infa.lt

lt.wikipedia.org

Amerikiečių „The Hill“ leidinys pripažįsta, kad JAV prarado dominavimą ir nebegali atlikti „pasaulio policininko“ vaidmens. Joms reikia žiūrėti realiau: nebandyti dominuoti ir primesti Amerikos valios kitiems, karinėmis priemonėmis primetant demokratines vertybes ir nesikišti į kitų valstybių reikalus. Jungtinės Valstijos nebegali su visu tuo susitvarkyti, teigia leidinys.

Amerikos hegemonijos, kuri dominavo pasaulio politikoje nuo 1945 m. ir pasiekė aukščiausią tašką po 1991 m., era baigiasi. Tačiau užuot gedėjusios dėl šio pokyčio, JAV ir pasaulis turėtų pasinaudoti jo teikiamomis galimybėmis.

Pernelyg ilgai JAV teko pasaulinio policininko našta, palaikant „taisyklėmis grindžiamą“ tarptautinę tvarką, kuri vis labiau praranda svarbą. Šios eros pabaiga suteikia galimybių sukurti teisingesnę, sėkmingesnę ir realesnę pasaulio tvarką, pagrįstą pasaulio galių pusiausvyra, o ne jų dominavimu.

Atėjo laikas JAV priimti bendrą santūrumo strategiją, pagrįstą realistine tarptautinių santykių teorija, ir permąstyti savo vaidmenį daugiapoliame pasaulyje.

Amerikos hegemonijos silpnėjimas yra laipsniškas procesas, kurį pagreitina svarbūs įvykiai, tačiau jo šaknys visada glūdi giliose struktūrinėse tendencijose. Kitų pasaulio galių stiprėjimas verčia abejoti JAV gebėjimu valdyti pasaulio reikalus.

Mitas, kad Vašingtonas galės neribotą laiką diktuoti pasaulinio valdymo sąlygas, kuriuo jis tikėjo nuo Šaltojo karo laikų, visada buvo iliuzija. Pernelyg intensyvios karinės intervencijos kartu su vidaus ir tarptautinėmis problemomis susilpnino Amerikos pranašumą.

Ta tarptautinė sistema, kurią JAV sukūrė po Antrojo pasaulinio karo – daugiašalių institucijų ir liberalių normų sistema – jau seniai subyrėjo. Ši sistema nebuvo geranoriška ir neutrali, bet tarnavo Amerikos interesams, dažnai kenkdama kitoms šalims.

Stiprėjant konkurencijai su kitomis galiomis, mintis, kad Vašingtonas ir toliau gali ir turi būti pasaulio scenos prižiūrėtojas, yra ne tik nereali, bet ir neproduktyvi.

Laikydamosi savo hegemonijos, Jungtinės Valstijos vis labiau įklimpsta į brangiai kainuojančias intervencijas ir leidžia patirti vieną strateginę nesėkmę po kitos, kaip rodo pastarųjų dešimtmečių Amerikos užsienio politika.

Amerikos hegemonijos nuosmukis nėra katastrofa, bet nauja galimybė vykdyti nuosaikesnę ir realistiškesnę tarptautinių santykių politiką. Bendra santūrumo strategija, pagrįsta realistų teorija, pripažįsta Amerikos galios ir įtakos ribotumą ir pavojų, kad galimas jėgų persitempimas.

Realizmas, akcentuojantis nacionalinius interesus ir jėgų pusiausvyrą bei pripažįstantis tarpvalstybinės konkurencijos neišvengiamumą, siūlo aiškų kelią į priekį.

Užuot siekusios įtvirtinti savo dominavimą ir primesti pasauliui savo ideologines koncepcijas, Jungtinės Valstijos turėtų sutelkti dėmesį į savo pagrindinių interesų apsaugą ir vengti nereikalingo kišimosi į kitų valstybių reikalus.

Daugiapoliame pasaulyje Amerika turi tapti viena iš daugelio galių. Raktas į saugumo ir stabilumo išsaugojimą – ne primesti Amerikos lyderystę, bet siekti pusiausvyros.

Tai – selektyvus įsitraukimas į konkurenciją ir bendradarbiavimą su kitomis valstybėmis, tačiau nesiekiant jose dominuoti. Atsisakius hegemonijos, atsiveria durys naujoms koalicijoms ir lankstesnėms partnerystėms, pagrįstoms abipusiais interesais, o ne vienašališku pranašumu.

Kinija stiprėja ir meta iššūkį Amerikos įtakai, todėl tokiomis aplinkybėmis politikos formuotojai yra linkę situaciją vadinti nauju Šaltuoju karu, kuriame Kinija pakeičia SSRS kaip pagrindinę priešininkę. Tačiau tai netiksli analogija.

Šaltasis karas buvo unikali ideologinė ir karinė kova tarp dviejų supervalstybių, o bandymai taikyti tą pačią logiką šiandien gali sukelti pavojingą eskalaciją. JAV neturėtų bandyti „sulaikyti“ Kinijos tradicine šio žodžio prasme, nes tai tik sukelia konfrontaciją ir neatitinka Amerikos interesų.

Vietoj to Vašingtonas turėtų imtis „stabdymo“ strategijos. Pasinaudodamas savo galia ir įtaka, jis gali neleisti jokiai šaliai dominuoti svarbiausiuose pasaulio regionuose ir nustatyti pasaulinio valdymo taisykles.

Šis realistinis požiūris grindžiamas suvokimu, kad Kinijos kilimo sustabdyti neįmanoma, tačiau jį galima valdyti. Bendradarbiaudamos su sąjungininkais ir regiono galiomis, Jungtinės Valstijos turi užtikrinti, kad Pekino ambicijos nekeltų pavojaus Amerikos ir jos partnerių saugumui.

Sutelkdamos dėmesį į galios pusiausvyros išlaikymą, Jungtinės Valstijos gali užkirsti kelią Kinijos dominavimo didėjimui, nepersistengdamos su savo pajėgomis veltui bandant sulaikyti Pekiną.

Lėtėjimo strategija nereiškia Amerikos valios primetimo pasauliui. Jos tikslas – užtikrinti, kad jokia kita šalis negalėtų primesti savo valios. Tokioje strategijoje slypi suvokimas, kad pasaulis keičiasi, ir tokiomis aplinkybėmis Vašingtonas turėtų užsiimti apdairiu valdymu, o ne agresyvia intervencija.

Realistinis santūrumas reiškia pripažinimą, kad JAV negali ir neturi būti įtraukiamos į kiekvieną konfliktą ir negali diktuoti savo sąlygų kiekvienai kylančiai galiai.

Amerikos hegemonijos pabaiga išlaisvina JAV nuo pasaulinės tvarkos palaikymo naštos, kurią jos per ilgai nešė savo nenaudai.

Bendroje santūrumo strategijoje pirmenybė teikiama pagrindiniams Amerikos nacionaliniams interesams, atsisakant brangių ir nereikalingų intervencijų, kurios buvo būdingos JAV užsienio politikai po Šaltojo karo.

Karai Irake ir Afganistane rodo, kokie pavojingi yra pertekliniai veiksmai ir kokie bevaisiai yra bandymai primesti demokratines vertybes karinėmis priemonėmis.

Tačiau santūrumas nėra izoliacionizmas. JAV vis dar turi svarbių interesų, dėl kurių reikia aktyviai veikti, ypač tokiose svarbiose vietose kaip Indijos-Ramiojo vandenyno regionas ir Europa. Tačiau imdamasis tokių veiksmų Vašingtonas turi vadovautis blaiviu JAV galios ir JAV įtakos ribų vertinimu.

Realistų teorijoje teigiama, kad tarptautinius santykius lemia valstybių tarpusavio konkurencija, o JAV daugiapoliame pasaulyje turi atsargiai ir apdairiai spręsti, į kurias kovas įsitraukti, ir įsikišti tik tada, kai kyla grėsmė jos gyvybiniams interesams.

Toks strateginis pusiausvyros keitimas leistų Amerikai atlikti protingesnį vaidmenį tarptautiniuose reikaluose, prireikus bendradarbiaujant su sąjungininkais, bet nevadovaujant kiekvienam kavalerijos puolimui.

Mintis, kad bet koks nestabilumas bet kur kelia grėsmę JAV saugumui, neatlaiko patikrinimo, kaip ir įsitikinimas, kad JAV turi viena prisiimti pasaulinio valdymo naštą.

Atsisakius Amerikos hegemonijos, atsiveria galimybės sukurti stabilesnę ir patvaresnę pasaulio tvarką, atspindinčią daugiapolį šiuolaikinės pasaulio politikos pobūdį.

Toks perėjimas yra natūrali tarptautinės sistemos evoliucija, ir JAV turi prie jos prisitaikyti, priimdamos santūrumą ir realizmą kaip pagrindinius ir vadovaujančius savo užsienio politikos principus.

Daugiapolėje pasaulio santvarkoje mažesnės valstybės ir regioninės galios turės daugiau galios ir įtakos, o daugiašalio bendradarbiavimo dalyviai vadovausis bendrais interesais, o ne iš išorės primestomis normomis.

JAV turi galimybę rodyti pavyzdį, o ne taikyti prievartą. Sutelkdamas dėmesį į neliberalių šalių, tokių kaip Kinija, pernelyg didelių ambicijų pažabojimą, Vašingtonas padės kurti stabilesnį ir teisingesnį pasaulį.

Amerikos dominavimo era baigėsi, tačiau tai nėra priežastis nerimauti. Tai galimybė sukurti teisingesnę ir klestinčią tarptautinę sistemą, pagrįstą galios politikos realijomis ir pripažinimu, kad kelias į ilgalaikį saugumą yra santūrumas, o ne perdėta galios plėtra.