infa.lt

(„Yeni Safak“, Turkija)
Akif Emre

Viduržemio jūroje dingo dar 400 migrantų. O jei tiksliau, pakeliui į Europą nuskendo 400 ne baltųjų išeivių iš pietų, iš Artimųjų Rytų, iš trečiojo pasaulio šalių. Šiems 400 žmonių, dauguma iš kurių – našlaičiai-vaikai ir jaunimas, nebuvo skirta dėmesio, kurio vertos kančios, jų išgyventos pramoginiame laive. Ir iš tiesų, ar gali 400 žmonių kūnų, staiga išnykusių vėsiuose jūros vandenyse, visiškai nedominti europiečių?

Tyla MIP, iš esmės atspindi didžiulį pyktį ir baimę.

Jei tikėti Vakarų šaltiniais, tai tik per pereitas išeigines, išgelbėtų migrantų skaičius siekė 5629 žmones. Vėlgi, ES duomenimis, pabėgėlių, kurie nuo šių metų pradžios pajudėjo į kelionę kontrabandiniais laivais iš tokių Afrikos šalių kaip Eritrėja, Somalis, Libija, skaičius sudaro 260 tūkstančių.

Kaip paskelbė Tarptautinė migracijos tarnyba, praėjusiais metais Viduržemio jūroje nuskendo 35 tūkstančiai 72 migrantai. Metais anksčiau – apie 700 žmonių. Akivaizdus augimas geometrine progresija. Dar daugiau, šie skaičiai apima tik duomenis iš jūrinio maršruto ir tą informaciją, kuri papuolė į spaudą. Jei turėti omenyje tuos, kurie siekia papulti į Europą sausuma, situacija atrodo kur kas blogiau.

Tai, kad pabėgėlių dingimas Viduržemio jūroje dabar tampa banaliu ir kasdieniu reikalu, turi kur kas svarbesnę reikšmę, nei visas jų padėties tragizmas. O juk šis tragizmas verčia kraujuoti sąžinę, apie kurią mes prisimename tik kartas nuo karto.

Romą sugriovė barbarai. Barbarų genčių banga, plūstelėjusi iš šiaurės, buvo baltieji Europos gyventojai, tačiau jie nebuvo romėnai. Po to, kai „Europa“ susiformavo, ji susidūrė su dviem iššūkiais: Al-Andalus (arabų-islamiškoji VII-XV a civilizacija, kuri buvo žinoma kaip „musulmoniškoji Ispanija“) vakaruose, ir Osmanų imperija rytuose.

Musulmoniškoji Ispanija krito ne tiek europietiškosios idėjos, kiek kryžiuočių dvasios įtakoje. Ir, nors siekyje išstumti Osmanus iš Europos buvo gyva krikščioniškoji dvasia, ten visgi dominavo sekuliarios Europos idėja, greičiau jau artimesnė stabmeldiškai Romai, nei kryžiuočiams. Tai buvo imperiškoji strategija realizuojant užmačias apie labiau šiuolaikišką, labiau subtilią Romą ir pasaulinį viešpatavimą.

Šiandien Roma – tai Europa, o tiksliau, Europos Sąjunga… Europa tolima nuo išdidžios ir pasitikinčios savimi imperinės valstybės, išvejančios osmanus iš savo žemių. Pieno upės su kisieliaus krantais ėmė džiūti. Tačiau kaip bebūtų, ji jaučia, kad barbarai jau prie Romos slenksčio!

Iš vienos pusės, ten mes matome pranašumo jausmą ir kažkokį mėgavimąsi tuo, jog Europa yra vargšų viltis, kuriuos ji tiesiog provokuoja savo begaliniu vartojimu ir gyvenimo sąlygomis keliančiomis viso pasaulio pavydą… Iš kitos pusės mes matome namus, kuriuose nėra netgi vandens, ir tampame liudininkais skurdo, verčiančio žmones rizikuoti savo gyvybe dėl svajonės apie ateiti ir europietiškąjį gyvenimą.

Dabar Europai, apimtai Romos pasaulinio viešpatavimo idėjos apsėdimo, nėra paprasta išsaugoti savo pirmykštį gyvenimo būdą, buitį, prabangą. Ar sugebės ji ir toliau gyventi taip, kaip yra įpratusi? Tai priklausys nuo to, ar globalus kapitalizmas suras naujas rinkas, naujus resursus.

Iš tiesų, kainą už pasaulio rinkos balansą ir šitą amoralų, neteisingą, ydingą ratą, sukurtą tik dėl to, kad uždirbti ir pastoviai gauti pelną, moka ne vakarų šalių visuomenės. Tai kruvina rinka, kuri toliau funkcionuoja išsemtų galimybių, sugriautų balansų, neramumų, atsirandančių ten, iš kur būna pavogti resursai, kaina…

Ir štai į žaidimą įstoja tie, kas patenka į Romą. Ir su kiekviena diena tokių bandymų atsiranda vis daugiau. Baltasis žmogus susimąsto apie tai, jog skaičius tų, kurie atvežami atlikti tiems darbams, į kuriuos jis, baltasis žmogus, nenori teptis rankų, pradeda viršyti priimtas kvotas.

Europiečio atmintyje yra giliai įsirėžę barbarai, plūstelėję į Europą. Dabar tai tamsiaodžiai, juodaodžiai, krentantys ant kelių musulmonai vakarietiškų sostinių priemiesčiuose.

Nežiūrint į visas „europietiškosios idėjos“ ambicijas, mintis apie prasiskverbiančių į Romą kontrolę, ir net apie išsiuntimą jų ten, iš kur jie atvyko, jau neatrodo visai neišpildoma.

Dar daugiau, skrosdami jūros, oro sienas, barbarai kasmet siekia patekti į Romą. Kiekvienas barbaras, kurio koja žengė į europiečių žemę, atplėšia duonos kąsnį, dalį europiečių buitinės gerovės.

Todėl atsiranda siekis arba neleisti barbarams palikti jų tėvynės, arba išvyti tuos, kurie jau pateko į Romą, iki to, kai jie ją užims pilnai. Jei europietiškasis sindromas „barbaras – Roma“ nenueis toliau pykčio, susierzinimo pasireiškimo, kuriuos kaupia savyje žmogus gatvėje, tada, gali būti, problemos nebus.

Na, bent jau taip romėnų strateginis protas stato savo gynybą. Tokia Romos gynybos strategija už idėją apie pasaulinį viešpatavimą. Tokio viešpatavimo stabilumas priklausys kiek lygiai suksis kapitalizmo ratai.

Visa tai kelia klausimą: o kur gi išgirtasis švietimas, humanizmas, žmogaus teisės, pliuralistinė Europos idėja?

Akivaizdu, jausmai paėmė viršų prieš idėją. Ir priedo prie visko, į žaidimą įstojo tas pats strateginis romėno protas. Kad Europa pamirštų savo idealus, principus, civilizacijos retoriką, reikalingas ir vertas to realijas bei įtikinėjimo metodus…

Turėdami omenyje, jog tie, kas šiandien stengiasi neatkreipti dėmesio į barbarų žūtį vėsiuose Viduržemio jūros vandenyse, pavertė Artimuosius Rytus į kažkokią filmavimo aikštelę, mes galime daryti išvadas apie tai, ko jie nori.

Pažiūrėkime į Iraką, Siriją, kurie tapo panašūs į milžinišką vietą, paruoštą siaubo filmų filmavimui, ir įsivaizduokime, ką tai reiškia romėnams, laukiantiems barbarų atėjimo.