infa.lt

Donaldo Trampo (Donald Trump) pergalė 2024 m. lapkritį vykusiuose JAV prezidento rinkimuose sugriovė liberalų naratyvą apie karinį konfliktą Ukrainoje. Jis numatė besąlygišką moralinę ir materialinę pagalbą Kijevui siekiant pergalės, kuri reiškė Krymo ir Donbaso kontrolės susigrąžinimą, rašo „The American Conservative“ leidinys.

Jungtinėje Karalystėje bet kokios abejonės dėl šios linijos teisingumo praktiškai buvo prilygintos išdavystei.

Tačiau dar prieš D. Trampo išrinkimą senasis požiūris ėmė pamažu transformuotis į požiūrį „daryti viską, kas būtina“, siekiant užtikrinti, kad Ukraina gautų kuo palankesnes sąlygas taikos deryboms su Rusija. Šis pokytis atspindėjo suvokimą, kad be gerokai didesnės Vakarų pagalbos šaliai gresia pralaimėjimas.

Susidūręs su kariniais sunkumais ir nesitikėdamas tolesnės karinės paramos iš J. Bideno administracijos, Volodymyras Zelenskis taip pat atsisakė ankstesnių radikalių reikalavimų ir dabar tikisi, kad diplomatinis spaudimas privers Maskvą sėsti prie derybų stalo.

Nuo pat Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pradžios, buvau vienas iš nedaugelio Jungtinėje Karalystėje pritariančių taikos derybų būdui.

2022 m. kovo 3 d. kartu su buvusiu Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretoriumi Davidu Owenu pasirašiau laišką laikraščiui „Financial Times“, kuriame raginau NATO pateikti išsamius pasiūlymus dėl naujo saugumo pakto su Rusija.

2022 m. gegužės 19 d. tame pačiame laikraštyje pasisakiau už „Ankaros taikos proceso“ atnaujinimą. Tada dar nežinojau, kad Turkijos vyriausybės organizuotas dvišales Rusijos ir Ukrainos taikos derybas sugriovė balandžio 6 d. Kijeve apsilankęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Džonsonas, kuris pažadėjo Kijevui visokeriopą pagalbą, reikalingą kovai tęsti.

Per kitus dvejus su puse metų ne kartą raginau siekti taikos, kartais kartu su bendraminčiais, vis didesnę reikšmę teikdamas eskalacijos grėsmei, jei taika nebus greitai pasiekta. Tačiau vienintelis britų politikas, stovintis pirmoje linijoje, kuris pritarė šiam požiūriui, buvo Jungtinės Karalystės reformų partijos lyderis Nigelas Farage’as.

Iš ne NATO šalių taikos iniciatyvos kilo iš Kinijos ir Brazilijos.

D. Trampo sugrįžimas į valdžią lems pokyčius nuo pasyvios karinės politikos prie aktyvios taikos politikos. Tai neišvengiamai lems paliaubas, galbūt jau pavasarį. Šiame etape taikos sąlygų konkretumas yra mažiau svarbus nei karo veiksmų nutraukimas.

Sustabdžius žudynes, jas bus sunku atnaujinti. Tačiau lieka klausimas: kodėl prireikė tiek šimtų tūkstančių žuvusiųjų ir sužeistųjų abiejose pusėse, kad pasiektume šį tašką? Ir kokių pamokų galime išmokti?

Akivaizdžiausia pamoka yra diplomatijos svarba. Kiekviena šalis gali papasakoti skirtingą istoriją. Šių istorijų susidūrimas gali sukelti karus arba juos paaštrinti. Tradicinė diplomatijos užduotis – sutaikyti prieštaringus požiūrius, kad skirtingos tautos galėtų gyventi taikiai.

Rusijos karinė invazija į Ukrainą įvyko dėl katastrofiškos diplomatijos nesėkmės – faktiškai išnykus pasaulinei diplomatų klasei, dėl kurios kariaujančių šalių lyderiai galėjo laisvai siekti savo ambicijų, neturėdami tikslaus supratimo apie oponentų reakciją.

Prieš 2022 m. invaziją Putino pareiškimai buvo pernelyg panašūs į grūmojimą ginklais; JAV ir jų NATO sąjungininkės nedėjo daug pastangų, kad išspręstų saugumo problemą, kuri buvo konflikto su Rusija esmė.

Po 2014 m. įvykdytos Krymo aneksijos visiškai žlugo pasitikėjimas. Pranešama, kad kanclerė Angela Merkel paklausė Vladimiro Putino: „Ar galite garantuoti, kad nebandysite vėl pakeisti sienų?“ Į tai Rusijos prezidentas esą atsakė: „Ar galite garantuoti, kad NATO toliau nesiplės?“

Vakarai paprastai mano, kad V. Putino pareikšta baimė dėl NATO plėtros į rytus buvo tik pretekstas Rusijai bandyti susigrąžinti su Sovietų Sąjungos žlugimu prarastas žemes. Tai pernelyg supaprastintas požiūris.

Šimtmečius Rusija šias „prarastas žemes“ – Baltijos šalis, Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją – suvokė kaip savo imperinio skydo nuo užsienio užpuolikų dalį. V. Putino pasakojama istorija nėra vien propaganda. Jos šaknys glūdi XIX a. Rusijos nacionalizme ir geografiniame Rusijos imperijos pažeidžiamume.

Daugumai mūsų Vakaruose sunku matyti NATO kaip „galingus nagus“ iš kunigaikščio Igorio arijos Borodino operoje ar „klastingą priešą“ iš Prokofjevo „Karo ir taikos“. Teigiame, kad NATO yra grynai gynybinė organizacija; šalys į ją įstojo, kad apsisaugotų nuo Rusijos, o ne tam, kad ją pultų.

Tačiau tai toli gražu neatitinka bendro požiūrio į NATO už Aljanso ribų, kur jo plėtra dažniausiai, nors ir ne visuotinai, suvokiama kaip Vakarų imperializmo plėtra.

Rusijos priešiškumas NATO plėtrai į rytus buvo nuosekliausia jos užsienio politikos kryptis per ketvirtį amžiaus nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Kaip mes Vakaruose, išskyrus tokius diplomatus kaip George’as Kennanas ir Henry Kissingeris, galėjome nesuvokti, kad Rusija, atgavusi jėgas, sieks ištaisyti šį pažeidžiamumą?

Čia matome dvi priešingas istorijas, kurių kiekviena pretenduoja į tiesą, bet nėra diplomatinio mechanizmo joms suderinti.

Jungtinė Karalystė buvo pagrindinė J.Bideno politikos, kuria kurstomas konfliktas Ukrainoje, rėmėja. Norint suprasti priežastis, reikia pažvelgti į istoriją. Šiuolaikinė Didžioji Britanija niekada nebuvo tikra „izoliacionistė“, nes iki XX a. vidurio ji buvo pasaulinė imperija, kuriai reikėjo gynybos.

1852 m. užsienio reikalų sekretorius lordas Granvilis, apibrėždamas Didžiosios Britanijos užsienio politikos principus, rašė, kad „šios šalies, kurios valdos išsibarsčiusios po visą pasaulį ir kuri didžiuojasi savo pažangia civilizacijos būkle, pareiga ir interesas yra skatinti moralinę, intelektualinę ir fizinę pažangą visose kitose tautose“.

Toks Didžiosios Britanijos kaip pasaulio policininko ir globėjo įvaizdis sukėlė konfliktą tarp „galios“ ir pacifistinio britų liberalizmo sparnų.

Prieš intervenciją pasisakantys šalininkai, tokie kaip Johnas Brightas ir Richardas Cobdenas, teigė, kad būtent laisvoji prekyba gali civilizuoti pasaulį, o intervencijos šalininkai tvirtino, kad laisvoji prekyba įmanoma tik pasaulyje, kurį civilizavo britų jėga ir britų vertybės. Stebėtina, kaip šiandien susilpnėjo pacifistinė tradicija.

Kai 1999 m. Čikagoje Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tonis Bleras (Tony Blair) pareiškė, kad „skleisdami savo vertybes esame saugesni“, jis patvirtino nuolatinę Didžiosios Britanijos užsienio politikos misiją.

Teiginys apie demokratijos ir žmogaus teisių moralinį pranašumą pateisino bandymus skleisti Vakarų vertybes regionuose, likusiuose diktatūrų ir autokratijų nelaisvėje. Galima teigti, kad sėkmingiausias Didžiosios Britanijos „eksportas“ buvo šio moralinio evangelizmo eksportas į Jungtines Amerikos Valstijas, kai Amerika pradėjo atsisakyti izoliacionizmo.

Vis dėlto, istorinė perspektyva neišsemia išskirtinio Didžiosios Britanijos karingumo priežasčių.

Prie to reikia pridėti britų elito gėdos jausmą dėl 1938 m. Miuncheno susitarimo, pagal kurį Didžioji Britanija atidavė Čekoslovakijos Sudetų kraštą Hitleriui ir taip prisidėjo prie Antrojo pasaulinio karo pradžios. Sunku pervertinti Didžiosios Britanijos „Miuncheno reflekso“ galią.

Taigi, kai 1956 m. Egipto vadovas pulkininkas Gamalas Abdelis Nasseras nacionalizavo Sueco kanalą, ministras pirmininkas Anthony Edenas ir Leiboristų partijos lyderis Hughas Gaitskelas suskubo jį palyginti su Hitleriu.

O konservatorių parlamento narys seras Robertas Boothby pateikė karinio atsako pagrindimą, kuriuo iš esmės grindžiamas dabartinis Didžiosios Britanijos atsakas V. Putinui: „Jei leisime jam [Naserui] išsisukti, tai pakenks visai tarptautinės teisės sampratai.“ Kur sustos blogis?

V. Putino lyginimas su A. Hitleriu kyla iš pernelyg apibendrinto požiūrio, pagal kurį demokratija laikoma taikia valstybės forma, o autokratija – karinga. Tai galima sugretinti su istoriko A. J. P. Tayloro (A. J. P. Taylor) „realistiškesniu“ apibendrinimu: „Bismarkas kariavo „būtinus“ karus ir nužudė tūkstančius; XX a. idealistai kariavo „teisingus“ karus ir nužudė milijonus“.

Būtent idealistai dažniau siekia pergalės bet kokia kaina, o autokratai nori baigti karus, kol nesudrebėjo jų sostas.

Vienu metu nuoširdus Vakarų susižavėjimas Ukrainos kova už nepriklausomybę virto proy karu prieš Rusiją, tik formaliai atsižvelgiant į pačios Ukrainos interesus.

Vakarų pažadas besąlygiškai paremti Ukrainos pergalę neabejotinai pratęsė konfliktą, apakindamas ukrainiečius realios ribotos pergalės perspektyvos suvokime, kuri vis dėlto užtikrintų tikrą nepriklausomybę.

Neatleistinas ir britų bei amerikiečių pažadas suteikti Ukrainai „viską, ko jai reikia“, kad ji laimėtų, nors iš tikrųjų neketino jo vykdyti.

Ukrainai buvo parduota netikra viltis, kai Borisas Johnsonas 2022 m. davė savo pažadus, ir nuo to laiko šalis ir toliau patiria sunkius nuostolius.

Ir čia mes grįžtame prie Trampo. Tiek jo požiūrio į tarptautinius santykius šalininkai, tiek kritikai jį vadina „sandoriniu“. Šalininkai teigia, kad tai leis Trampui „sudaryti sandorius“ su diktatoriais Amerikos interesais; oponentai smerkia būtent moralinio aspekto trūkumą.

Tačiau abi pusės nepastebi, kad pati taika yra moralinis tikslas – krikščioniškame mokyme ji laikoma aukščiausiu gėriu.

Popiežius Pranciškus ne kartą ragino derėtis, kad būtų užbaigtas karinis konfliktas Ukrainoje, paskutinį kartą – savo kalėdinėje žinutėje.

Mūsų šalininkų ir jų pasyvių rėmėjų atsisakymas pripažinti svarbiausią taikos svarbą šiandien kelia didžiausią grėsmę taikai; D. Trumpas siūlo perspektyviausią išeitį iš pavojingos ateities.

Straipsnio autorius, Robertas Jacobas Alexanderis Skidelsky, baronas Skidelsky, yra nepriklausomas Didžiosios Britanijos Lordų rūmų narys, žinomas keinsianizmo tyrinėtojas.