infa.lt

Visi žmonės nori laimės, jos linki artimiesiems. Ir ne tik per didžiąsias šventes ar gimtadienius. Toks palinkėjimas yra kiekviename eiliniame „viso gero“. Kad viskas eitųsi gerai, sklandžiai…

Todėl yra naudinga nors kiek „pasikapstyti“ iš kur imasi darna, harmonija arba priešingai – chaosas. Mane, dar prieš kelis dešimtmečius, tam paskatino „oblerka“ (obliavimo staklės).

Vieną dieną ji staiga „pasiuto“, ėmė taip bjauriai kaukti ir vibruoti, kad tapo nebeįmanoma su ja dirbti.

Pasirodo buvome pamiršę įdėti antrąjį peilį, kažkas atitraukė dėmesį skubiu reikalu ir liko įdėtas tik vienas iš dviejų. Prarasta pusiausvyra, balansas…

Būtinybė subalansuoti ratus suprantama visiems vairuotojams. Miškininkai, sodininkai, persodindami medelį stengiasi išsaugoti ir visas šaknis.

O jeigu tai neįmanoma, reikia apkarpyti, sumažinti ir antžeminę augalo dalį. Priešingu atveju augalui sunku bus prigyti, jis metus kitus „tupės“ vietoje, kol šaknys atkurs prarastą balansą.

Iš esmės pusiausvyros būtinybė yra reiškinys visuotinis, tik ne visose gyvenimo srityse tai vienodai akivaizdu. Kai pusiausvyra pažeidžiama, harmonija virsta chaosu.

Kad ir klimato atšilimas, tik vienu, kitu laipsniu daugiau, o pasekmės…

Pati gražiausia melodija, mėgstamiausia daina, nepataikant į natą, tampa kažkuo kitu ar net kakofonija.

Tas pats principas galioja ir žmonių tarpusavio santykiuose. Kažkuris iš didžiųjų yra įdomiai išsireiškęs apie valdžią, kad tai principinis blogis…

Ar ne todėl, kad ji tik „viršuje“?

Prie autokratinių – totalitarinių režimų šis valdžios disbalansas dar ryškesnis. Tuo pačiu ir pasekmės – pamintos žmonių teisės, įžūlus melas, prievarta savųjų atžvilgiu ir karai su svetimaisiais.

Tokių santykių pradžia – žmonių padalijimas į didesnius ir mažesnius, ką ir atlieka valdžia. Vieni ją turi, kiti ne.

O tai prieštarauja dieviškai tvarkai. Dievas visur esantis, jis kiekviename žmoguje…

„Pamilti savo artimą“, kol kas dar labai aukšta kartelė, bet „nedaryti skirtumo“ tarp savęs ir kito žmogaus jau įmanoma. Darnos atstatymui pakaktų ir šito.

Valdžia reikalinga, be jos būtų anarchija. Bet ji turi būti visur esanti, ne tik „viršuje“. Tai visiškai įmanoma tik neįprasta.

Tereikia prie pilietinės teisės valdžią rinkti, pridurti ir teisę ją šalinti. Labai paprastai – daugumos balsų principu. Bet kurį valdžios pareigūną nuo seniūno iki prezidento.

Ir ne periodiškai, kas keturi metai, o nuolatos. Juk rakšties ištraukimui iš rankos ar kitos vietos, keturių metų nelaukiame.

Valdžios institucijos ( policija, teismai, savivaldybės…) piliečius kontroliuoja nuolatos, kiekvieną dieną.

Adekvatus poveikis turi būti ir priešinga kryptimi – piliečių teisė kontroliuoti ir atstatydinti bet kurį pareigūną.

Juk tokiu ( abipusio poveikio principu ) veikia bet kuris gyvas organizmas. Ne tik „centras“ sugalvoja ir duoda komandas viso kūno periferijai (rankoms, kojoms), ką joms daryti. Klaidingos komandos atveju (per skausmą) periferija daro poveikį ir pačiam „centrui“…

Be šito atsakomojo poveikio pamestumėm ne tik rankas ir kojas, bet ir pačią galvą. Todėl nieko nuostabaus, kad mūsų gyvenime, esant tik vienos krypties valdžiai, įvairiausių chaoso apraiškų (biurokratijos, korupcijos, savivalės ar pareigų neatlikimo) tikrai netrūksta.

Akivaizdus nesusipratimas – prieštaravimas yra net mūsų Sistemos (atstovaujama demokratija) pavadinime. Juk demokratija, tai daugumos valdžia, o atstovai – mažuma…

Valdžia mažumos rankose, nėra demokratija. Tai kažkas kito.

Tai sukūrė mažumos visagalybę ir daugumos ABEJINGUMĄ. Nes piliečiai (po rinkimų) nebeturėdami jokių poveikio priemonių savo atstovams, tampa abejingais. Tai, kaip žirklės tautos išlikimui…

„Atstovaujama demokratija“ geriausiu atveju yra ne pilna, kaip statomas ir niekaip nepastatomas Vilniaus stadionas, kaip namas be stogo ar automobilis be ratų.

Dabar, kada prieš eilinius rinkimus dalinama rinkiminė agitacija, įdomu pažiūrėti į žmonių reakcijas. Lyg būtum kokiame teatre. Sėdžiu aš prie turgaus vartų su medumi ir viskas, kaip ant delno.

Vieni, iš netikėtumo, nustemba – kas čia jam dabar duodama. Kiti, jau iš tolo, tik ranka paniekinamai numoja.

Pasitaiko ir susidomėjusių, bet tokių mažuma. Dar mažiau neadekvačių emocinių protrūkių, kada reklamos dalintojas pasiunčiamas tuo pačiu adresu, kaip tas karinis laivas.

Suprasti galima – žmogus, kaip „ant adatų“, susinervinęs, niekaip nesulaukia dešimtos valandos, o čia jam dar su kažkokia politika galvą kvaršina.

O didžioji dauguma elgiasi dvejopai – tiesiog nekreipia dėmesio arba (iš mandagumo) paima, bet viltis, kad gaištų laiką skaitymui – labai maža.

Romas Cibas