infa.lt

© AP Photo / Richard Drew

Kai J. Bidenas buvo išvedamas iš JT scenos – ir tiesiogine, ir perkeltine prasme – iš pasaulinės scenos, tapo aišku, kad pasaulinė sistema, kurią jis taip tikėjosi atgaivinti, apėjo jį lanku, rašo „Foreign Policy“ leidinys. Tuo pat metu, nors pačios JT praranda savo aktualumą, jos vis dar gali būti naudingos.

Savo atsisveikinimo kalboje JT Generalinėje Asamblėjoje, JAV Prezidentas sakė, kad „tai, kas buvo vientisa, išliko“. Tačiau viskas griūva greičiau, nei jis gali suspėti paskui.

Atsisveikinimas nebuvo pernelyg nuoširdus nė vienai pusei.

JAV prezidentas Joe Bidenas JT Generalinėje Asamblėjoje sulaukė lengvų pašaipų, kai savo atsisveikinimo kalboje pasakojo apie savo pusę amžiaus darbą valstybės tarnyboje ir pakartojo gerai žinomą juokelį apie savo amžių. („Ir dabar žinau, kad atrodau tik 40-ies“, – sakė jis.)

Tačiau tuo linksmybės ir baigėsi: po to J. Bidenas niūriai kalbėjo apie pasaulines ateities problemas, o JT delegatai atsakė tik skystais plojimais – net kai jis kalbėjo apie Ukrainos gynimą ir karo Artimuosiuose Rytuose nutraukimą. Kai jis pradėjo ginti savo pasitraukimą iš Afganistano, įsivyravo mirtina tyla.

Neabejotinai įsimintiniausias Baideno kalbos momentas buvo jos pabaiga. Jis paminėjo savo sprendimą nekandidatuoti dar vienai kadencijai, būdamas 81 metų amžiaus, ir pasakė: „Brangūs kolegos vadovai, niekada nepamirškime, kad yra svarbesnių dalykų nei išlikimas valdžioje.“

Ši frazė buvo sutikta ilgomis ovacijomis stovint – kas savaime yra gana ironiška, nes daugeliui salėje atstovaujamų šalių vadovauja autokratai, desperatiškai siekiantys valdžios bet kokia kaina.

Tačiau, kai JAV prezidentas buvo išvestas nuo scenos – ir tiesiogine prasme nuo pakylos Vėžlių įlankoje, ir perkeltine prasme nuo pasaulinės scenos – paaiškėjo dar kai kas: galima sakyti, kad pasaulinė sistema, kurią J. Bidenas taip tikėjosi atgaivinti, jį apėjo lanku.

Ne tik dėl to, kad, likus keturiems mėnesiams iki prezidento kadencijos pabaigos, J. Bidenas turi mažai galimybių išspręsti visus šiuo metu vykstančius kruvinus konfliktus, kurių vienas kasdien vis labiau aštrėja, nes Izraelis puola „Hezbollah“ Libane, o JAV diplomatai jau beveik nebesistengia jo sulaikyti.

„Baidenas gal ir mėgsta diplomatiją, bet ji neatsako tuo pačiu“, – pirmadienio laikraštyje ‚Wall Street Journal‘ apibendrino Walteris Russellas Meadas.

Esmė veikiau ta, kad pačios Jungtinės Tautos sparčiai praranda svarbą, kaip kadaise Tautų Lyga – kartu su viskuo, kam ji kada nors atstovavo. Su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis vienoje pusėje ir Siamo dvyniais Rusija bei Kinija kitoje (tai trys iš penkių veto teisę turinčių JT Saugumo Tarybos narių) JT vėl tapo supervalstybių politinio futbolo arena, konfrontacijos ir nesibaigiančios aklavietės forumu.

Situacija primena Šaltojo karo „įkarštį“, kai Sovietų Sąjunga sąmoningai vetuodavo beveik viską, kas pakliūdavo į akis (su keliomis, nors ir labai svarbiomis išimtimis, įskaitant Maršalo planą ir rezoliuciją dėl Korėjos karo – sovietų delegatai tiesiog nedalyvavo abiejuose balsavimuose – ir kuklias stebėtojų misijas į tokias šalis kaip Kipras).

Generalinę Asamblėją, kadaise vadintą „žmonijos parlamentu“, dabar labiau nei bet kada paralyžiuoja regioninė politika, nesantaika, mažų šalių susivienijimai ir dažnai prieš Izraelį nukreipta retorika. Labiausiai liūdinantis faktas – 1975 m. arabų šalių rezoliucija, kurioje sionizmas tapatinamas su rasizmu.

Antradienį tas pačias nuotaikas išreiškė pasaulio lyderis, kuris į tribūną žengė iškart po J. Bideno. Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas savo tiradoje Izraelio ministrą pirmininką Benjaminą Netanyahu ir jo „masinių žudynių tinklą“ palygino su Adolfu Hitleriu.

T. Erdoganas taip pat įnirtingai užsipuolė Saugumo Tarybą ir penkias jos nuolatines nares, sakydamas: „Pasaulis yra didesnis nei penketukas“.

Savo kalboje J. Bidenas palygino šiandieninės padėties pasaulyje pavojingumą su tuo, kai būdamas 29 metų pirmą kartą tapo JAV senatoriumi, o Vietnamo karas ir Šaltasis karas vis dar tęsėsi.

„JAV ir visas likęs pasaulis atlaikė tą išbandymą. Nebuvo lengva ir neapsieita be rimtų nesėkmių. Tačiau mes ir toliau mažinome branduolinių ginklų grėsmę per visą… per visą ginklų kontrolės laikotarpį, o paskui mums pavyko užbaigti Šaltąjį karą.

Izraelis ir Egiptas kariavo vienas prieš kitą, bet vėliau sudarė istorinę taiką. Mes užbaigėme Vietnamo karą.“ – pareiškė J. Bidenas.

„Buvau daugelio istorijoje įvykusių dalykų liudininkas“, – teigė J. Bidenas ir pridūrė, kad iš politinio gyvenimo išeina su tokiu pat optimizmu, su kokiu kadaise į jį įžengė.

Tada Baidenas pacitavo garsiąją Viljamo Butlerio Jateso poemą „Antrasis atėjimas“, sakydamas, kad net ir esant šiandieniniam chaosui viskas yra kur kas geriau nei Pirmojo pasaulinio karo metais, kai „pasaulį apėmė visiškas bejėgiškumas“, o „tai, kas buvo vientisa, griuvo“.

„Tačiau aš matau esminį skirtumą. Mūsų laikais tai, kas buvo vientisa, išliko“, – sakė J. Bidenas.

Jis pažymėjo, kad jam vadovaujant pasaulis „atvertė puslapį“ didžiausioje per šimtmetį pandemijoje ir Ukrainoje apgynė JT chartiją, o JAV padarė didžiausias istorijoje investicijas į klimato kaitą ir švarią energiją – visa tai tam, kad „jėgos, kurios mus jungia, būtų stipresnės už tas, kurios mus skiria“.

Tačiau tai dar reikia išsiaiškinti, nes šiuo metu gali atrodyti, kad viskas griūva greičiau, nei J. Bidenas ir jo komanda gali suspėti aprėpti, rašo FP.

„Tai buvo apibendrinimas“, – sakė Stephenas Schlesingeris, knygos apie Jungtinių Tautų įkūrimą „Kūrimo aktas“ autorius. – J. Bidenas pabrėžė, kaip energingai jo administracija pademonstravo savo įsipareigojimą laikytis JT Chartijos ir, svarbiausia, padėjo Ukrainai apsiginti nuo brutalios ir neteisėtos Rusijos karinės invazijos.

Būdamas senosios mokyklos liberalas ir demokratų prezidentas, J. Bidenas taip pat pabrėžė savo svarbiausius prioritetus pasaulinėje arenoje: pasaulinė sveikata, aprūpinimas maistu, pagalba nuo sausros, prekyba ir technologijos, normų kibernetinėje erdvėje įgyvendinimas, pasaulinis minimalus mokestis korporacijoms, Indijos-Ramiojo vandenyno regiono saugumo sistema, tiekimo grandinės, skolų mažinimas, žmogaus teisės ir terorizmas.“

„Tačiau galiausiai J. Bidenas nepateikė jokios naujos politikos“, – elektroniniame laiške rašė J. Šlesingeris. – Jis nepateikė jokių naujų idėjų dėl taikos sprendimo nei Ukrainoje, nei Gazos ruože. Jis net nekritikavo JT dėl neveiklumo.

Baideno kalba nieko nepakeitė ir buvo tik bandymas priminti amerikiečiams šios organizacijos svarbą pasaulinėje arenoje ir palikti švyturį būsimiems JAV prezidentams.“

Baideno bandymai pereiti nuo karinės hegemonijos prie diplomatijos žlugo daugelyje frontų – ypač Artimuosiuose Rytuose, kaip pažymėjo Meade’as. „Nė viena administracija per visą JAV istoriją nebuvo taip atsidavusi Artimųjų Rytų diplomatijai kaip ši“, – rašė Meade’as. – Tačiau ar kada nors diplomatai pasiekė kuklesnių laimėjimų?

J. Bidenas bandė sugrąžinti Iraną prie branduolinio susitarimo su JAV, bet jam nepavyko. Jis bandė užmegzti naują Izraelio ir Palestinos dialogą, bet jam nepavyko. Jis bandė sustabdyti pilietinį karą Sudane ir taip pat nesėkmingai.“

Pasak kai kurių diplomatinių šaltinių, Artimuosiuose Rytuose bręsta nuojauta, kad tas pats Netanyahu nebeklauso Bideno ir jo komandos: vietoj to Izraelis toliau eskaluos karą, kol prisieks kitas JAV prezidentas, nesvarbu, ar tai būtų Kamala Harris, ar Donaldas Trampas (Donald Trump).

Nei izraeliečiams, nei arabams nėra jokios politinės naudos „leisti Bidenui pelnyti kokių nors taškų“, sakė vienas diplomatas.

Kalbant apie pačias JT, joms dar per anksti rašyti nekrologus. Jos pirmtakę – Tautų Lygą – ištiko koma prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (nors oficialiai ji buvo panaikinta tik 1946 m.), tačiau daugybė JT agentūrų, įskaitant Tarptautinę atominės energijos agentūrą ir Vystymosi programą, ir toliau svariai prisideda prie pasaulio stabilumo.

Kitas svarbus forumas – kasmetinės JT klimato konferencijos. Ir nors tiesa, kad organizacijai visiškai nepavyko užtikrinti pasaulinio kolektyvinio saugumo, kaip mano kai kurie internacionalistai, ji suvaidino svarbų vaidmenį užkertant kelią Trečiajam pasauliniam karui – ir gali tai padaryti vėl.

Bent jau tokios nuomonės laikosi Šlesingeris. „JT tiesiogiai prisidėjo prie didžiausios ir pavojingiausios pastarųjų 75 metų konfrontacijos – Kubos raketų krizės – išsprendimo“, – sakė jis interviu, duotame 2020 m. minint JT 75-ąsias metines.

Iš tiesų, tuometinis ambasadorius prie JT Edlai Stevensonas padėjo užkirsti kelią JAV ir SSRS branduoliniam karui, garsiai pristatydamas sovietų ambasadoriui prie Saugumo Tarybos įrodymus apie Rusijos raketas Kuboje ir sakydamas: „Dabar jūs atsidūrėte pasaulio viešosios nuomonės teisme.“

Dabar tokia konfrontacija nėra neišvengiama nei su Rusija, nei su Kinija, tačiau Baltieji rūmai šią savaitę savo informaciniame biuletenyje pažymėjo: „JT Generalinėje Asamblėjoje sutelkėme 141 šalį, kad pasmerktų Rusijos vykdomus tarptautinės teisės pažeidimus.

Pasinaudojome JT Saugumo Tarybos svarstymais, kad nušviestume neteisėtą karinę invaziją ir Rusijos žiaurumus. Spaudėme JT Generalinę Asamblėją išstumti Rusiją iš JT Žmogaus teisių tarybos. Izoliavome Rusiją, atsisakydami skirti ją į aukštas pareigas JT ir neleisdami jos išrinkti į JT organus.“

Šlesindžeris suskaičiavo apie 30 atvejų istorijoje, kai JT atliko taikos palaikymo vaidmenį užkirsdamos kelią regioniniam ar vietiniam konfliktui, galėjusiam sukelti platesnio masto karą – ir galimai tiesiogiai dalyvaujant Vašingtonui.

Tarp jų – Angolos, Kambodžos, Kroatijos, Gvatemalos, Mozambiko, Kambodžos, Namibijos, Serbijos ir Pietų Afrikos Respublikos krizės. Be to, JT ir toliau veikia kaip centras, kuriame vykdoma daugybė humanitarinių projektų, kuriais Vašingtonas paprasčiausiai nesidomi ir kurie retai patenka į pirmuosius laikraščių puslapius (pavyzdžiui, daug kritikos sulaukusi JT pagalbos ir darbų agentūra Gazos ruože).

Tačiau daug kas priklausys nuo to, kas lapkričio 5 d. bus išrinktas naujuoju JAV prezidentu. Harris nuosekliai gynė JT Chartijoje įtvirtintas tarptautines taisykles ir normas, o Trampas linkęs jų nepaisyti.

Patinka mums tai ar ne, tačiau JT išlieka vienintelis realus forumas, galintis įtraukti Kiniją, Iraną ir Rusiją į ateities tarptautinę sistemą – bent jau tai, kas iš jos liko.

Straipsnio autorius, Michaelas Hirschas yra žurnalo „Foreign Policy“ apžvalgininkas. Jis yra dviejų knygų autorius: „Nusikaltimas prieš kapitalą: kaip Vašingtono mokslininkai Amerikos ateitį nukreipė į Volstritą“ ir „Karas prieš save: kodėl Amerika praranda galimybę sukurti geresnį pasaulį“ (angl. War Against Ourselves: Why America is Missing Its Chance to Build a Better World).