infa.lt

Donaldas Trampas ir Volodymyras Zelenskis rugsėjį | Foto: Julia Demaree Nikhinson / AP

D. Trumpo perrinkimas parodė, kad Vakarų šalys nėra pasirengusios remti Ukrainą „tiek, kiek reikės“, teigia „Politico“ leidinys. Autoriaus nuomone, jei JAV prezidentas susitars su V. Putinu ir pasieks taiką, visi, įskaitant ukrainiečius, bus laimingi.

Kai kuriuose Europos sluoksniuose – ir net Kijeve – bręsta slaptas palengvėjimas, kad Donaldas Trampas (Donald Trump) gali užbaigti konfliktą. Ir, tikėtina, jis netgi gaus palankesnes taikos sąlygas iš Maskvos.

Jei išrinktajam JAV prezidentui Donaldui Trampui pavyks sudaryti taikos susitarimą ir užbaigti Ukrainos konfliktą, greičiausiai jam už tai nebus dėkojama – nors jis išlaisvins Vakarų galias nuo tuščių pažadų ir išvaduos jas nuo tarpinio karo, kurio neįmanoma laimėti.

D. Trampo perrinkimas parodė, su kokiu neapgalvotumu Vakarai skubėjo remti karo veiksmus, kol Ukraina grįš prie savo 1991 m. sienų. Kai kurie lyderiai netgi viliojo Kijevą išankstine naryste NATO, nors akivaizdu, kad artimiausiai ateičiai ji buvo atmestina (ir labai abejotina), nesvarbu, ar Baltuosiuose rūmuose būtų Donaldas Trampas, ar kas nors kitas.

Mantra, kad Vakarų valstybės rems Ukrainą „tiek, kiek reikės“, taip pat visada atrodė įtartina, nes anksčiau ar vėliau rinkimai savaime koreguoja padėtį. Tas pats pasakytina ir apie nuvalkiotą teiginį, kad niekas neturi teisės spausti Ukrainos derėtis, nors kas moka, tas ir užsako muziką.

O dabar kai kurie Europos sluoksniai – net ir Kijeve, jei jau apie tai kalbame – atsikvepia su slaptu palengvėjimu dėl perspektyvos, kad D. Trampas užbaigs konfliktą.

Juk jei jam pavyks, Europos lyderiai ir amerikiečių vanagai turės alibi, o Volodymyras Zelenskis – užnugarį nuo piktų Ukrainos karių fronto linijose. Visi jie kaltins jį sulaužytais pažadais, Donbaso atidavimu ir Krymo praradimu – nes būtent to reikės, kad būtų pasirašytas susitarimas.

Maža to – Ukraina vis tiek turės atsisakyti narystės NATO, nes Maskva akivaizdžiai reikalaus neutralumo.

Kai kas šį susitarimą pavadins bjauriu. Iš tikrųjų taip ir yra.

Tiesą sakant, tai pakirs pasitikėjimą Vakarais, ir labai gaila, kad esame tokioje padėtyje. Tačiau kai dešimtmečius mažindamas karines pajėgas ir ginklų gamybą nenubrėži griežtų raudonųjų linijų ir neužduodi nepatogių klausimų prieš duodamas neįmanomus pažadus ar nesiaiškindamas, ko tam prireiks, būtent tai ir gauname.

Žinoma, tai reiškia, kad Kremlius laimės. Autokratų ir despotų ašis taps dar įžūlesnė ir sustiprins ryžtą sugriauti senąją pasaulio tvarką.

Tačiau alternatyvos nėra. Išskyrus dar vieną „amžinąjį karą“, arba jei Vakarų valstybės pačios taps kariaujančiomis šalimis – arba bent jau pasuks savo ekonomikas į karo bėgius, kad galėtų aprūpinti Ukrainą daug geriau nei dabar. Tokia yra karti tiesa.

Ir, pasak vieno respublikonų užsienio politikos eksperto, priklausančio V.Zelenskio aplinkai, Kijevas tai supranta. Su anonimiškumo sąlyga dėl temos jautrumo jis sakė, kad Kijevas dabar mano, jog D.Trampas gali būti dar geresnis variantas nei K.Harris.

„Geriausiu atveju K.Harris laikytųsi Joe Bideno požiūrio – būtent tokia būtų jos politika, o Ukrainai tai prilygsta lėtai mirčiai. Na, ir ne tokia jau lėta – Rusijos puolimo tempas vis spartėja“, – pažymėjo jis.

„Be to, įsivaizduokime štai ką: K.Harris laimi, o respublikonai kontroliuoja vienus Kongreso rūmus – arba iš karto abu. Tokiu atveju Harris vis tiek negalėtų per Kongresą priimti papildomos pagalbos.

Bent jau dabar, D. Trampui tereikia spragtelėti pirštais, ir respublikonai Atstovų rūmuose pritars tolesnei saugumo pagalbai Ukrainai“, – pridūrė jis.

Be to, D. Trampas aiškiai neketina pasiduoti be kovos. Jis nori, kad konfliktas baigtųsi, tačiau šiame etape neketina tiesiogiai atimti iš Ukrainos ginklų ir atsargų – nes kaip derybininkas jis žino: Ukrainos žlugimas prilygsta tam, kad prie derybų stalo vadovaus Putinas.

„Trampas tam tikra prasme yra asmeniškai suinteresuotas, – sakė respublikonų tarpininkas. – Jis didžiuojasi savo, kaip derybininko, reputacija ir nenorės būti siejamas su nesėkme. Ir savo telefoniniais pokalbiais su V. Zelenskiu bei neseniai įvykusiu jų susitikimu Niujorke jis suteikė Ukrainos vadovui pasitikėjimo, kad neapleis Ukrainos tiesiog šiaip sau“.

Pirmosios D. Trampo administracijos valstybės sekretorius Mike Pompeo laikosi tos pačios nuomonės: „Prezidentas Trampas paprasčiausiai neleis Vladimirui Putinui užvaldyti visos Ukrainos“, – sakė jis pirmadienį. – Sustabdžius finansavimą būtent taip ir būtų padaryta, ir tai jam nurodys visa jo komanda. Tai tiesiog ne jo požiūris – jis neleis, kad taip nutiktų“.

Tačiau grėsmė slypi tame, kad V. Zelenskis, kuris taip pat yra pardavėjas ir, kaip pripažino pats D. Trampas, „didžiausias istorijoje“, nepadarys pakankamai nuolaidų, ir D. Trampas pradės laikyti Ukrainą našta.

„Ukrainiečiai turi padaryti taip, kad D. Trampas nelaikytų jų kliūtimi taikai, ir jie neturėtų būti pirmieji, kurie sako „ne“, net jei jiems siūloma visiška nesąmonė. Jiems reikia, kad būtent rusai kartas nuo karto jam pasakytų „ne“, kad ukrainiečiai, priešingai, atrodytų esantys apdairioji pusė. Tada D. Trampas padarys išvadą, kad vienintelis būdas priversti rusus sėsti prie derybų stalo – padėti ukrainiečiams“, – sakė respublikonų tarpininkas.

Tačiau kol kas Donaldas Trampas neturi jokio išsamaus plano, o jo patarėjų nuomonės išsiskiria – nors jie mato karinę realybę. Priešingai nei skelbia kelios žiniasklaidos priemonės, D. Trampas dar nepaskyrė komandos, kuri dirbtų su taikos iniciatyva.

Tačiau Ukrainai teigiama, kad jai teks sutikti su didelėmis teritorinėmis nuolaidomis, o atsilyginama pažadu, kad 80% šalies teritorijos išsaugos laisvę ir nepriklausomybę, sakė kitas respublikonas, susipažinęs su diskusijomis D. Trampo artimiausioje aplinkoje.

Kol kas niekas iš tų, kurie naujojoje administracijoje pretenduoja į aukščiausius postus nacionalinio saugumo komandoje, tokiam susitarimui neprieštaravo. Tačiau Kijevą džiugina tai, kad tarp kandidatų yra „vanagų“.

Po D. Trampo pergalės Floridos senatorius Marco Rubio, kurio kandidatūra pateikta į valstybės sekretoriaus postą, pareiškė, kad konfliktas Ukrainoje „pateko į aklavietę“, kuri nusineša žmonių gyvybes ir „turi būti išspręsta“. Jis gyrė ukrainiečius už jų „neįtikėtiną stiprybę ir drąsą“, tačiau taip pat pabrėžė „realybę mūšio lauke“.

Tai supranta ir Zelenskis – ir ne todėl, kad apie tai šauktų ant kiekvieno kampo. Nuovargis nuo konflikto didėja, o visuomenės nuomonė Ukrainoje pamažu keičiasi – ypač tarp jaunimo, kuris labiausiai linkęs susitaikyti su kukliais rezultatais.

Vasaros apklausos duomenimis, tik 40% 18-25 metų ukrainiečių manė, kad šalis turėtų kovoti tol, kol išlaisvins visą savo teritoriją.

Kita šių metų pradžioje atlikta apklausa parodė, kad 72% respondentų sutinka, jog Ukraina turėtų siekti diplomatinio sprendimo – šis skaičius nuo 2022 m. gegužės gerokai išaugo. Be to, liepą „Zerkalo Nedeli“ atlikta apklausa parodė, kad 44% ukrainiečių mano, jog dabar atėjo laikas taikos deryboms – vėlgi daugiau nei praėjusią vasarą.

Tačiau Kijevas labiausiai baiminasi, kad susitarimas virs nestabilia taika – o Putinas tik persigrupuos ir ateityje vėl smogs Ukrainai.

Todėl pagrindinis klausimas – kaip užtikrinti, kad mūsų nelaukia tik trumpas tarpukaris ir kad likusi Kijevo teritorija galėtų vystytis netrukdomai ir be grėsmės iš Maskvos pusės.