infa.lt

Daugelio šalių, įskaitant tokias ES partneres kaip Egiptas ir Turkija, polinkis į BRICS yra visiškai natūralus, interviu laikraščiui „Atlantico“ sakė politologas Alexandre del Valle. Jų veiksmus diktuoja daugiapolio pasaulio logika, kur Europa – silpna žaidėja Jungtinių Valstijų šešėlyje.

Ar naujų geopolitinių jėgų atsiradimas prisideda prie Europos įtakos mažėjimo?

Atlantico: Šių metų BRICS aukščiausiojo lygio susitikimas vyko Kazanėje. Kaip pažymi „Financial Times“, jame nusprendė dalyvauti kelios Europos Sąjungos šalys-partnerės, įskaitant Egiptą ir Turkiją. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Šarlis Mišelis jų norą „pasirodyti“ Kazanėje aiškina kaip ketinimą pasiųsti signalą Vakarams. Jūsų nuomone, ką šis žingsnis sako apie Europos, kaip geopolitinės veikėjos, statusą? Ir kas, Jūsų nuomone, vis dar ją tokia laiko?

Alexandre del Valle: Šarlio MIšelio išvada, kad Europa su savo prekybos partneriais elgiasi nepagarbiai, liūdina tiek dėl reto naivumo, tiek dėl to, kad yra labai klaidinga. Kas gali patikėti, kad Europos Sąjunga blogai elgėsi su Turkija ar Egiptu – ir taip pastūmėjo juos į Rusijos glėbį?

Taip manyti reiškia nesuprasti pačios daugiapolio pasaulio, kuriame šiandien gyvename, prigimties. Be to, nepamirškite, kad 1974 m. Turkija įsiveržė į Kiprą, tačiau tai nesutrukdė jai 1999 m. tapti kandidate į Europos Sąjungą. Ir tai nepaisant to, kad Ankara pažeidžia visas įmanomas sankcijas ir Europos Tarybos bei pačios ES rezoliucijas.

Prieita iki to, kad Turkija grasina vienai iš organizacijos narių Graikijai dėl savo teritorinių ir jūrinių pretenzijų. Be to, turkai vis dar neišvedė savo kariuomenės iš Kipro. Sakyti, kad su Turkija elgiamasi blogai, reiškia visiškai pamiršti, kad Europos sutarčių požiūriu jai sekasi dar blogiau nei Rusijai, nes Ukraina (nepamirškime) nėra ES narė.

Su Kipru mus sieja daug glaudesni ryšiai nei su Ukraina. Galbūt Šarlis Mišelis ne taip gerai pažįsta struktūrą, kurios interesams jis turėtų tarnauti.

Baigę su pirmuoju punktu, turėtume grįžti prie pačios geopolitikos sąvokos. Turkijos ir Egipto veiksmai atitinka realios politikos logiką. Jie domisi Rusija ne iš noro ką nors padaryti, kad supykdytų europiečius; jie nuvyko ten [į Kazanę], nes gyvename daugiapoliame pasaulyje, kuriame toks žingsnis atitinka jų interesus.

Tai nereiškia, kad jie nekenčia Europos (bent jau Ankara). Turkija norėtų įstoti į Europos Sąjungą, tačiau savo sąlygomis, nepaisant to, kad ji pažeidžia Europos teisę ir daugelį kitų Kopenhagos sutarties kriterijų.

Šarliui Mišeliui tai aiškiai sunku suprasti – panašiai kaip tezę, kad kuo labiau nusileidžiame diktatoriams, pripažįstantiems tik jėgų pusiausvyrą, tuo silpnesni jiems atrodome. Jie mano, kad nuolaidžiavimas yra silpnumo ženklas.

Egipto atveju, žinoma, turime reikalą su visai kitokiu scenarijumi. Europos Sąjunga – ir apskritai Vakarai – skyrė daug pinigų Kairui, kuris yra vienas iš mūsų prekybos partnerių. Su Egiptu pasirašėme daug susitarimų ir neįvedėme embargo.

Tačiau neturėtume pamiršti, kad Egiptui, kaip ir visoms šalims, kuriose mažumų atstovai gali atsidurti kalėjime, Europos Parlamentas taikė gana griežtas sankcijas. Tačiau būtų absurdiška teigti, kad ES blogai elgiasi su Egiptu.

Apskritai, Viktoro Orbano vadovaujamai Vengrijai buvome daug griežtesni nei bet kuriai kitai mūsų musulmoniškai šaliai partnerei (Saudo Arabijai, Turkijai, Jungtiniams Arabų Emyratams ar Egiptui), kurios persekioja krikščionis ir mažumas, be to, ne visada yra tikros demokratijos šalys.

Galiausiai, Šarlio Mišelio analizė atrodo silpna geopolitiniu požiūriu. Nereikėtų pamiršti, kad BRICS šalys, artėjančios prie Rusijos, nebūtinai turi laikytis prorusiškos ar prieš NATO nukreiptos pozicijos. Nė viena iš jų nėra nusistačiusi prieš mus; jų veiksmai paprasčiausiai atitinka jų pačių nacionalinius interesus.

Kazanėje dalyvavęs Indijos ministras pirmininkas tvirtina glaudesnius ryšius su kitomis BRICS narėmis ne tam, kad pultų Vakarus. Jungtiniuose Arabų Emyratuose yra Prancūzijos karinė bazė. Tačiau abi šalys yra suinteresuotos dalyvauti aukščiausiojo lygio susitikime – ir jų nedomina galima trečiųjų valstybių kritika.

Jos nori parduoti savo naftą, dujas ar kitus išteklius bet kokia įmanoma valiuta. Jos pritaria dekolonizacijos koncepcijai ne iš neapykantos JAV valiutai, o tiesiog todėl, kad kai kuriais atvejais tai gali būti naudinga. Jie yra absoliutūs cinikai ir nesivelia į moralizmą.

Be to, esu linkęs manyti, kad kai kurių mūsų partnerių dalyvavimas Kazanės aukščiausiojo lygio susitikime siunčia gana aiškią žinią: jis mums sako, kad pati Europos Sąjunga kartais veikia kaip moralės sergėtoja, o kartais demonstruoja imperialistinius užmojus.

Kad ji mėgsta kištis [į užsienio šalių vidaus reikalus], kaip tai daro Ukrainoje, kaip jai pavyko padaryti Moldovoje ir Gruzijoje, kas, beje, labai papiktino rusus. Šiose trijose šalyse mes palaikėme antirusiškus prezidentus. Mes ir toliau tai darome Moldovoje.

Čia slypi viena iš tokio Rusijos požiūrio į mus priežasčių. Toks politinis kursas ne tik piktina Kremlių, bet ir padeda išprovokuoti konfliktus, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos atveju.

Pagrindinė Europos problema yra ta, kad ji yra imperija… padoriai atrodanti imperija, bet vis tiek imperija, be to, nuolat besiplečianti. Be to, Europa nėra neutrali, nes yra NATO gynybos struktūros dalis, ir kiekviena ES valstybė narė, net jei ji nėra aljanso narė, naudojasi to paties [„branduolinio“] skėčio apsauga.

– Kokiu mastu galime kalbėti apie Europą kaip apie stambų veikėją geopolitiniu požiūriu? Ar jos vidinis susiskaldymas tarptautinės politikos klausimais nepasmerkia jos antraeiliam vaidmeniui?

– Reikia pripažinti, kad Europa nėra svarbi geopolitinė veikėja. Tai ne mano žodžiai, o amerikiečių politologo Džordžo Frydmano, vieno iš didžiausių gyvenančių strategų, patarinėjančio Pentagonui ir Baltiesiems rūmams, rašančio straipsnius svarbiausiuose žurnaluose, įskaitant Italijos „Limes“, žodžiai.

Per 2015 m. paskaitą Vašingtone jis palietė Ukrainos klausimą, sakydamas, kad amerikiečių strategams Europa neegzistuoja. „Mes nežinome jokio Europos darinio“, – apibendrino jis.

Paskui jis pridūrė, kad iš tiesų dabar Europoje nėra jokio reikšmingo politinio organo. Friedmanas patikslino, kad JAV pripažįsta rumunus, kuriais galima pasikliauti kovojant su rusais, taip pat lenkus ir ukrainiečius. Iš esmės jis paaiškino, kad amerikiečių strategus domina ne visa Europos Sąjunga, o atskiri Europos veikėjai.

Visiškai aišku. Galima paminėti ir 2023 m. lapkritį mirusį Henrį Kisindžerį (Henry Kissinger). Jis taip pat buvo puikus strategas, pagarsėjęs (be kita ko) savo garsiąja fraze: „Kam skambinti, kad pasikalbėčiau su Europa?“. Štai prieš mus – dviejų žmonių – mūsų amžininko ir vyresnės kartos atstovo – panašaus požiūrio šiuo klausimu pavyzdys.

– Ką galima pasakyti apie priklausomybę nuo Jungtinių Valstijų? Ar Europa gali pretenduoti į vadovaujantį vaidmenį geopolitiniuose reikaluose, jei ji laikoma visiškai pavaldžia savo pagrindinei sąjungininkei? Kiek artėjantys prezidento rinkimai gali pakeisti padėtį?

– Palietėte labai svarbią temą. Pirmiausia norėčiau paaiškinti: nesu nusiteikęs prieš Ameriką. Priešingai, būčiau pirmasis, kuris pritartų tezei, kad jos gali būti puikios partnerės.

Prisiminkite, ką sakė generolas de Golis, kai buvo neteisingai apkaltintas antiamerikietiškumu. Tačiau jis nebuvo nusiteikęs prieš NATO: jis tiesiog norėjo, kad Europa daugiau investuotų į savo gynybą ir būtų savarankiška, tačiau išliktų JAV sąjungininke.

Taip pat reikėtų pažymėti, kad de Golis visada stodavo amerikiečių pusėn, jei reikėdavo priimti sunkų ar rimtą sprendimą. Taigi Europa gali siekti autonomijos neišduodama JAV ir netapdama Rusijos interesų agente. Europa neturi rinktis tarp prorusiškos ir antirusiškos pozicijos: teisingas kelias yra per vidurį.

Deja, dėl vidaus ir išorės spaudimo Europa negali prisiimti įsipareigojimų. Daugelis mūsų vadovų svajoja, kad, palikę savo postą, užims kokios nors tarptautinės Amerikos korporacijos kėdę. Taip nutiko buvusiam Europos Komisijos pirmininkui Jose Manueliui Duranui Barroso, kuris perėjo dirbti į „Goldman Sachs“.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie mūsų elito nariai noriai seka Amerikos pavyzdžiu.

Ir dar vienas svarbus dalykas: Europoje dėl jos struktūros egzistuoja labai stiprus pasidalijimas [tarp valstybių narių]. Jai priklauso daug sostinių, kurių interesai nebūtinai sutampa, o tai savaime sukuria kliūtis jai įgyti autonomiją.

Tai ne Vašingtono kaltė – net jei jie nenori, kad Europa turėtų bendrą gynybos sistemą, ir daro viską, kad šiuo klausimu supriešintų prancūzus ir vokiečius. Taigi mūsų elito amerikonizaciją lemia daugybė priežasčių: ir struktūrinių (vargu ar galime apsieiti be NATO Europos gynybai, jei negalime sukurti vieningos sistemos), ir situacinių (čia turiu omenyje kompromisus ir dažnai asmeninius, nusveriančius kolektyvinius, interesus).

Natūralu, kad artėjantys JAV prezidento rinkimai, ir jūs tai teisingai pastebėjote, gali išprovokuoti dramatiškus pokyčius. Kaip visiškai teisingai pažymėjo garsus ir puikus gaullistas [Dominique] de Villepinas, Donaldo Trampo (Donald Trump) perrinkimas galėtų pasitarnauti Europos strateginiams interesams, nepaisant to, ką mes galėtume galvoti apie respublikoną moraliniu ar ideologiniu požiūriu.

Ši prognozė paaiškinama gana paprastai: Donaldas Trampas neseniai pasiūlė išvesti savo šalį iš NATO. Tokiu būdu jis de facto išardytų Šiaurės Atlanto sutartį, palikdamas šalis, kurių apsauga labiausiai priklauso nuo JAV.

Toks žingsnis joms būtų rimta paskata dirbti kuriant visos Europos gynybos sistemą. Žinoma, akivaizdu, kad tokio scenarijaus išsipildymo tikimybė yra labai maža.

– Kokiu mastu naujų geopolitinių galių atsiradimas prisideda prie Europos įtakos silpnėjimo?

– Griežtai kalbant, daugiapolis pasaulis nepaklūsta polių ar blokų egzistavimo logikai. Tai veikiau nacionalinių valstybių pasaulis. Yra mažų šalių, tokių kaip Singapūras ar Jungtiniai Arabų Emyratai, ir labai didelių, tokių kaip Kinija, Indija ir Rusija. Dažniausiai jos nesutaria.

Pavyzdžiui, paimkime rusus ir turkus: istoriniu požiūriu jie yra priešai. Kaip ir kinai bei indai. Tačiau tai netrukdo jiems susitikti BRICS ar kitose panašaus masto organizacijose.

Ir tokioje konfigūracijoje niekas nekalba apie monolitinių regionų kūrimą: jie vienijasi kaip valstybės, kaip tautos, tikinčios tarptautinių santykių verte, suprantančios, kad valstybė yra vienintelis reikšmingas veikėjas [tarptautinėje arenoje], ir iškeliančios save aukščiau įstatymų, nes gali atsisakyti vykdyti sutartis, jei to nori.

Daugiapoliame pasaulyje valstybės, neturinčios balso, yra silpnos žaidėjos, pasmerktos pralaimėjimui.

Europa, būdama JAV vasalė, negali būti nepriklausoma veikėja daugiapoliame pasaulyje.