infa.lt

Instagram video įrašo kadras

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas antrą kartą kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje Antanas Kandrotas ir dar vienas asmuo (anksčiau čia buvo konkreti pavardė, šiandien pašalinta iš teismo pranešimo) buvo nuteisti dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo ir didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, ir patvirtino, kad žemesnės instancijos teismų sprendimai dėl kaltinamųjų nuteisimo yra teisėti ir pagrįsti.

Kasacinės instancijos teismas dar kartą pabrėžė ne tik išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo, bet ir proceso nešališkumo užtikrinimo būtinybę.

Byloje buvo analizuojami veiksmai, kuriais siekta nuslėpti bendrovės „M“ tikrąją finansinę būklę, į apskaitą įtraukiant fiktyvius dokumentus apie neegzistuojančius sandorius, ir pasisavinti daugiau nei 93 tūkst. eurų bendrovės lėšų.

Teismų sprendimuose buvo nustatyta, kad nuteistieji veikė bendrai, siekdami pasisavinti svetimą didelės vertės bendrovės turtą.

Kitoje byloje, kurioje Antanas Kandrotas ir Andrius Žalys buvo nuteisti už sukčiavimą, turto pasisavinimą, apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą ir nusikalstamą bankrotą, Lietuvos Aukščiausias teismas taip pat paskelbė savo nutartį.

Išnagrinėjus bylą kasacine tvarka, A. Kandrotas ir A. Žalys liko nuteisti dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, o jų ir jų gynėjų kasacinių skundų argumentai, iš esmės daugiausia susiję su įrodymų vertinimu, atmesti.

Kasacinės instancijos teismas patvirtino, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai nustatė, pakankamai aiškiai aptarė ir įrodymais pagrindė, kuo pasireiškė A. Kandroto kaip bendrininko veiksmai, koks buvo jo ir A. Žalio bendradarbiavimo, veikos mechanizmas, kokios egzistavo sąsajos tarp kaltinime aptartų įmonių.

Teismai nustatė, kad A. Kandrotas įgijo ir faktiškai valdė jokios veiklos nevykdančias:

VšĮ „Hipokratus“, UAB „Hurtas“, UAB „Remilgė“ ir kitas bendroves, jose įdarbindavo fiktyvius įmonių vadovus, taip sukūrė grandinę minėtų veiklos nevykdančių įmonių, kuriomis, pasitelkę tarpininkes bendroves „Personalo nuomos valdymas“ ir „Proserva“, imitavo sandorius su kito nuteistojo šioje byloje – A. Žalio valdoma UAB „MDK logistika“.

Teismas atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad A. Kandrotas, tiek organizuodamas bendrovių veiklą, tiek ir valdydamas tas įmones ir duodamas asmenims nurodymus dėl veiklos, stengėsi išlikti anonimiškas – oficialiai neįsidarbino.

Jis paskirdavo tariamus įmonių vadovus. Taigi, jis suprato galimas grėsmes dėl neteisėtos veiklos ir siekė nuslėpti bet kokias sąsajas su pirmiau nurodytomis įmonėmis, o tai įrodo A. Kandroto siekį veikti neteisėtai, turint tikslą padėti A. Žaliui įvykdyti jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad teismai pagrįstai atmetė A. Kandroto gynybinę versiją, jog jis negalėjo bendrininkauti darant nusikalstamas veikas, nes tuo metu atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Kasacinės instancijos teismas pabrėžė, kad tai, jog A. Kandrotas tam tikru metu atliko laisvės atėmimo bausmę, gal kiek apribojo, bet neatėmė iš jo galimybės bendrauti su A. Žaliu per pasimatymus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teimai.lt inf.