infa.lt

Facebook nuotr.

Šį ilgą tekstą įkeliu tam, kad girdėdami, kaip mūsų karo krankliai pasakoja mums apie NATO sutarties 5 straipsnį, jūs turėtumėte savo nuomonę apie tai, kiek jis mus realiai apsaugos karinės agresijos atveju ir kokia tikimybė, kad mums padės JAV:

„NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizacija – yra 30 (dabar prisijungė Suomija ir Švedija) Europos ir Šiaurės Amerikos šalių, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, aljansas. Jos pamatinis dokumentas yra Šiaurės Atlanto sutartis, kurioje nustatytas NATO tikslas ir įsipareigojimai: užtikrinti taiką ir saugumą per kolektyvinę gynybą.

NATO buvo įkurta netrukus po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, prasidėjus Šaltajam karui. Organizacijos kolektyvinės gynybos įsipareigojimais, išsamiai aprašytais 5 straipsnyje, buvo remtasi tik vieną kartą – Jungtinių Valstijų vardu po Rugsėjo 11-osios įvykių.

Neseniai įvykęs Rusijos įsiveržimas į Ukrainą sukėlė susirūpinimą, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas gali išplėsti konflikto apimtį ir įtraukti NATO nares, pavyzdžiui, Lenkiją ir Lietuvą, taip aktyvuodamas NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimus.

Daugelis visuomenės narių dabar klausia, ką NATO kolektyvinės gynybos įsipareigojimai reiškia Jungtinėms Valstijoms. Kokie yra NATO narės kolektyvinės gynybos įsipareigojimai?

Šiaurės Atlanto sutarties 5 straipsnyje teigiama:

Šalys susitaria, kad ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias iš jų… bus laikomas užpuolimu prieš jas visas, todėl jos susitaria, kad tokio ginkluoto užpuolimo atveju kiekviena iš jų, pasinaudodama Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnyje pripažinta teise į individualią ar kolektyvinę savigyną, padės užpultai Šaliai ar Šalims, imdamasi… tokių veiksmų, kurie, jos manymu, yra būtini, įskaitant ginkluotos jėgos panaudojimą, kad būtų atkurtas ir palaikomas Šiaurės Atlanto erdvės saugumas.

Ši formuluotė yra gana lanksti. Ji leidžia kiekvienai NATO narei pačiai nuspręsti, kokių veiksmų reikėtų imtis, kad būtų galima reaguoti į ginkluotą NATO sąjungininkės užpuolimą. Joje nereikalaujama, kad kuri nors narė atsakytų karine jėga, nors pagal tarptautinę teisę toks atsakas yra leidžiamas.

Narė gali nuspręsti, kad užuot atsakiusi jėga, ji nusiųs karinę įrangą NATO sąjungininkams arba taikys sankcijas agresoriui.

O kaip dėl prezidento, kaip vyriausiojo vado, prigimtinių galių?

Prezidento, kaip vyriausiojo vado, prigimtiniai įgaliojimai neleistų prezidentui siųsti kariuomenės į konflikto zoną ar kitaip panaudoti karinę jėgą reaguojant į 5 straipsnio taikymą.

Konstitucija suteikia prezidentui įgaliojimus ginti JAV teritoriją ir piliečius net ir be aiškaus įgaliojimo. Tačiau ji neleidžia prezidentui naudoti jėgos prieš priešininką, kuris nekelia tiesioginės grėsmės Jungtinėms Valstijoms, kaip kad tai būtų daroma karinėje kampanijoje, skirtoje padėti NATO sąjungininkei.

Nuo Šaltojo karo laikų vykdomosios valdžios teisininkai bandė išplėsti prezidento prigimtinių įgaliojimų apimtį. Jie teigė, kad Konstitucija leidžia prezidentui ginti ne tik JAV teritoriją ir piliečius, bet ir abstraktesnius nacionalinius interesus, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų patikimumą ir veiksmingumą.

Kaip pažymėjo daugelis ekspertų, ši neapibrėžta „nacionalinių interesų” teorija yra abejotina konstituciniu požiūriu.

Vis dėlto, vykdomosios valdžios teisininkai pripažįsta, kad prezidentas negali vienašališkai įpareigoti kariuomenės dalyvauti esminio pobūdžio, apimties ir trukmės konflikte, net jei yra stiprus nacionalinis interesas. Bet kokia karinė konfrontacija tarp Rusijos ir NATO neabejotinai būtų esminio pobūdžio, masto ir trukmės, todėl jai reikėtų Kongreso leidimo.

Šis prezidento prigimtinių galių apribojimas paaiškina, kodėl prezidentas Džordžas Bušas (George W. Bush) prašė Kongreso leidimo Afganistano karui ir Irako karui, t. y. didelio masto konfliktams, kuriuose dalyvavo sausumos pajėgos.

Kaip galėtų atrodyti JAV Kongreso atsakas į 5 straipsnio taikymą?

Jei JAV Kongresas nuspręstų, kad karinis atsakas yra „būtinas”, jis galėtų paskelbti karą arba, kas labiau tikėtina, priimti ribotą leidimą panaudoti jėgą. Jau daugelį metų ekspertai ir šalininkai sutaria, kad bet kokiame įgaliojime panaudoti jėgą turėtų būti nurodytas konflikto tikslas ir geografinė aprėptis, taip pat priešo tapatybė ir kad jame turėtų būti nurodyta galiojimo data.

Šie apribojimai užtikrina, kad Kongresas reguliariai peržiūrėtų leidimą ir suprastų, kur, kodėl ir prieš ką kovoja JAV pajėgos.

Ar Kongreso atsakymo laukimas prieštarautų mūsų įsipareigojimams padėti NATO sąjungininkams?

Ne. Mūsų NATO sąjungininkai supranta, kad įstatymų leidėjai atlieka svarbų vaidmenį nustatant, kokia parama yra „būtina”, kad būtų galima reaguoti į 5 straipsnio taikymą. Po Rugsėjo 11-osios įvykių NATO valdymo organas pasinaudojo 5 straipsniu ir paragino NATO sąjungininkes paremti Jungtines Valstijas reaguojant į teroristinius išpuolius.

Savo ruožtu, NATO sąjungininkių, tokių kaip Vokietija, vadovai paprašė savo įstatymų leidžiamųjų organų leidimo dislokuoti pajėgas. 2001 m. lapkričio 16 d. Vokietijos Bundestagas nubalsavo už tai, kad Vokietija, vykdydama savo įsipareigojimus pagal 5 straipsnį, skirtų 3 900 karių kovai Afganistane.

Be to, Kongresas, reaguodamas į nacionalinio saugumo pokyčius, gali veikti greitai ir greičiausiai taip pasielgtų bet kokio 5 straipsnio taikymo atveju. 2001 m. rugsėjo 14 d. Kongresas priėmė 2001 m. karinės jėgos panaudojimo leidimą – Kongreso įgaliojimą persekioti atsakingus už 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykius.

1964 m. jis priėmė rezoliuciją dėl Tonkino įlankos, praėjus vos trims dienoms po numanomo incidento, dėl kurio prezidentas Lyndonas Johnsonas paprašė leidimo panaudoti jėgą Vietname.

Kas nutiktų, jei prezidentas išsiųstų kariuomenę į užsienį negavęs Kongreso leidimo?

Jei prezidentas nusiųstų kariuomenę į konflikto zoną be Kongreso leidimo, Kongresas galėtų remtis Karo galių rezoliucija. Karo galių rezoliucijoje numatyta, kad karines pajėgas, veikiančias „nepaskelbus karo ar negavus konkretaus įstatyminio įgaliojimo… prezidentas turi išvesti, jei taip nurodys Kongresas”.

Kongresas taip pat galėtų pasinaudoti savo įgaliojimais, susijusiais su kariniais asignavimais, kad apribotų prezidento lėšų naudojimą neteisėtam karui.

Ką reiškia kreipimasis į 4 straipsnį?

2022 m. vasario mėn. reaguodamos į Rusijos invaziją į Ukrainą, NATO narės pasinaudojo Šiaurės Atlanto sutarties 4 straipsniu. 4 straipsnis leidžia narėms sušaukti NATO susitikimą, kai jos įžvelgia grėsmę bet kurios NATO sąjungininkės „teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui”.

4 straipsnio taikymas nesukelia jokių kolektyvinės gynybos įsipareigojimų.

Laikydamiesi 4 straipsnio, visų NATO narių vadovai, įskaitant Prezidentą J. Bideną, susirinko dar kartą patvirtinti savo įsipareigojimą laikytis 5 straipsnio. Po šio susitikimo NATO narės „papildomai dislokavo gynybines pajėgas” labiausiai į rytus nutolusiose sąjungininkėse, iš kurių kai kurios turi bendrą sieną su Ukraina. NATO narės nesiuntė ir neįsipareigojo dislokuoti pajėgų Ukrainoje.”

Pirmą kartą šio įrašo vertimas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.