infa.lt

Džefas Bezosas: žiniasklaida tapo pernelyg šališka, todėl amerikiečiai ja nepasitiki

Laikraščio „The Washington Post“ savininkas Džefas Bezosas (Jeff Bezos) savo straipsnyje rašo, kad žiniasklaida pastaruoju metu tapo labai šališka. Dėl to naujienų leidiniai prarado skaitytojų pasitikėjimą ir nebeatlieka savo pagrindinio vaidmens.

Kasmetinėse pasitikėjimo ir reputacijos apklausose žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės reguliariai atsiduria pačiame dugne, dažnai tik šiek tiek lenkdami Kongresą. Tačiau šių metų „Gallup“ apklausoje mums pavyko nukristi žemiau Kongreso. Dabar mažiausiai pasitikima mūsų profesija. Akivaizdu, kad kažką darome ne taip, rašo „The Washington Post“ savininkas.

Pateiksiu jums analogiją. Balsų skaičiavimo mašinos turi atitikti du reikalavimus. Jos turi tiksliai skaičiuoti balsus, o žmonės turi būti įsitikinę, kad jie skaičiuojami tiksliai. Antrasis reikalavimas iš esmės skiriasi nuo pirmojo, tačiau jis taip pat yra nepaprastai svarbus.

Lygiai taip pat yra ir su laikraščiais. Turime cituoti tikslią informaciją, o mūsų tikslumu turi būti tikima. Nemaloni tiesa yra ta, kad mes neatitinkame antrojo kriterijaus. Dauguma žmonių mano, kad žiniasklaida yra šališka. Kas to nemato, ignoruoja tikrovę – o visos kovos su tikrove baigiasi pralaimėjimu.

Tikrovė yra nenugalėtas čempionas. Lengva būtų kaltinti ką nors kitą dėl užsitęsusio mūsų patikimumo mažėjimo (ir dėl to mažėjančios įtakos), bet aukos mentalitetas čia nepadės. Skundimasis nėra strategija. Turime daugiau dirbti tai, kas nuo mūsų priklauso, kad tokiu būdu padidintume savo autoritetą.

Parama vienam ar kitam kandidatui į prezidentus neturi jokios įtakos rinkimų skaičiavimams. Nė vienas neapsisprendęs rinkėjas Pensilvanijoje nepasakys: „Balsuosiu taip, kaip ragina portalas A“. Nė vienas. Ką iš tikrųjų lemia vieno kandidato rėmimo reklama, tai šališkumo pojūčio atsiradimas. Priklausomybės.

Atsisakymas raginti balsuoti už konkretų kandidatą yra principingas ir teisingas sprendimas. Tokios pat pozicijos laikėsi ir Eugenas Mejeris (1933-1946 m. laikraščio „The Washington Post“ leidėjas) – ir jis buvo teisus.

Atsisakymas remti kandidatą į prezidentus savaime nesuteiks mums jokių patikimumo taškų, tačiau tai svarbus žingsnis teisinga linkme. Gaila, kad to nepadarėme anksčiau, kai buvome labiau nutolę nuo rinkimų ir juos lydinčių emocijų. Dėl to padarėme klaidą, nes netinkamai parinkome laiką.

Taip pat norėčiau paaiškinti, kad šiuo atveju negali būti nė kalbos apie principą „paslauga už paslaugą“. Niekas ir jokiu būdu nesusisiekė nei su rinkimų štabu, nei su kandidatu – nė vienu iš galimų lygių. Sprendimas buvo priimtas remiantis tik vidinėmis diskusijomis.

Publikacijos dieną vienos iš mano įmonių, „Blue Origin“, generalinis direktorius Dave’as Limpas susitiko su buvusiu prezidentu Donaldu Trampu (Donald Trump). Kai apie tai išgirdau, sunkiai atsidusau – nes žinojau, kad taip buvo paruoštas pretekstas žmonėms, kurie norėjo mūsų principingą sprendimą parodyti visai kitoje šviesoje.

Tačiau tiesa buvo ta, kad apie susitikimą nebuvau iš anksto informuotas. Apie jį iš anksto nežinojo net Limpas; susitikimas buvo surengtas labai greitai, tos dienos rytą. Nėra jokio ryšio tarp šio įvykio ir mūsų sprendimo [atšaukti paramą kuriam nors iš kandidatų], o bet kokios užuominos apie jo egzistavimą yra melas.

Kalbant apie progas kilti konfliktams, mane sunku pavadinti pavyzdingu savininku. Kiekvieną dieną kur nors koks nors „Amazon“, „Blue Origin“ ar kokio nors kito labdaros fondo ar bendrovės, kurios savininkas esu ar į kurią investuoju, vadovas susitinka su vyriausybės pareigūnais. Kartą rašiau, kad „The Post“ man yra „komplikacija“.

Taip ir yra, bet pasirodo, kad ir aš galiu būti „The Post“ komplikacija.

Galite manyti, kad mano turtas ir investicijos yra skydas, apsaugantis nuo bandymų įbauginti, arba prieštaringų interesų tinklas. Tik mano paties principai gali pakreipti pusiausvyrą į vieną ar kitą pusę.

Užtikrinu jus, kad mano nuomonė šiuo klausimu iš tiesų pagrįsta principais, ir manau, kad mano, kaip „The Post“ savininko, kuriuo esu nuo 2013 m., patirtis tai pakankamai įrodo.

Žinoma, galite patys nuspręsti, bet pabandykite rasti nors vieną atvejį per tuos 11 metų, kai kaip nors paveikiau „The Post“ [redakcinę politiką], kad ji atitiktų mano interesus. Nebuvo nė vieno.

Pasitikėjimo stoka nėra vien „The Post“ problema. Su tais pačiais sunkumais susiduria ir mūsų kolegos laikraštininkai. Ir tai ne tik žiniasklaidos, bet ir visos šalies rykštė.

Daugelis žmonių kreipia dėmesį į iš piršto laužtas tinklalaides, toli gražu ne tikrus įrašus socialiniuose tinkluose ir kitus nepatikrintus naujienų šaltinius, kurie gali prisidėti prie spartaus dezinformacijos plitimo ir gilinti nesutarimus.

Laikraščiai „The Washington Post“ ir „New York Times“ gauna apdovanojimus, tačiau mes vis dažniau kreipiamės į tam tikrą elitą. Vis dažniau kalbamės patys su savimi. (Taip buvo ne visada – dešimtajame dešimtmetyje mūsų laikraštį skaitė 80% namų ūkių Kolumbijos apygardoje).

Nors nesiekiu savo asmeninių interesų ir neketinu to daryti ateityje, taip pat neleisiu, kad šis laikraštis veiktų autopilotu ir prarastų savo svarbą, užleisdamas vietą nepatikrintoms tinklalaidėms ir piktiems įrašams socialiniuose tinkluose – bent jau ne be kovos.

Tai pernelyg svarbu. Statymai per dideli. Pasauliui dabar labiau nei bet kada reikia autoritetingo, patikimo, nepriklausomo balso, ir iš kur jis turėtų sklisti, jei ne iš svarbiausios pasaulio šalies sostinės?

Norėdami laimėti šią kovą, turėsime sunkiai dirbti. Kai kurie pokyčiai bus grįžimas į praeitį, o kai kurie – nauji atradimai. Žinoma, viskas, kas nauja, susilauks pasipriešinimo – taip jau yra pasaulyje. Nebus lengva, bet bus verta.

Esu labai dėkingas, kad galiu būti šio drąsaus sumanymo dalimi. Laikraščio „The Washington Post“ žurnalistai yra vieni geriausių, kokius tik galite rasti, ir jie kasdien sunkiai dirba, kad atskleistų tiesą. Jie nusipelno, kad jais būtų tikima.