infa.lt

Ar kas girdėjote apie gan senokai įvykusius dalykus, 2012 metų spalio 23 dieną iš esmės pakeitusius gyvenimą ir jo kokybę Islandijoje? Tikriausiai, ne. Žinote kodėl jūs apie tai nieko negirdėjote? Todėl, kad 2012 metų spalio 23 dieną Islandijoje įvyko revoliucija – visiškai taiki, bet dėlto nė kiek ne mažiau “revoliucinga”, nei kokios kitos.

Tuo pačiu ji pasirodė esanti “pavojinga“, –  kai “demokratiškos procedūros“, apie kurias taip mėgsta kalbėti liberalai, tapo kontroliuojamos šalies gyventojų daugumos, o ne politinio elito mažumos, kaip įprasta.

Būtent todėl, šis puikus Islandijos pavyzdys yra nutylimas pasaulinėse masinės informacijos priemonėse (MIP), tiesiog nuslepiamas – nes pasaulio galingiesiems to labiausiai ir nesinorėtų – kad Islandijos įvykiai taptų pavyzdžiu kitoms šalims. Tačiau, apie viską paeiliui.

2012 metų spalio 23 dieną Islandijoje įvyko referendumas, kurio metu buvo priimta nauja šalies Konstitucija. Ši Konstitucija – baigiamasis akordas kovoje, kurią Islandijos tauta kovojo nuo 2008 metų, kuomet šalies gyventojai netikėtai sužinojo, jog finansinės krizės pasekoje, jų šalis – tarp kitko, Europos Sąjungos narė, – tikrąja to žodžio prasme, bankrutavo.

Netikėtu dalyku tai tapo todėl, kad visa tai įvyko po penkerių šalies klestėjimo metų, “pačios efektyviausios“, neoliberalios ekonomikos dėka. 2003 metais buvo privatizuoti visi šalies bankai, ir siekdami pritraukti užsienio investuotojus jie praktikavo internetinę bankininkystę, kuri minimalių išlaidų dėka davė pakankamai aukštus pelnus.

Ir tikrai, Islandijos bankai pritraukė nemažą skaičių smulkių britų ir olandų investuotojų, viskas ėjosi puikiai, ekonomika (iš neoliberalaus požiūrio taško) augo, žydėjo ir klestėjo. Bet, kaip įprastai, visame tame buvo vienas niuansas: kuo daugiau buvo pritraukiama investicijų – tuo labiau augo ir bankų skola užsieniui. 2003 metais Islandijos skola siekė 200% BVP, o jau 2009 metais ji išaugo iki 900%. Pasaulinė finansinė 2008 metų krizė “žydinčiai“ Islandijos ekonomikai tapo mirtinu smūgiu.

Trys pagrindiniai Islandijos bankai: Landbanki, Kapthing ir Glitnir – bankrutavo ir buvo nacionalizuoti, o krona, euro atžvilgiu, prarado 85% savo vertės. Metų pabaigoje buvo paskelbtas Islandijos bankrotas. Ir tada atėjo laikas prisiminti, kad Islandija – demokratinė valstybė. Bet pradžioje islandai nusprendė remtis “įprasta“ atstovaujama demokratija. Praėjus keliems mėnesiams po bankų griūties islandai išėjo į gatves protestuodami prieš bankininkus, tapusius krizės priežastimi ir prieš nemokšas politikus, toleravusius jos raidą.

Protestai ir neramumai, galų gale, privertė vyriausybę atsistatydinti. Rinkimai įvyko 2009 metų balandį. Rinkimų rezultatai į valdžią atvedė kairiųjų koaliciją, kuri iš karto pasidavė Pasaulio banko ir Europos Sąjungos šalių spaudimui padengti Islandijos bankų skolas, bendrai daugiau kaip trijų su puse milijardų eurų sumai.

Tai reiškė, jog kiekvienas Islandijos gyventojas penkiolika metų privalės kiekvieną mėnesį sumokėti 100 eurų – kad padengtų vienų privačių asmenų (bankų savininkų) skolas kitiems privatiems asmenims (privatiems investuotojams). To jau buvo per daug netgi ramiems islandams. Ir tai privedė prie visai netikėtos įvykių eigos. Idėja, kad piliečiai privalo mokėti už privačių finansininkų klaidas, kad visa šalis bus apdėta rinkliavomis, siekiant padengti privačias skolas, pasirodė tiek nepriimtina, jog sukėlė naujus masinius protestus.

Kurie tiesiog privertė Islandijos vadovybę pereiti į šalies daugumos pusę. To pasekoje šalies prezidentas Olafas Ragnaras Grimssonas atsisakė ratifikuoti parlamento jau priimtą įstatymą, kuris Islandijos gyventojus būtų padaręs atsakingus už Islandijos bankininkų skolas, ir sutiko pravesti referendumą. Sekė labai būdinga “laisvam pasauliui tarptautinės bendruomenės reakcija“– Islandijos atžvilgiu prasidėjo beprecedentis spaudimas.

Didžioji Britanija ir Olandija grasino – Islandijos bankų atsisakymo išmokėti skolas jų piliečiams atveju – griežtomis ekonominėmis sankcijomis, netgi pilna Islandijos izoliacija. TVF grasino atimti bet kokią savo paramą Britanijos vyriausybė grasino užšaldyti islandų santaupas ir einamąsias sąskaitas.

Bet islandai nepasidavė spaudimui, o prezidentas Grimssonas pasisakė taip: “Mums sakė, jog, jeigu mes nepriimsime tarptautinės bendruomenės sąlygų, tai tapsime šiaurės Kuba. Bet, jeigu mes būtume sutikę, tai būtume tapę šiaurės Haičiu“.

Islandijos referendumas praėjo 2010 metų kovo mėnesį. Jame islandai nusprendė negrąžinti užsienio investuotojų lėšų – Didžiajai Britanijai ir Olandijai – 93% referendumo dalyvių nubalsavo prieš bankų skolų išmokėjimą. TVF tučtuojau užšaldė kreditavimą. Bet islandų jau nebuvo negalima sustabdyti. Palaikant piliečiams, vyriausybė inicijavo civilinius ir baudžiamuosius tyrimus asmenų, atsakingų už finansinę krizę, atžvilgiu.

Interpolas išdavė arešto orderį buvusiam Kaupthing banko prezidentui Zigurdurui Einarssonui, o kiti bankininkai, taip pat susiję su finansine griūtimi, pabėgo iš šalies. Bet ir tai buvo dar ne viskas. Islandai nepasitenkino tuo, kas pasiekta – buvo nuspręsta priimti naują Konstituciją, kuri apsaugotų šalį nuo tarptautinių finansų įtakos ir virtualių pinigų.

Dar daugiau, islandai panoro parašyti naują Konstituciją patys, visi kartu. Ir tas jiems pavyko! Pagrindinio įstatymo projektą rašė 950 paprastų piliečių, išrinktų atsitiktinai (loterijos pagrindu) Tautinės Asamblėjos nariais 2010 metais.

Kad perrašytų naują Konstituciją, Islandijos tauta išrinko (rinkimų keliu) Konstitucinę tarybą, į kurią buvo įtraukti 25 piliečiai. Paprasti žmonės – žvejai, ūkininkai, gydytojai, namų šeimininkės – buvo išrinkti iš 522 suaugusiųjų tarpo, nepriklausiusių jokioms politinėms partijoms, iš kurių kiekvieną rekomendavo mažiausiai 30 piliečių. Ir, kaip rašo “demokratiškas“ rusų žurnalistas Pavelas Prenikovas straipsnyje su būdingu pavadinimu “Kiekviena virėja gali parašyti Konstituciją”: “Reikia ypač pabrėžti, niekas Islandijoje nesipiktino tuo, kad neįmanoma perskaityti visų 522 piliečių biografijų ir jų politinių programų, o taip pat susigaudyti rinkiminiame biuletenyje, kuriame surašytos tokio didelio žmonių skaičiaus pavardės“.

Po to prasidėjo Konstitucijos teksto ir konstitucinių įstatymų papildymai. Piliečių pasiūlymai buvo renkami el-paštu, “Facebook“, ”Twiter” ir net ”Youtube” interneto ir socialinius tinklus. Viso iš paprastų piliečių buvo surinkta 3600 komentarų tarybos darbo klausimais ir 370 Konstitucijos pataisų. Kiekvieną savaitę taryba viešino internete naujus straipsnius visuomenės aptarimui.

Praėjus dviem trim savaitėms, po visuomenės ir ekspertų pasiūlymų peržiūros, Taryba viešindavo finalinę straipsnių versiją, kuriuos vėl svarstydavo dar kartą. Be to, Tarybos nariai kartą į savaitę užrašydavo savo veiklos ataskaitą, paviešindami ją “Youtube“, o jų posėdžius galima buvo stebėti tiesiogiai internete. Darbo pabaigoje visi 25 Tarybos nariai nubalsavo už Pagrindinio įstatymo darbo užbaigimą.

“Mes, Islandijos žmonės, linkime sukurti teisingą visuomenę, kurioje kiekvienas iš mūsų turės lygią vietą už visuomenės stalo“, – tokiais žodžiais prasideda Konstitucija“. Konstitucinės Tarybos nariai komentaruose pripažįsta, kad vertime į užsienio kalbas pirma Konstitucijos frazė skamba nelabai gražiai, tačiau, jų nuomone, ji suprantama kiekvienam islandui ir geriausiai atspindi siekį sukurti lygias teises visiems. Pagal Konstitucijos projektą, salos gamtos ištekliai yra išskirtinai visuomenės nuosavybė.

Ypatingą susidomėjimą kelia straipsnis pavadintas “Atvira informacija ir pagrįstumas“, kuris įpareigoja Vyriausybę laikyti viešai prieinamus visus darbo dokumentus, jei jie nėra valstybinės paslaptis. Taip pat Konstitucija įpareigoja valdžią dirbti ne tik vardan žmogaus, bet ir vardan Žemės bei biosferos. Atskiras įstatymas skirtas gyvūnų teisėms. Novatoriškame dokumente atsirado vietos ir ypač archaiškoms normoms, kurios jau seniai išbrauktos iš daugumos europietiškų Konstitucijų.

Tokiu būdu Islandijos evangelikų-protestantų bažnyčia išsaugoja valstybinį statusą. Čia verta paminėti vieną svarbią detalę, tolesnių įvykių raidoje. Konstitucinė taryba savo sudėtimi pasirodė esanti, kaip dabar priimta vadinti, “eurosocialistinė“. Ir ne tiek dėl to, kad dauguma islandų prisilaikytų kairiųjų pažiūrų, kiek didele dalimi netoliaregiško ir tiesiog kvailo islandų dešiniųjų elgesio pasekoje: anksčiau prie valdžios buvusios dešiniosios ”Progresyvi partija“ ir “Nepriklausomybės partija“ paragino savo šalininkus boikotuoti Konstitucinės tarybos rinkimus ir jos darbą, kuriant naują Konstituciją, ir jų rinkėjai taip ir pasielgė.

To rezultate pačioje Taryboje ir pačiame naujos Konstitucijos tekste dešiniųjų ir konservatorių indėlis buvo minimali.

Tokiu būdu, bendro subjektyvių ir objektyvių aplinkybių poveikio, rezultatu tapo tai, kad dauguma tapo padėties šeimininkais – ir Konstitucinėje taryboje, ir Konstitucijos kūrimo dalyvių, ir balsavusiųjų referendume tarpe. Ir rezultatas tiek “viršijo lūkesčius “, kad jau pakankamai ilgą laiko tarpą pasaulinės MIP iškalbingai nutyli apie Islandijos spalio 23 dienos referendumą ir jo rezultatus, kuriame už Konstitucijos projektą nubalsavo daugiau kaip 80%, iš 66% referendume dalyvavusių islandų.

Na, jūs supratote? Tereikėjo prileisti daugumą prie Konstitucijos kūrimo ir konstitucinių įstatymų priėmimo, kai vietoje privatizacijos, kaip „panacėjos“ nuo visų ekonomikos bėdų “gavosi“ resursų nacionalizacija, vietoje valstybės paslapčių – atvirumas, vietoje griežtai atstovaujamos demokratijos – tiesioginės demokratijos elementai. Ir neduok Dieve (iš viso pasaulio neoliberalių vyriausybių požiūrio taško) Islandijos pavyzdžiu paseks kitos šalys. Juk šiandieną tie patys privatizacijų „sprendimai“, kaip ir Islandijai prieš trejetą metų, siūlomi ir kitoms tautoms.

Graikų tautai sakoma, kad jų valstybinio sektoriaus privatizavimas – vienintelis teisingas kelias. Tą patį sako italams, ispanams, portugalams… O kas bus, jeigu jie paseks islandų pavyzdžiu? Baisu pagalvoti… O juk prie to einama! Daugelis turistų, kuriems trukdo kultūringai ilsėtis nuolat streikuojančios “europietiškosios kiaulės“ (PIGS – plačiai paplitęs keturių ES šalių, balansuojančių ant bankroto slenksčio pavadinimas: Portugalija (P ), Italija (I ), Graikija (G ), Ispanija (S )), atkreipia dėmesį, kad ant daugelio transparantų kažkodėl dažnai minima Islandija.

Na, bet apie šitas smulkmenas naujienų TV programos taipogi neužsimena – jas pagrindinai domina – kokiomis sąlygomis tos “kiaulės“ sutiks joms maloningai siūlomą kreditą skoloms padengti paimti iš privačių bankų. Būtent dėlto jūs nieko negirdėjote apie Islandijos referendumą – pasaulinės MIP elgiasi taip, lyg nieko neįvyko. Juk MIP , kaip ir valdžios, kaip ir parlamentai atstovauja valdančiosios klasės interesams, kuriai – bet kurioje šalyje – oi kaip neapsimoka, kad dauguma būtų prileista prie valdymo. Tiesioginės demokratijos.

parengė: Remigijus Sinkevičius

šaltinis: sarmatas.lt

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu