli procentai Jungtinių Valstijų generinių vaistų veikliųjų medžiagų gaminama Kinijoje. Mes negalime jų pasigaminti.

Taigi, jei jie nuspręstų, kad uždarys mums šiuos dalykus – mes turėtume daug problemų, nes atidavėme savo pramoninius pajėgumus, susijusius su šiais dalykais. Tai negali tęstis. Tai pažeidžiamumas, su kuriuo susiduriame. Ir jie tuo pasinaudos kaip svertu.

Tiesą sakant, jie jau naudoja tai kaip svertą. Pirmą kartą istorijoje jie iš tikrųjų nustatė svarbiausių naudingųjų iškasenų eksporto kontrolę, siekdami pakenkti mūsų nacionaliniam saugumui ir mūsų technologiniams pajėgumams.

Tai apima įvairias temas, bet galiausiai, jei Kinija kontroliuoja tiek žaliavų, tiek pramonės gamybos priemones, tuomet mums – jie turi visišką ekonominę įtaką mums. Į tokį pasaulį mes ir ateiname. Ir aš klydau; gal ne po 10 metų. Galbūt po penkerių.

Kinijos atveju yra du dalykai. Aš ką tik aprašiau vieną, kuri yra didžiulė grėsmė, kylanti mūsų nacionaliniams interesams; o kitas – brandus suvokimas, – kad ir kas nutiktų, Kinija bus turtinga ir galinga šalis. Mes turėsime su jais susitvarkyti.

Tiesą sakant, ir aš tai sakiau savo pokalbyje su jų užsienio reikalų ministru, bet pasakiau tai viešai – ateitis – XXI amžiaus istorija daugiausia bus susijusi su tuo, kas atsitiks tarp JAV ir Kinijos. Taigi apsimesti, kad kažkaip nesiruošiame su jais bendrauti, yra absurdiška.

Dabar turėtume įsitraukti į savo nacionalinius interesus. Sužadėtuvės ir nuolaidos yra du skirtingi dalykai. Siaubą kelia tai, kad 25 ar 30 metų su Kinija elgėmės kaip su besivystančia šalimi ir leidome jai toliau daryti tai, kas buvo nesąžininga.

Sakėme: pirmyn, tegul apgaudinėja prekybą, tegul pavogs mūsų technologijas, nes praturtėję jie taps tokie pat kaip mes. Jie tapo turtingi, bet netapo tokie kaip mes, o dabar nori ir toliau turėti šias nesąžiningas pajamas. Tai turi baigtis.

Jie daro tai, kas atitinka jų nacionalinius interesus. Atvirai kalbant, jie daro tai, ką ir aš daryčiau – na, gal ne žmogaus teisių pažeidimus, bet jie daro tai, ką darytų kiekvienas, jei būtų Kinijos lyderis. Jie veikia vadovaudamiesi Kinijos interesais. Trūksta Amerikos politikos, kuri atitiktų mūsų interesus. Ir tai turi sugrįžti.

(Toliau pokalbis vyksta apie Grenlandiją ir tai, kodėl ji parūpo Donaldui Trampui (Dpnald Trump), tačiau tai verta atskiros temos. Jei trumpai, jis savo tikslus saloje apibūdina iš labai pragmatinės pusės, kaip kelio prie arktinės laivybos turėjimo būtinybę, į kurią kėsinasi ir Kinija, neturinti fizinės galimybės tą įgyvendinti dabar, tačiau besitikinti tą pasiekti per susitarimus ir diplomatiją)

Manau, galite būti tikri, kad po ketverių metų mūsų interesai Arktyje bus saugesni, mūsų interesai Panamos kanale bus saugesni, mūsų partnerystės Vakarų pusrutulyje bus stipresnės.

KLAUSIMAS: Vienas iš tų klausimų, kuris Respublikonų partijoje tapo keblus, yra NATO. Daug kalbėjome apie tai, kad kitos šalys įdeda savo dalį, todėl NATO tapo prieštaringai vertinama. Nes yra daug žmonių, kurie mano – kam mes tai darome? Turiu omenyje, kad tai buvo prasminga iškart po Antrojo pasaulinio karo, bet ar tai prasminga šiandien?

Ir Jungtinės Valstijos yra linkusios būti dominuojančiu žaidėju. Europiečiai gali patys save išlaikyti, jiems nereikia, kad Jungtinės Valstijos būtų didžioji pasaulio auklė. Tai primeta mums daugiau galimybių įsitraukti į užsienio konfliktus, į kuriuos neturėtume įsitraukti. Ką į tai atsakysite?

SEKRETORIUS RUBIO: Aš sakau, kad Prezidento pozicija dėl NATO yra tokia pati kaip ir visų kitų prezidentų, t. y. kad mūsų sąjungininkai, daugelis mūsų sąjungininkų NATO, nepakankamai rūpinasi savo saugumu.

Pažiūrėkite, įdomu – ir, teisybės dėlei, Lenkija, Lietuva, Estija, kuo arčiau Rusijos, tuo daugiau jos išleidžia krašto apsaugai, skaičiuojant procentais nuo BVP. Bet yra ir tokių šalių kaip Prancūzija arba tokių šalių kaip Vokietija. Tai didelės ekonomikos, galingos ekonomikos, ir jos neišleidžia tiek daug nacionaliniam saugumui. Kodėl? Nes jos remiasi NATO. Jos sako, kad mums nereikia tiek daug išleisti…

KLAUSIMAS: Mes?

SEKRETORIUS RUBIO: Taip. Mums nereikia tiek daug išleisti gynybai, nes Amerika čia turi kareivių, ir jei jie bus užpulti, jie taps mūsų nacionaline gynyba. Vietoj to galime išleisti visus tuos pinigus milžiniškam socialinės apsaugos tinklui.

Kai tų šalių paklausiate, kodėl negalite daugiau išleisti nacionaliniam saugumui, jos atsako, kad dėl to tektų mažinti socialinės rūpybos programas, bedarbio pašalpas, galimybę išeiti į pensiją sulaukus 59 metų ir visus kitus dalykus. Tokį pasirinkimą jos padarė. Bet tai subsidijuojame mes.

Todėl manau, kad jei reikėtų suformuluoti Prezidento mintį dėl NATO, tai, pirma, jie turi padaryti daugiau. Ir manau, kad ilgainiui reikėtų pasikalbėti apie tai, ar Jungtinės Valstijos turi būti žemyno saugumo užtikrinimo priešakyje, ar žemyno saugumo užtikrinimo užnugaryje.

Jei kalbėsitės su rytinio pakraščio šalimis, t. y. tomis, kurios yra arčiausiai Rusijos, visos jos – lenkai, čekai, įvairios kitos šalys – kuria pajėgumus, kad galėtų būti priekyje. O jei pereisite toliau į vakarus, į turtingiausias šalis – Vokietiją, Prancūziją – jos neskiria pakankamai lėšų nacionaliniam saugumui, Ispaniją – jos neskiria pakankamai lėšų nacionaliniam saugumui.

Jos tikisi, kad mes būsime jų priedanga. O tai nėra aljansas. Tai priklausomybė, o mes to nenorime.

Norime NATO, kuriame turėtume stiprius ir pajėgius sąjungininkus. Suomija yra labai pajėgi sąjungininkė. Jie gamina ginklus. Jie kažką duoda. Mums reikia daugiau tokių šalių, kurios taip elgtųsi Aljanse. Tada Aljansas bus stipresnis.

Jis galės bendradarbiauti ne tik Europoje, bet ir sprendžiant kitus iššūkius, su kuriais susiduriame visame pasaulyje, tikėkimės, kad net Indijos-Ramiojo vandenyno regione.

UKRAINA

SEKRETORIUS RUBIO: Tai yra realybė vietoje. Pirmiausia leiskite man pasakyti štai ką. Manome, kad tai, ką padarė Putinas, buvo siaubinga: įsiveržimas į šalį, jo įvykdyti žiaurumai. Jis padarė siaubingų dalykų.

Tačiau nesąžiningumas pasireiškė tuo, kad mes kažkaip privertėme žmones patikėti, jog Ukraina sugebės ne tik nugalėti Rusiją, bet ir ją sunaikinti, nustumti ją atgal į tai, kaip pasaulis atrodė 2012 ar 2014 m., prieš rusams užimant Krymą ir panašiai.

O rezultatas, kurio jie prašė pastaruosius pusantrų metų, – finansuoti aklavietę, užsitęsusią aklavietę, kurioje toliau kenčia žmonės. Tuo tarpu Ukraina yra nubloškiama į laikotarpį prieš 100 metų; jų energetikos tinklas yra sunaikintas.

Turiu omenyje, kad kažkas turės sumokėti už visą šį atstatymą. O kiek ukrainiečių paliko Ukrainą ir dabar gyvena kitose šalyse? Jie gali niekada nebegrįžti. Turiu omenyje, kad tai jų ateitis, ir šiuo atžvilgiu jai gresia pavojus.

Prezidento nuomone, šis konfliktas užsitęsė ir jį reikia užbaigti. Dabar jis turi baigtis derybomis. Bet kokiose derybose abi pusės turės kažko atsisakyti. Nesiruošiu iš anksto dėl to derėtis. Noriu pasakyti, kad tai bus sunkios diplomatijos darbas, kurį mes anksčiau atlikdavome pasaulyje ir buvome realistai.

Tačiau abi derybų pusės turi kažką duoti. Ir tai užtruks, tačiau bent jau turime prezidentą, kuris pripažįsta, kad mūsų tikslas – šis konfliktas turi baigtis, ir jis turi baigtis taip, kad būtų ilgalaikis, nes jis yra netvarus – iš visų pusių. Rusija už tai moka didelę kainą savo ekonomikos, infliacijos lygiu ir panašiai.

Tokia yra Prezidento pozicija, ir tai yra tiesa. Manau, kad net vis daugiau demokratų dabar pripažįsta, kad tai, ką mes finansavome, yra aklavietė, užsitęsęs konfliktas, o gal net blogiau nei aklavietė – konfliktas, kuriame Ukraina palaipsniui naikinama ir praranda vis daugiau teritorijos.

Taigi šis konfliktas turi baigtis iš abiejų pusių.