infa.lt

Nepaisant ilgamečių mokslinių tyrimų, sąmonės prigimtis tebėra viena didžiausių žmonijos paslapčių. Yra daugybė teorijų, bandančių paaiškinti šį reiškinį: nuo neuroninių tinklų smegenyse iki sudėtingų kognityvinių procesų. Tačiau nė viena iš jų nesugebėjo pateikti galutinio atsakymo.

Nevados universiteto Las Vegase fizikos profesorius daktaras Maiklas Pravica (Michael Pravica) siūlo radikaliai kitokį požiūrį. Jo nuomone, norėdami suprasti sąmonę, turime neapsiriboti tradiciniais fizikiniais modeliais ir įsigilinti į hipererdvės sąvoką.

Jo nuomone, sąmonė geba peržengti trimatę erdvę, kurioje esame įpratę egzistuoti, ir sąveikauti su aukštesniais matmenimis. Taip Pravica sąmonę susieja su idėja, kad mūsų Visata yra tik dalis daugiamatės tikrovės.

Būdamas krikščionis ir Harvardo universiteto daktaras, M.Pravica hipererdvės sąvokoje rado unikalų tiltą tarp mokslo ir religijos. Jo pažiūros peržengia tradicinės mokslinės paradigmos ribas. Pasak Pravicos, hipererdvė yra labiau pažįstama sąvoka, nei galima įsivaizduoti.

Kaip pavyzdį jis pateikia Jėzų Kristų, kurį laiko hipererdvine būtybe. „Pasak Biblijos, Jėzus įžengė į dangų. Kaip tai įmanoma keturmatės būtybės atveju?“ – klausia Pravica. Ir tuoj pat pateikia atsakymą: hipererdvinei būtybei keliauti tarp matmenų yra įprasta. Dangus, spėja jis, gali reikšti aukštesnį matmenį.

Pravica teigia, kad žmogaus smegenys sugeba užmegzti ryšį su aukštesniais matmenimis tam tikros veiklos metu, pavyzdžiui, meninės kūrybos, mokslinių tyrimų, filosofinių apmąstymų ar sapnų metu. Tokiais momentais sąmonė peržengia fizinės tikrovės ribas ir sąveikauja su aukštesniais matmenimis, kurie yra kūrybinės energijos šaltinis.

Pasak mokslininko, jo idėją patvirtina žmogaus proto gebėjimas suvokti daugiau nei keturis matmenis, pavyzdžiui, matematikoje.

Ši sąmonės sąveikos su aukštesniais matmenimis koncepcija yra susijusi su kai kuriomis pažangiomis fizikos teorijomis, pavyzdžiui, stygų teorija. Joje teigiama, kad viskas visatoje – nuo mažiausių dalelių iki jas jungiančių jėgų – sudaryta iš mažyčių vibruojančių stygų.

Šių stygų virpesiai daugybėje nematomų matmenų sukuria visas stebimas daleles ir jėgas. Pasak Maiklo Pravicos, stygų teorija iš esmės yra hipererdvės teorija, tirianti, kaip visata sudaryta subkvantiniu lygmeniu.

Hipererdvė taip pat gali paaiškinti erdvėlaikio kreivumą. „Jei erdvėlaikis nėra plokščias, o turi kreivumą, galime daryti prielaidą, kad šį kreivumą sukuria aukštesni matmenys“, – teigia Pravica.

M.Pravicos idėją sukritikavo mokslo bendruomenė. Niujorko Fordamo universiteto fizikos daktaras ir docentas Stivenas Holeris (Stephen Holler) ją lygina su „spragų Dievo“ koncepcija, kai nesuprantami reiškiniai priskiriami dieviškam įsikišimui, užuot ieškojus mokslinio paaiškinimo.

Pasak Hollerio, toks požiūris stabdo mokslo pažangą ir neleidžia pripažinti savo neišmanymo. Jis pateikia geocentrinio modelio pavyzdį, kuris ilgą laiką buvo komplikuotas pridedant epiciklus planetų judėjimui paaiškinti, nors paprastesnis heliocentrinis modelis buvo tikslesnis.

Holleris taip pat abejoja mūsų gebėjimu įsivaizduoti ir dirbti su daugiau nei trijų matmenų objektais. Jo teigimu, matematinės operacijos su daugiamačiais objektais tėra algoritmai, o vizualizacijos – projekcijos į trimatę erdvę.

Nors Holeris pripažįsta, kad dvasiniai įsitikinimai gali papildyti mokslą, jis mano, kad hipererdvės idėja yra labiau mokslinės fantastikos, o ne tikro mokslo sritis.

Šių sričių tyrinėjimas pranoksta dabartines mokslo galimybes. Net Europos branduolinių tyrimų organizacijai (CERN) dar nepavyko priartėti prie aukštesnių dimensijų pažinimo.

Didžiajame hadronų greitintuve, didžiausiame ir galingiausiame pasaulyje dalelių greitintuve, dalelės pagreitinamos iki milžiniško greičio ir susiduria, kad būtų galima tirti visatos „statybinius blokus“.

Mokslininkai juo naudojasi tyrinėdami mažyčius matmenis, daug mažesnius už protoną. Jei žmogaus plauką padidintumėte iki futbolo aikštės dydžio, protonas būtų mažesnis už tos aikštės smėlio grūdelį. Tačiau norint pamatyti kvantinės fizikos numatytus aukštesnius matmenis, reikia dar didesnio tikslumo – galbūt kažko panašaus į „super-CERN“ arba didžiulę kosminę struktūrą, pavyzdžiui, Dysono sferą.

Maiklas Pravica įsitikinęs, kad dar jo vaikams gyvenant pasieksime reikiamą energijos lygį, kad galėtume tyrinėti kitus matmenis. Jis išlieka karštas hipererdvės sąvokos šalininkas, matydamas joje gilią prasmę. Jo nuomone, hipererdvės tyrimai suteikia fiziko gyvenimui aukštesnį tikslą ir atneša laimę „už mūsų visatos ribų“.