infa.lt

REUTERS

Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas savaitgalį Balvanyos laisvajame vasaros universitete ir studentų stovykloje pasakė ilgą kalbą apie pasaulinį sisteminį perėjimą ir savo šalies didžiąją strategiją, rašo „ZeroHedge“ leidinys.

Pirmadienį buvo paskelbta daugiau kaip 11 000 žodžių angliška stenograma, kurią skaitytojų patogumui šiame straipsnyje apibendrinsime. Ją jis pradėjo dar kartą patvirtindamas, kad jo krikščioniška pareiga yra skatinti taiką, ir pašiepdamas ES dėl jos orveliškos mantros „karas – tai taika“.

Jis pasakė, kad Ukrainos konfliktas jam buvo „raudonoji piliulė“ (atsimenate Matricą?), ir toliau išsamiai išdėstė dešimt akcentų, atvėrusių jam akis į tikrovę.

Pirma, abi pusės patyrė didžiulių nuostolių, tačiau kiekviena iš jų tęs kovą, nebent diplomatiniu būdu įsikiš išorės suinteresuotieji subjektai, nes kiekviena kovojanti pusė įsitikinusi, kad laimės.

Antra, JAV nuo Kinijos sulaikymo perėjo prie tarpinio (proxy) karo su Rusija, o tai šias dvi šalis supriešino ir sukėlė klausimų, kodėl JAV taip elgiasi.

Trečia, Ukrainos atsparumą, nepaisant jos objektyvių ekonominių ir demografinių trūkumų, galima paaiškinti jos misijos jausmu, kuris pripildo ją aukštesnio tikslo – tapti Vakarų rytine karine siena.

Ketvirta, Rusija taip pat įrodė, kad yra įspūdingai atspari, ir ji nė iš tolo nesiruošia žlugti, kaip pradžioje arogantiškai prognozavo Vakarų lyderiai.

Penkta, ES iš esmės pasikeitė nuo tada, kai prieš dvejus su puse metų prasidėjo naujausias Ukrainos konflikto etapas.

Dabar ji seka JAV demokratų pavyzdžiu, užuot išsaugojusi strateginę autonomiją, o tradicinei Prancūzijos ir Vokietijos ašiai kaip niekad anksčiau iššūkį meta Lenkija, kuri susivienijo su Jungtine Karalyste, Ukraina, Baltijos valstybėmis ir Skandinavijos šalimis, siekdama sukurti naują galios centrą Europoje.

Iš tikrųjų tai yra senas Lenkijos planas (Pilsudskio tarpukario „Intermarium“), pritaikytas šiuolaikinėms sąlygoms, kurias sukėlė Ukrainos konfliktas ir kurioms visapusiškai padeda JAV.

Šešta, Vakarų standartai nebėra universalūs, ir jie patiria „dvasinę vienatvę“ po to, kai visos ne Vakarų šalys atsisakė sekti jų pavyzdžiu ir izoliuoti Rusiją.

Septinta, didžiausia pasaulio problema yra Vakarų silpnumas ir dezintegracija, kurią lemia jų lyderystės stoka ir, atrodytų, neracionali politika, o tai spartina Kinijos, kaip pasaulinės sisteminės varžovės, iškilimą.

Aštunta, Vakarų Europos pasaulėžiūra dabar yra postnacionalinė, o Vidurio Europa vis dar tiki nacionalinės valstybės šventumu.

Ši dichotomija paaiškina iš pirmo žvilgsnio neracionalią Vakarų politiką, nes kiekviena Europos pusė vadovaujasi visiškai skirtinga filosofija. JAV taip pat patiria panašų susiskaldymą tarp tokių kaip Trumpas, kurie nori, kad šalis išliktų nacionaline valstybe, ir jo oponentų, kurie nori, kad ji taptų postnacionaline valstybe.

Pasak V. Orbano, šis susiskaldymas atsirado dėl seksualinės revoliucijos ir daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusių studentų sukilimų, kuriais siekta išlaisvinti žmones nuo bet kokios kolektyvinės tapatybės.

Devinta, postnacionalinės Vakarų tendencijos sukrečia demokratiją ir sukelia trintį tarp elito (elitizmo) ir liaudies (populizmo).

Ir galiausiai dešimtoji raudonoji piliulė yra ta, kad Vakarų minkštoji galia / vertybės nėra universalios, ir iš tikrųjų duoda priešingą rezultatą, nes šiuo metu stipriausias Rusijos tarptautinis patrauklumas yra jos pasipriešinimas LGBTQ.

V. Orbanas tada teigė, kad šios tendencijos lemia ne Vakarų bloko šalių iškilimą, kuris, jo nuomone, pirmiausia prasidėjo 2001 m. Kinijai įstojus į PPO, ir gali būti negrįžtamas.

D. Trumpo prioritetas – atstatyti ir sustiprinti Šiaurės Ameriką, todėl jis spaudžia JAV sąjungininkes Europoje ir Azijoje, o su Kinija derasi dėl geresnių sandorių.

Jo galutinis tikslas – padaryti JAV savarankiškas energijos ir žaliavų srityje, kad jos turėtų daugiau galimybių išlaikyti savo smukusį autoritetą pasaulio reikaluose.

ES turi dvi galimybes: ji gali tapti „muziejumi po atviru dangumi“ (pasyviu tarptautiniu veikėju), kurį absorbuoja JAV, arba siekti strateginės autonomijos, kad pagerintų savo padėtį pasaulyje.

Reikia daugiau jungčių, Europos karinio aljanso su savo gynybos pramone (nors ir be federalizacijos), energetinio savarankiškumo, susitaikymo su Rusija ir pripažinimo, kad Ukraina neprisijungs prie ES ar NATO.

Ji grįš prie ankstesnio buferinės zonos vaidmens ir jai pasiseks, jei JAV ir Rusijos susitarime gaus saugumo garantijas. Lenkijos galios žaidimas žlugs, nes ji neturi išteklių pakeisti Vokietiją, todėl Orbanas tikisi, kad jo „broliai ir seserys lenkai“ grįš į Vidurio Europą.

Jis taip pat mano, kad visi šie pokyčiai yra galimybė. Pokyčiai JAV yra palankūs Vengrijai, tačiau dėl Lenkijos precedento ji turi būti atsargi dėl bet kokių sandorių, kuriuos gali pasiūlyti.

Varšuva viską pastatė ant Vašingtono ir gavo paramą savo strateginiams tikslams, tačiau dabar jai „primetama demokratijos eksporto, LGBTQ, migracijos ir vidaus socialinių permainų politika“.

V. Orbanas grėsmingai pažymi, kad jei šios tendencijos nesikeis šis derinys kelia pavojų lenkams prarasti savo nacionalinę tapatybę.

Vengrija išliks ES, tačiau Sąjungos Rytų ir Vakarų pasidalijimas tarp tų, kurie atitinkamai gerbia nacionalinę valstybę, ir tų, kurie jos nevertina, dar labiau padidės.

ES taip pat turi pripažinti, kad Ukrainos konflikte ji yra pralaimėtoja, JAV atsisakys šio tarpinio karo, o ES realiai negali panešti ant savo pečių jo sąskaitų.

Visą tą laiką Vengrija, modernizuodama savo ekonomiką ir skatindama eksportą, remsis Kinija, o tai lems abipusiai naudingus rezultatus.

Norint maksimaliai pasinaudoti galimybėmis, kurias suteikia dešimt aukščiau aprašytų raudonųjų piliulių ir minėtos jų pasekmės, reikia parengti Vengrijos didžiąją strategiją.

Tai, kas jau nuspręsta nuo tada, kai jo vyriausybė po 2022 m. rinkimų pradėjo prie to dirbti, dar nėra suvirškinama ir plačiai suprantama visuomenei, ir jis sakė, kad prireiks maždaug šešių mėnesių, kol jiems viskas taps aiškiau, tačiau jis vis tiek pasidalijo esme, ką ši didžioji strategija apima.