infa.lt

Foto: Respublikonų partijos suvažiavimas Milvokyje, 2024 m. liepa

Donaldo Trampo (Donald Trump) pergalė rinkimuose sustiprins dešiniųjų Europos partijų, kurios laikosi tos pačios antiliberalios politikos, pozicijas, rašo „Politico“ leidinys. Jų įtaka jau ir taip yra pakankamai didelė, o D. Trampo sėkmė jas dar labiau sustiprins.

Šmėkla klaidžioja po Europą – buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo šmėkla. Tai mes žinome.

Tačiau per tris savaites trukusias keliones po žemyną mane labiausiai pribloškė ne tiek susirūpinimas dėl galimo D. Trampo pergalės poveikio ekonomikai ir saugumui, kiek baimė, ką jo sugrįžimas reikštų Europos politikai, rašo straipsnio autorius, Ivo Daalderis.

Palyginus situaciją su metų pradžia, akivaizdu: dauguma Europos pareigūnų pagaliau suprato, ką Trampo prezidentavimas reikštų žemyno gerovei. Dauguma mano, kad Amerikos pagalba Ukrainai sumažės, o tolesnė Amerikos parama NATO taps abejotina.

Be to, visi supranta, kad Donaldas Trampas pradės ekonominio nacionalizmo kampaniją, grindžiamą muitais, protekcionizmu ir išstūmimu iš JAV rinkos, o tai neabejotinai pakenks Europos ekonomikai.

Todėl per pastaruosius kelis mėnesius Europos vadovai rengė planus, kaip „apsaugoti Europos institucijas ir politiką nuo Trampo“, pabrėždami, kad reikia daugiau lėšų skirti Europos gynybai, ginklų gamybai ir kariniams pajėgumams.

Šiandien taip pat daug kalbama apie geostrateginį požiūrį į ekonominę politiką – ne tik Kinijos atžvilgiu, bet ir vienašališkų ir protekcionistinių JAV veiksmų atveju.

Visi čia supranta, kad D. Trampo prezidentavimo pasekmės bus didžiulės. Tačiau žemyne auga pasitikėjimas, kad 450 mln. gyventojų turinti Europa sugebės susidoroti su šiais sunkumais. Galbūt, išskyrus vidaus politikos sunkumus.

Faktas tas, kad antroji D. Trampo pergalė turės didžiulį poveikį Europos nacionalinei politikai. Ji sustiprins kraštutinių dešiniųjų populistinių partijų ir organizacijų, vykdančių tą pačią antiliberalią politiką, kurią D. Trampas ir jo judėjimas „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (Make America Great Again) vykdo jau daugelį metų, pozicijas.

Europoje neliko nepastebėtos JAV viceprezidentės Kamalos Harris pastabos per priešrinkiminius televizijos debatus, kai ji pareiškė, kad „pasaulio lyderiai juokiasi iš Donaldo Trampo“.

D. Trampas atkreipė dėmesį į tvirtą Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano palaikymą: „Vienas iš labiausiai gerbiamų žmonių, jie vadina jį stipriu žmogumi“, – sakė jis. Orbanas, tęsė buvęs prezidentas, atsakė tuo pačiu, sakydamas, kad „labiausiai gerbiamas, grėsmingiausias žmogus yra Donaldas Trampas“.

Vengrijos lyderis vargu ar yra vienintelis. Antiliberalių pažiūrų lyderiai ir partijos visoje Europoje į D. Trampą ir jo judėjimą žiūri kaip į sektiną pavyzdį, o ne kaip į priežastį bijoti.

Vokiečiui Bjornui Höcke’ui ir jo partijai „Alternatyva Vokietijai“ (AfD), olandui Geertui Wildersui ir jo Laisvės partijai, Prancūzijos opozicijos lyderei Marine Le Pen ir jos partijai „Nacionalinis susivienijimas“, Italijos premjerei Giorgia Meloni ir jos partijai „Italijos broliai“, D. Trampas įkūnija tai, koks turėtų būti sėkmingas šiuolaikinės visuomenės lyderis.

Centristinės Europos jėgos daugelyje šalių jau pradėjo remtis kraštutinių dešiniųjų parama, kad įgytų ar išlaikytų valdžią. Kraštutinių dešiniųjų partijos pateko į koalicines vyriausybes septyniose ES šalyse: Kroatijoje, Čekijoje, Suomijoje, Vengrijoje, Italijoje, Nyderlanduose ir Slovakijoje.

Be to, dabartinė Švedijos vyriausybė priklauso nuo kraštutinių dešiniųjų paramos, o naujoji centro dešiniųjų vyriausybė Prancūzijoje galės valdyti tik su tylia Nacionalinio susivienijimo parama.

Visos šios kraštutinės dešiniosios partijos turi bendrą požiūrį į D. Trampą ir jo judėjimą. Jos yra nacionalistinės, nusiteikusios prieš imigrantus, įvairiu laipsniu prorusiškos ir – išskyrus Meloni – nepritaria paramai Ukrainai.

Dėl ekonominių ir visuomenės problemų jos kaltina kitus, pavyzdžiui, užsieniečius, spalvotuosius, nekrikščionis ir kitus atpirkimo ožius. Jos skeptiškai vertina ES ir kai kuriais atvejais prieštarauja NATO.

Be to, jų vykdoma politika yra aiškiai antiliberali, daugiausia dėmesio skiriama nepriklausomos žiniasklaidos slopinimui, teismų sistemos pajungimui ir centrinio banko kontrolei.

Tokia aplinka susiklostė jau dabar, dar prieš galimą D. Trampo pergalę. Jo pergalė neabejotinai dar labiau suaktyvins šias partijas ir paskatins jas tapti politine norma – panašiai, kaip atsitiko JAV.

Ar neįsivaizduojama, kad naujoji Prancūzijos vyriausybė negalėtų susitarti su Nacionaliniu susivienijimu, kad išliktų valdžioje, net jei dėl to tektų vykdyti labiau antiliberalią politiką?

Ar neįsivaizduojama, kad Vokietijoje Krikščionių demokratų sąjunga pergalės atveju paprašytų AfD paramos, jei dabartines valdančiąsias partijas reikėtų pašalinti iš valdžios? Arba kad G. Meloni taip norėtų pelnyti JAV prezidento palankumą, kad užimtų skeptiškesnę poziciją Ukrainos ir ES atžvilgiu?

Daugelis iš mūsų apgailestaus dėl Amerikos lyderystės pasaulyje pabaigos, kurią neabejotinai atneš D. Trampo pergalė. Tačiau yra daug kitų, kurie šioje pergalėje įžvelgia Amerikos lyderystės atgimimą, nors tai visai kitokia lyderystė nei ta, kurią pasaulis matė nuo 1945 metų.

JAV prezidento rinkimų rezultatai priklauso nuo Amerikos rinkėjų, tačiau šie rinkimai turi pasaulinį poveikį. Ir tai neabejotinai visiškai tinka artėjančiam lapkričio mėnesio balsavimui, kuris tikriausiai bus svarbiausia valios išraiška nuo 1860 m. ir turės toli siekiančių pasekmių visai demokratijai. Liberalų demokratijai.