infa.lt

nuotr.: © Arvydas Daunys

Manau daugelis esate pastebėję, kad jau kuris laikas yra blogai ne tik su mėsos, pieno, konditerijos gaminių suprastėjusiomis skonio ir tuo pačiu maistingumo savybėmis. Pagaliau „pažanga” prisikasė ir iki mūsų duonos kasdieninės, kuria dar visai neseniai teisėtai didžiavomės.

Duona tapo kitokia. Pirmiausia pajautėme, kad pasikeitė skonis. Labai mėgau IKI keptą itališką duoną. Paskutinius du pirkimus kepaliukas liko nesuvalgytas ir duona keliavo į kompostą. N e s k a n u.

Ne ką geriau ir su kita duona, kuri pardavinėjama prekybos centruose. Valgai iš reikalo. Sriubos vienos nepratęs valgyti. Lieka ieškoti mažųjų kepyklėlių produkcijos arba keptis patiems. Tikiu, komentaruose daugelis pasidalinsite savo patirtimi.

Tai kas gi pasidarė? Kaip nutiko, kad taip suprastėjo lietuviškos duonos skonis, o kartu ir maistinės jos savybės. Būtent skonio receptoriai pirmieji mums apie tai signalizuoja.

Trumpas mano tyrimas:

Šiuo metu miltinių gaminių ženklinime pastebiu tvyrantį tam tikrą „bardaką”. Vieni dar rašo miltų rūšį (tiesa, jau nedaugelis). Dauguma jau ženklina paprastu įrašu – kvietiniai miltai.

Pačių miltų ant jų pakuočių ženklinimas taip pat yra įvairus. Vieni pristatomi kaip Aukščiausios rūšies, kiti vadinami literatūriškai „karališkais”, dar vieni „Ekstra”, treti ženklinami skaičių ir raidžių kombinacijomis kaip antai 405D, 505D ir panašiai.

Būtent šios dvi populiariausios skaičių ir raidžių kombinacijos (skaičiai nurodo peleningumą arba mineralinių medžiagų koncentraciją miltuose, o raidė nurodo miltų baltymingumą arba glitimo kiekį miltuose) yra laikomos aukščiausios rūšies atitikmeniu. Apie tai plačiau būtų čia: https://www.malsena.lt/enciklopedija/apie-miltus/

Kur aš lenkiu? O gi į tai, kad bet koks ženklinimas ar miltų rūšimi, ar skaičiais, kurie nusako miltų peleningumą ir baltymingumą, mes, vartotojai galėtume suprasti iš kokių miltų buvo pagamintas konkretus gaminys, kažkur prapuolė.

Duonos ir kitų miltinių gaminių gamintojai nebesivargina žymėti, todėl nors aptakiai nustatyti iš kokių grūdų buvo pagaminti miltai iš kurių prieš mus ant stalo guli miltinis gaminys, praktiškai neturime galimybės. Gal tai maistiniai grūdai, gal pašariniai, o gal techniniai, skirti deginimui? O gal visų trijų mišinys.

Juk taip galima labai atpiginti duonos gaminius.

Jau kuris laikas pastebėjau, kad Lietuvos duonos kepėjai naudoja kvietinius ir ruginius miltus, kurių kilmės šalis nurodoma ES. Kodėl importuojami miltai iš kitų ES valstybių, kai Lietuva gamina geros kokybės miltus? Kodėl tai vyksta? Aš turiu vienintelį atsakymą – jie yra pigesni. O jei pigesni, tai prastesni.

Kaip ukrainietiški techniniai ir pašariniai grūdai tampa maistiniais jau rašiau viename savo straipsnyje.

Jei trumpai, tai istorija labai paprasta. Dalis tranzitu per Lenkiją vežamų ukrainietiškų (o gal ir rusiškų) techninių ir pašarinių grūdų nusėda Lenkijoje. Ten jie sumaišomi su maistiniais, tampa ES produktu ir kaip pigesnis produktas pasklinda ne tik po Lenkiją, bet ir po kaimynines šalis.

Sakysite fantazuoju. Šimtai įmonėms iškeltų bylų Lenkijoje dėl grūdų falsifikavimo liudija priešingai. Rašydamas straipsnį rėmiausi lenkiškų ir ukrainietiškų portalų informacija.

Į Lenkiją masiškai keliavo vadinamieji pramoniniai, t. y. nekokybiški grūdai, skirti ne maistui, o dažniausiai deginti (kaip alternatyvios rūšies kietasis kuras). Grūdai plūdo be jokios kontrolės, tačiau turėjo didžiulį pranašumą prieš lenkiškus grūdus – jie buvo daug pigesni. Todėl šimtai Lenkijos įmonių ėmė juos masiškai pirkti.

2022 metais Lietuva prikūlė milijonu tonų daugiau grūdų nei 2021 metais, nors trąšų sunaudojo trečdaliu mažiau. Tokie paradoksai verčia galvoti kaip galimai dalis lenkiškai ukrainietiškų grūdų (formaliai maistinių), virsta lietuviškais.

Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas Ignas Hofmanas sako „kad į Lietuvą yra importuojami rusiški grūdai visiškai laisvai, nekontroliuojami yra, nei jų kokybė tikrinama yra, niekas. Ir tie kiekiai yra žymiai didesni. Mūsų žiniomis, 2023 metais buvo įvežta mažiausiai 170 tūkst. tonų į Lietuvą grūdų iš Rusijos.“

Tikėtina, kad jie nebuvo pačios aukščiausios kokybės.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.