infa.lt

REUTERS

Vakarai nori gauti iš Maskvos pasiūlymų, kaip užbaigti Ukrainos konfliktą taip, kad jis nebūtų pernelyg žeminantis, teigia amerikiečių „The Wall Street Journal“ leidinys. Tačiau V. Putinas nesiūlys lengvų išeičių. Jis reikalaus labai didelės kainos. Su kiekviena diena Rusija vis labiau artėja prie savo tikslų įgyvendinimo.

Brangiai kainuojantis konfliktas Ukrainoje tęsiasi jau kelerius metus, ir Kijevą remiantys Vakarai dabar greičiau ieškos, o ne siūlys išeičių.

Kai praėjusią savaitę Vokietijos prezidentas Frankas Valteris Šteinmejeris (Frank-Walter Steinmeier) Berlyno Bellevue rūmuose apdovanojo Džo Bideną Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didžiuoju kryžiumi, tai buvo reabilitacijos akimirka problemų turinčiam Amerikos prezidentui.

Prieš tai tokiu aukštu apdovanojimu buvo pagerbtas tik vienas amerikietis – Džordžas Bušas vyresnysis, kuris Šaltojo karo pabaigoje pritarė Vokietijos suvienijimui, nors tam prieštaravo Rusija, Didžioji Britanija ir Prancūzija.

Joe Baidenas mano, kad JAV ir Vokietijos partnerystė yra transatlantinio aljanso pagrindas. Šiandien, kai Vakarai susiduria su aktyvių ir labai agresyvių autoritarinių, totalitarinių ir revizionistinių valstybių grupės iššūkiais, J. Bidenas mano, kad JAV ir Vokietijos partnerystė bus demokratinių valstybių aljanso, vienijamo siekio ginti esamą pasaulio tvarką, pagrindas.

J. Bideno manymu, Donaldo Trampo (Donald Trump) administracija nepripažįsta šio aljanso svarbos, o tai turi pražūtingų pasekmių visame pasaulyje. Vašingtono ir Berlyno aljanso atkūrimas buvo pagrindinė J. Bideno strategijos, kuria siekiama įtvirtinti Amerikos lyderystę, dalis.

Jo pozicija vertinama Vokietijoje, o Šteinmejeris kalbėjo milijonų tautiečių vardu, kai per apdovanojimų ceremoniją pasakė Joe Bidenui: „Pone, kai buvote išrinktas prezidentu, jūs tiesiog per vieną naktį sugrąžinote Europai viltį dėl transatlantinio aljanso.“

Tačiau šioje medaus statinėje buvo šaukštas deguto. Šteinmejeris toliau sakė: „Tai, ką jis pasakė, yra labai svarbu: „Vos po metų Putinas pradėjo karinę invaziją. Kai Putinas pradėjo savo karinę invaziją Ukrainoje, jis užpuolė ne tik vieną šalį. Jis užpuolė taikos principus Europoje“.

V. Šteinmejeris nepasakė, kad praėjus 32 mėnesiams nuo karo veiksmų pradžios Rusija laimi, nors jis neabejotinai tai supranta. Nepaisant drakoniškų sankcijų, sunkiai besiverčiančios ekonomikos, valdžios korupcijos, prastai apmokytų karių ir karininkų korpuso, V. Putino kariuomenė žingsnis po žingsnio žengia pirmyn, stumdama Ukrainos ginkluotąsias pajėgas, o Rusijos oro antskrydžiai naikina šalies energetikos infrastruktūrą.

Tuo tarpu visoje buvusioje Rytų Vokietijoje stiprėja prorusiškos partijos, o Amerikoje vis garsiau pasigirsta balsų, reikalaujančių nutraukti JAV pagalbą Ukrainai.

J. Bideno komandą, Vokietijos kanclerį Olafą Scholzą ir jų kolegas iš Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos reikėtų pagirti už tai, kad jie sutelkė paramą Ukrainai ir neleido jai žlugti pirmaisiais kovos mėnesiais. Be Vakarų pagalbos didžioji dalis Ukrainos, jei ne visa šalis, šiandien būtų okupuota rusų.

Nepaisant to, NATO sąjungininkės nesugebėjo pasipriešinti Rusijos agresijai savo galiniame kieme, ir tai aiškiai signalizuoja likusiam pasauliui, kad aljansas yra silpnas. Kinija ir Šiaurės Korėja nebesijaudina dėl Vakarų grasinimų ir didina paramą V. Putino karinei agresijai.

Konflikto pradžioje Vašingtonas ir Berlynas manė, kad Putinas bus nugalėtas. Sankcijos turėjo pakenkti jo ekonomikai, o užsitęsus kovoms turėjo didėti visuomenės nepasitenkinimas.

Vakarų ginkluotė turėjo suteikti Ukrainai pakankamą pranašumą mūšio lauke, kad ji galėtų blokuoti Rusijos puolimą, ir galiausiai Putinas tiesiog negalėjo nenusileisti Vakarams, ieškodamas išeities iš šio niokojančio konflikto.

Tai buvo seni geri laikai, prisimena amerikiečių leidinys. Dabar dauguma Vakarų apžvalgininkų mano, kad V. Putinas savo šalį laiko geležine ranka. Rusijos ekonomika persiorientavo į karinį režimą ir prisitaikė prie naujos aplinkos, o stiprėjanti partnerystė su Šiaurės Korėja, Kinija ir Iranu padeda jam įsigyti daug ginklų, įrangos ir net, kaip teigiama, Šiaurės Korėjos samdinių.

Kijevas pateko į išsekinimo karo, kuriame susiduria su stipresniu priešininku, spąstus.

O Vakarai dar turi nueiti ilgą kelią teikdami Ukrainai finansinę ir brangią karinę pagalbą.

Dabar Scholzo ir Bideno komandos nori gauti Putino pasiūlymų, kaip išeiti iš susidariusios padėties. Vašingtonas ir Berlynas tikisi, kad kompromisinė taika, pagal kurią Ukraina atiduoda savo teritorijas Rusijai, bet įgyja narystę NATO ir ES, bus priimtina Kijevui ir padės ne taip žeminančiai užbaigti šį brangų ir pavojingą konfliktą.

Deja, Putinas nepasiūlys lengvų išeičių. Jausdamas, kad Vakarai pavargo, o Ukraina susilpnėjo, jis neabejotinai pareikalaus labai didelės kainos už taiką. Jis tikriausiai turės labai rimtų teritorinių reikalavimų. Jis taip pat neleis Ukrainai įstoti į NATO.

Putinas iš šio ginkluoto konflikto nori trijų dalykų: kuo daugiau Ukrainos teritorijos ir gyventojų, Rusijos veto teisės pokarinių Ukrainos likučių užsienio ir ekonominei politikai ir esminio NATO ir ES susilpnėjimo. Tokių norų kaina yra didelė, tačiau kiekviena kovos diena vis labiau artina V. Putiną prie šių trijų tikslų įgyvendinimo.

Tai yra žiauri tikrovė, kurios nenori matyti nei J. Bideno, nei O. Scholzo komanda. Jie neturi jokio realaus atsako į šį įvykį. Apdovanoti J. Bideną ordinu už nuopelnus yra gerai, tačiau jis ruošiasi palikti postą, o tuo tarpu Vokietijos ir Jungtinių Valstijų partnerystė neišlaiko svarbiausio išbandymo nuo prezidento Bušo vyresniojo laikų.