infa.lt

infa.lt montažas

Taip ilgai, Amerika! Tai buvo tikra.

JAV rinkėjams renkant naują prezidentą, europiečiai su nerimu laukia, kas taps nugalėtoju, ar Donaldas Trampas (Donald Trump) – daugelio košmaras, ar Kamala Harris, kuri laikoma daug geresne transatlantiniams santykiams palaikyti, rašo „Politico“ leidinio autorius.

Štai patarimas iš viso euroamerikiečio gyvenimo: mažiau nerimaukite dėl JAV prezidento posto, o daugiau – kaip Europa gali viena pati susidoroti su pavojinga pasauline arena. Nemaloni tiesa yra ta, kad Amerikos susidomėjimas Europa per pastaruosius 30 metų mažėjo. Ir nė vienas iš kandidatų negali sugrąžinti transatlantinio klestėjimo, kuris buvo dešimtojo dešimtmečio pradžioje.

Tai nereiškia, kad šie rinkimai neturės įtakos Europai. Vienas iš kandidatų yra Vladimiro Putino gerbėjas, kuris nori įvesti 100% muito tarifus Europos prekėms ir žada kitą dieną po išrinkimo užbaigti karą Ukrainoje.

Jo skelbiamus grasinimus išvesti Vašingtoną iš NATO reikėtų vertinti rimtai, nes šį kartą D. Trampas tikriausiai nebūtų apsuptas „giliosios valstybės“ suvaržymų. K.Harris, priešingai, žada tęsti JAV pasaulinio lyderio vaidmenį ir turi patarėją eurofilą Philą Gordoną, į kurį Europa deda daug vilčių.

Tačiau, jei žengsite žingsnį atgal, pamatysite tokį bendrą vaizdą: Europa tiesiog nėra tokia svarbi Vašingtonui kaip anksčiau.

Senstanti ir besitraukianti, alergiška galios politikai, susiskaldžiusi ir vengianti rizikuoti Europa daugeliui amerikiečių vis dažniau kelia ne simpatiją, o pašaipią panieką – tai vieta, kurioje galima atostogauti, bet ne daugiau (žr. šį charakteringą San Francisko įtakingo asmens Tvitter įrašą).

Nepadeda ir tai, kad Amerikos ir Europos ekonomikų našumo atotrūkis nenumaldomai didėja Amerikos naudai.

Transatlantinės politikos šalininkai teisingai nurodys, kad JAV ir ES santykiai buvo geri valdant prezidentui Joe Bidenui. Jo parama Ukrainai (įskaitant praėjusią savaitę paskelbtą 20 mlrd. JAV dolerių paskolą) buvo tvirta, net jei ji ir neatitiko šalininkų-vanagų vilčių.

Jo administracija per patarėją nacionalinio saugumo klausimais Džeiką Sulivaną (Jake Sullivan) užmezgė glaudžius santykius su Europos Komisijos pirmininke Ursula fon der Layen .

„Dėl karo Ukrainoje, manau, JAV karščiau bendrauja su Europa labiau nei per 70 metų“, – rašė amerikiečių kino režisierius Vitas Stillmanas (Whit Stillman), didžiąją savo karjeros dalį praleidęs Europoje.

Bet, Bidenas tikrai bus paskutinis Amerikos Šaltojo karo prezidentas. Po jo ateis le déluge – arba, tiksliau tariant, politikos formuotojų, kurie nemano, kad Rusija kelia pagrindinę grėsmę JAV interesams, arba kurie smarkiai susiaurino Vašingtono vaidmens pasaulyje suvokimą, būrys.

Netgi Joe Bidenas, kai reikėjo imtis veiksmų, leido suprasti, kad Vašingtonas pirmenybę teikia Indijos-Ramiojo vandenyno regionui. Prisiminkite AUKUS nesėkmę, kai JAV iš po nosies Prancūzijai išplėšė svarbų povandeninių laivų statybos kontraktą?

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas buvo įsiutęs. Raminantis Vašingtono atsakymas priminė garsiąją Dono Draperio repliką: „Aš apie tave visai negalvoju“.

Užkulisiuose prancūzai paprastai aiškiai suvokia, kaip Vašingtonas vertina Europą. „Tai nėra priešiškumas, – šmaikštavo vienas diplomatas. „Tai abejingumas. Kartais tai dar blogiau.“

* * *

Norint suvokti, kaip stipriai viskas jau pasikeitė, naudinga (arba mazochistiška) prisiminti dienas, kai auksinis Pax Americana standartas buvo aukščiausioje ir išdidžiausioje vietoje Europos danguje, arba dieną, kai buvo pasiekta „Amerikos viršūnė“.

Ta data buvo 1994 m. birželio 6 d. Amerikos sąjungininkai buvo susirinkę šiaurės Prancūzijoje švęsti D dienos 50-ųjų metinių. Jaunatviškas, saksofonu grojantis prezidentas Billas Clintonas buvo šou žvaigždė.

JAV laimėjo Šaltąjį karą ir dabar buvo išsidėsčiusios vakarinėje Eurazijos žemyno dalyje, kariniu požiūriu negrasindamos, bet vis dar turėdamos daugiau nei 120 000 karių. Prieš kelerius metus Vašingtonas paskelbė kvietimą ir – presto – 40 valstybių, įskaitant kelias Europos valstybes, prisijungė prie operacijos „Audra dykumoje“.

Diplomatijos fronte vis dar siautėjo milžinai: Ričardas Holbrukas (Richard Holbrooke) iš JAV ambasados bokšto žvelgė į Berlyną.

Kultūriniu požiūriu tai taip pat buvo kitoks laikmetis. Svajonių komanda, kurią sudarė NBA žvaigždės Maiklas Džordanas, Čarlzas Barklis ir Laris Birdas, be vargo šuoliavo ir driblingavo, kad 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse iškovotų aukso medalį.

Ką tik buvo atidarytas „EuroDisney“ – savotiška amerikiečių kolonija Paryžiaus pakraštyje – ir prancūzų visuomenei buvo primesta „Mikio manija“. Amerikos žiniasklaidos priemonės, nuo veržlaus „Herald Tribune“ iki „Wall Street Journal Europe“, tebebuvo didelės ir drąsios Europos gyvenime, turtingos darbuotojų ir labai vertinamos.

Palyginkite koks kontrastas su dabartine padėtimi. JAV pasitraukė arba sumažino savo įtaką Europoje beveik visose srityse, išskyrus vieną – skaitmeninę sritį, kurioje JAV technologijų gigantai, tokie kaip „Facebook“ ir „X“, daugiau ar mažiau karaliauja mūsų ekranuose, bet nesuteikia jokio žavesio.

Nepaisant karšto karo prie NATO slenksčio, karių skaičius Europoje yra gerokai mažesnis nei 100 000.

JAV diplomatai žemyne, išskyrus Davidą Pressmaną Vengrijoje ir Bridget Brink Ukrainoje, yra nedrąsūs, tyliai vaikštantys ir nesinešantys lazdos. Laikraštis „Herald Tribune“ jau seniai išnyko, jis sugrįžo į savo motininio laikraščio „The New York Times“ korpusą, o „Wall Street Journal“ pasitraukė atgal į savo prieplauką Žemutiniame Manhatane.

Iš pastaraisiais metais pasirodžiusių skaitmeninių žiniasklaidos priemonių (POLITICO, Semafor, Axios) tik POLITICO įleido šaknis žemyninėje Europoje. Netgi technologijų milžinai susimąsto. Sukūrusios vartotojams skirtas naujos kartos dirbtinio intelekto priemones, jos iš esmės nutarė atsisakyti jas diegti Europos vartotojams.

Rizika, kad bus pažeistas Europos dirbtinio intelekto įstatymas, yra per didelė. O gal jie tiesiog negali to daryti.

Vašingtone dirbusio ir Henrio Kisindžerio biografiją parašiusio prancūzo Žeremio Galono (Jérémie Gallon) nuomone, JAV susidomėjimo Europa mažėjimas savaime nėra blogas dalykas. Tačiau, jo nuomone, tai neginčijamas faktas, susijęs su Vašingtono užsienio politikos elito kaita.

„Mirė arba paseno ištisa vyresniųjų pareigūnų karta, kuri turėjo organinių ryšių su Europa, nes jų tėvai emigravo arba jie buvo pabėgėliai iš Europos. Kisindžeris, [buvęs patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Zbignevas] Bžezinskis, [buvusi valstybės sekretorė Madeleine] Olbrait. Visi jie tam tikru lygiu buvo europiečiai“, – sakė Gallonas.

Oficialus nusigręžimas nuo Europos prasidėjo prie buvusio prezidento Baracko Obamos, kuris vykdė „Pivot to Asia“ darbotvarkę, sakė Gallonas. Tačiau B. Obama tik pastūmėjo jau vykstantį procesą, kuris dabar gali paspartėti.

„Dabar auga nauja karta, kuri atspindi Amerikos demografinę padėtį“, – sakė jis. „Jie [JAV vyriausybės pareigūnai ar diplomatai] arba yra susiję su ispaniškai kalbančiu pasauliu, arba žvelgia į Aziją. Tų, kurie turi ryšių su Europa, paprasčiausiai yra mažiau“.

Europos nuvertinimas amerikiečių elito psichikoje atsispindi švietimo ir karjeros pasirinkimuose. Mandarinų kalbos mokėjimas rodo didesnes pretenduojančio tapti diplomatu ambicijas nei, tarkime, prancūzų ar net rusų kalbos.

Tuo tarpu Europos, kaip geopolitinio darinio, studijos yra nišinis užsiėmimas. Gallonas atkreipė dėmesį: „Harvarde Pietų Azijos studijų pastatas yra didelis, šviesus ir modernus, akivaizdžiai prestižinė katedra. Europos studijų centras yra toks, kokį ir įsivaizduojate: mažas, šiek tiek apgriuvęs.“

* * *

Didžiausia ironija, kad Amerika tolsta nuo Europos, yra ta, jog sunku įvardyti vieną konkrečią priežastį, kodėl tai vyksta. Pasak Beno Hodžeso (Ben Hodges), kadaise vadovavusio Amerikos kariuomenei Europoje, šaltojo karo įkarštyje žemyne dislokuoti 450 000 karių Amerikai per pastaruosius 70 metų kainavo labai daug, o nauda Jungtinėms Valstijoms yra neproporcinga investicijoms.

„Man visada buvo mįslė, kodėl žmonės nematė, kokį didžiulį pranašumą mums teikia mūsų lyderystė NATO ir mūsų santykiai su Europos šalimis“, – sakė jis „Zoom“ pokalbyje. Jis pridūrė, kad mintis, jog Amerika niekaip negali būti ir Europoje, ir Indijos-Ramiojo vandenyno regione, yra „stebėtinai neinformatyvi“.

Be to, net ir dabar JAV ir Europos Sąjungos ekonominiai santykiai yra platesni nei kada nors anksčiau istorijoje. Transatlantinės prekybos prekėmis ir paslaugomis apimtys yra didžiulės ir kasmet vis didėja.

Kai kurie europiečiai ėmėsi patys priminti Vašingtonui šiuos faktus. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis liepos mėnesį Europos užsienio reikalų ministrams įteiktame penkių puslapių dokumente paragino savo kolegas kalbėti apie abipusę santykių naudą ir išsklaidyti neigiamą požiūrį į transatlantinius santykius, kuris daugiausia vyrauja respublikonų pusėje.

Tačiau tai yra vienišas siekis, kuris, atrodo, nesusilaukia didelio susidomėjimo iš MAGA izoliacionistų. D. Trumpui, kuris NATO laiko našta, arba jo bendražygiui JD Vance’ui, kuris Rusijos atgrasymą prilygina „karo kurstymui“, Amerikos buvimas užsienyje atrodo kaip trukdis, atitraukiantis dėmesį nuo vidaus prioritetų, tokių kaip migrantų deportavimas ar žemų kainų palaikymas.

* * *

Iki lapkričio 5 d. likus nedaug laiko, europiečiai susiduria su tolesnio JAV atsitraukimo perspektyva. Jei laimės Harris, manoma, kad Baltieji rūmai ir toliau rems Ukrainą, bet galiausiai paskatins Kijevą netolimoje ateityje susitarti su Rusija.

Investicijos į NATO išliktų nuoseklios, nors pagrindinė tendencija būtų ta, kad pirmenybė būtų toliau teikiama Indijos ir Ramiojo vandenyno regionui, o ne Europai.

Jei laimės D. Trampas, vis dažniau atsiranda pojūtis, kad visi statymai bus atmesti. Kai kurie mano, kad jo administracija elgsis racionaliai, arba bent jau racionaliai pagal jo standartus, ir neapvers NATO, ir kad jis sieks susitarimo dėl karo Ukrainoje, kuris leistų abiem pusėms skelbti pergalę (pavyzdžiui, suteiks daugiau ginklų Kijevui ir pagrasins panaikinti visus jų naudojimo apribojimus mainais į tai, kad Putinas nutrauks puolamuosius veiksmus ir gaus teritoriją).

Tačiau ne visi yra tokie tikri. „Norime tikėti, kad D. Trampas bus racionalus, bet niekas negali būti tikras“, – sakė vienas aukšto rango ES diplomatas, kuriam suteiktas anonimiškumas, kad galėtų atvirai kalbėti apie JAV politiką.

2016 m. užklupti netikėtai, dabar ES pareigūnai sako, kad ruošiasi viskam, ką gali jiems pateikti D. Trampas. Diplomatai ir prekybos pareigūnai žada, kad yra pasirengę smogti „greitai ir stipriai“, jei D. Trumpas bandys pradėti prekybos karą su ES.

Vis dėlto toks prekybinis „tit-for-tat“, ko gero, yra lengviausia dalis, kai kalbama apie ilgalaikių Europos santykių su Jungtinėmis Valstijomis įsivaizdavimą. Kur kas sudėtingiau planuoti ateitį, kai JAV gerokai ir nuolat mažiau dalyvaus saugant Europą.

Šiuo atžvilgiu Prancūzija atlieka Europos Kasandros vaidmenį, perspėdama, kad blokas turi susitvarkyti gynybos srityje, nesvarbu, kas bus išrinktas prezidentu. „Negalime Europos saugumo kas ketverius metus palikti Viskonsino rinkėjų rankose“, – praėjusią savaitę per LCI televiziją sakė Prancūzijos Europos reikalų ministras Benjaminas Haddadas.

„Išsivaduokime iš kolektyvinio neigimo. Europiečiai turi perimti savo likimą į savo rankas, nepriklausomai nuo to, kas bus išrinktas JAV prezidentu.“

Šią melodiją perėmė ir Europos Komisija Briuselyje, kuri nori, kad Europa būtų labiau nepriklausoma technologijų, gynybos ir žaliavų srityse. Tačiau tiesa yra ta, kad kalbant apie ateities su mažiau Amerikos įsivaizdavimą, blokas yra labai susiskaldęs.

Kad ir kokie entuziastingi būtų Europos „strateginės autonomijos“ šalininkai, Europos kariuomenės ar Europos branduolinio skėčio kūrimas neturi jokio postūmio.

Kai kurios šalys, būtent Šiaurės šalys ir kai kurios Vidurio ir Rytų šalys, mano, kad Paryžius siekia paremti Prancūzijos įmones. Pasiūlymus kurti stipresnę Europą, turinčią vieningus strateginius ir karinius tikslus, jos vertina kaip Trojos arklį, kuris būtų naudingas tik didžiosioms valstybėms, t. y. Prancūzijai ir Vokietijai.

Kitoms Putino Rusija yra tiesiog egzistencinė grėsmė. Prarasti apsauginį Amerikos skėtį yra tiesiog neįsivaizduojama. Jie galėtų patirti Rusijos branduolinio ir įprastinio arsenalo smūgį, neturėdami jokios patikimos atsvaros.

Kai kurie mano, kad D. Trumpo pergalės atveju šis požiūris turėtų pasikeisti. Tačiau lygiai taip pat tikėtina ir kita alternatyva – kad susidūrusios su tolesniu JAV atsiskyrimu, ES šalys pasitrauks į „kiekviena tauta už save“ mentalitetą, įtariau žiūrėdamos viena į kitą ir ieškodamos pranašumo per sandorius su kitomis supervalstybėmis, t. y. Rusija ir Kinija.

„Be Jungtinių Valstijų Europa yra prarasta“, – pernai rašė prancūzų analitikas Nicolas Tenzeris. Kur kas pavojingesnė yra rizika, kad Europa nepripažins, jog jau pralaimėjo, ir dėl to liks nejudri ir paralyžiuota.