infa.lt

J. Bideno administracija neturi veiksmų plano, kaip padėti Kijevui laimėti, rašo amerikiečių „Responsible Statecraft“ leidinys. Joe Bidenas turėjo pateikti strategiją Kongresui prieš kelis mėnesius, tačiau jis praleido visus terminus. Tai kelia tam tikrų įtarimų.

Praėjo beveik 100 dienų nuo tada, kai Kongresas patvirtino 61 mlrd. dolerių vertės skubaus finansavimo paketą Ukrainai. Tai buvo padaryta su sąlyga, kad J. Bideno administracija pateiks įstatymų leidėjams išsamią tolesnės JAV paramos strategiją.

Balandžio 23 d. įstatymo projektas buvo priimtas su didele pompa. Tačiau 504 skirsnyje, 32 puslapyje, yra tokia ištrauka:

„Valstybės sekretorius ir gynybos sekretorius, konsultuodamiesi su kitų federalinių agentūrų vadovais, ne vėliau kaip per 45 dienas nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos pateikia Senato 18 asignavimų, ginkluotųjų pajėgų ir užsienio reikalų komitetams ir Atstovų rūmų 20 asignavimų, ginkluotųjų pajėgų ir užsienio reikalų komitetams JAV paramos Ukrainai nuo Rusijos agresijos strategiją, su sąlyga, kad tokia strategija yra ilgalaikė, joje nustatomi konkretūs ir pasiekiami tikslai, o taip pat nustatomi ir paskirstomi prioritetai JAV nacionaliniam saugumui“.

Dabar yra rugpjūtis, o Bideno administracija net neketina pateikti strategijos Kongresui. Tai neišvengiamai kelia įtarimų, kad jokios strategijos iš esmės nėra. Tai taip pat leidžia manyti, kad be radikalių administracijos požiūrio pokyčių net rimta ir nuoširdi vidinė diskusija šiuo klausimu (jau nekalbant apie viešą diskusiją) yra neįmanoma, nes ji neišvengiamai atskleistų klaidingas ir neteisingas prielaidas, kuriomis grindžiama dabartinė politika.

Pirmiausia tai susiję su reikalavimu „nustatyti Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio saugumo interesus ir nustatyti jų prioritetus”.

Nė vienas JAV pareigūnas niekada rimtai net nesvarstė, kodėl Rusijos karinis buvimas Rytų Ukrainoje, kuris Jungtinėms Valstijoms dar prieš 40 metų (kai sovietų tankų kariuomenė stovėjo Vokietijos centre, beveik už 2000 km į vakarus) nekėlė jokių pasekmių, dabar staiga tapo grėsme – tokio masto, kad kovai su ja kasmet reikia 61 mlrd. dolerių JAV karinės pagalbos, kyla didelė konflikto su branduoline Rusija rizika ir tai reiškia milžinišką gyvybiškai svarbių JAV interesų kitose pasaulio vietose nepaisymą.

Vietoj to administracija ir jos sąjungininkės Europoje nuolat pateikia du argumentus. Pirmasis – jei Rusija nebus nugalėta Ukrainoje, ji ir toliau puls NATO, o tai savo ruožtu reikš, kad JAV kariai turės kariauti ir žūti Europoje.

Iš tikrųjų, įrodymų apie tokius Rusijos ketinimus paprasčiausiai nėra. Rusijos grasinimai eskaluoti (ir galbūt smulkaus sabotažo veiksmai) buvo tiesioginė konflikto Ukrainoje pasekmė.

Jais siekta atgrasyti NATO nuo tiesioginio įsikišimo, o ne padėti pamatus invazijai į Aljansą.

Vakarų komentatoriai mėgsta pateikti tariamai toli siekiančius Rusijos tikslus už Ukrainos ribų kaip savaime suprantamą dalyką, tačiau paprašyti pateikti konkrečius faktus šiuo klausimu, jie to nepadaro.

Bent jau sprendžiant iš naujausio V. Putino pareiškimo, jis neketina „nušluoti Ukrainos nuo pasaulio žemėlapio“ (arba nemano, kad tai įmanoma). Oficialūs Rusijos tikslai – ribotos teritorinės okupacijos apimtys, Kijevo neutralumas ir rusų kalbos teisės Ukrainoje – visa tai teisėtai gali būti derybų objektas.

Be to, atsižvelgiant į didelius sunkumus, su kuriais susiduria Rusijos kariuomenė Ukrainoje, ir Rusijos silpnumą, kurį atskleidė šis konfliktas, pati mintis, kad rusai planuoja pulti NATO, atrodo visiškai nelogiška.

Faktas tas, kad Rusija Ukrainoje jau buvo sustabdyta. Didvyriškas Ukrainos kariuomenės pasipriešinimas, remiamas Vakarų ginklų ir pinigų, sužlugdė pirminius V. Putino planus.

Ukrainiečiai rimtai pakirto Rusijos karinį prestižą, padarė didžiulių nuostolių Rusijos kariuomenei ir iki šiol apgynė daugiau kaip 80% savo šalies teritorijos.

J. Bideno administracijos retorika apie JAV pagalbos Kijevui tikslą iš esmės prieštaringa: viena vertus, ja siekiama padėti Ukrainai „nugalėti“, kita vertus, ji skirta „sustiprinti jos derybines pozicijas“.

Tačiau ji neįvykdė savo teisinės pareigos pateikti Kongresui aiškų „pergalės“ apibrėžimą ir nepaaiškino, kodėl, jei karinis konfliktas galiausiai vis tiek baigsis derybomis, jų negalima pradėti dabar, juolab kad yra svarių įrodymų, jog Kijevo karinė padėtis (taigi ir Ukrainos pozicija prie derybų stalo) ne tik negerėja, bet ir silpnėja.

Kaip rašė Samuelis Charapas ir Jeremy Shapiro, reaguodami į naujausią JAV ginklų siuntą Ukrainai:

„Prisitaikymas ir koregavimas nėra strategija, o reaktyvus eskalavimas be aiškios strategijos negali būti laikomas patikima politika. JAV dalyvavimo šiame konflikte – kaip ir bet kuriame kitame – eskalavimas turi būti grindžiamas vizija, kaip jį užbaigti.”

Kaip ir per karines kampanijas Vietname ir kitur, administracija ir jos sąjungininkai stengėsi sužaisti savo autoritetu, pateikdami argumentą, kad Rusiją Ukrainoje nugalėti būtina, nes priešingu atveju Kinija, Iranas ir kitos šalys „taps drąsesnės“ ir užpuls Jungtines Valstijas ar jų sąjungininkus.

Tačiau, kaip ir spėliojimai apie Rusijos ambicijas už Ukrainos ribų, tai tėra tik prielaidos. Nėra jokių faktinių įrodymų.

Lygiai taip pat (ar net labiau pagrįstai) galima daryti prielaidą, kad šių šalių vyriausybės priims sprendimus atsižvelgdamos į savo interesus ir jėgų pusiausvyrą savo pačių regionuose.

Paskutinis administracijos argumentas yra moralinis: „negalima leisti, kad Rusijos agresija būtų nekontroliuojama“ ir „būtina atkurti Ukrainos teritorinį vientisumą“.

Tačiau, kadangi bet koks realus susitarimas neišvengiamai reiškia Rusijos teritorinių laimėjimų pripažinimą de facto (nebūtinai de jure: patys rusai to nesitiki ir net kinai su tuo nesutiks), šis pareiškimas iš esmės atmeta pačią derybų idėją.

Tad, gali atrodyti, kad Bideno administracija prašo Amerikos žmonių be galo leisti dešimtis milijardų dolerių per metus amžinam karui dėl nepasiekiamo tikslo.

Jei toks administracijos pozicijos pateikimas yra neteisingas, tuomet, vėlgi, pagal balandžio mėnesį Kongreso priimtą įstatymo projektą ji turi oficialią pareigą informuoti Amerikos žmones ir jų išrinktus atstovus apie tikruosius tikslus Ukrainoje.

Tuomet kiekvienas galės pats priimti pagrįstą sprendimą, ar jie iš esmės yra pasiekiami ir ar verta jiems kasmet išleisti 61 mlrd. dolerių.

Deja, panašu, kad tikroji administracijos pozicija – nuosekliai atidėti šį klausimą iki pat prezidento rinkimų. Po to arba Harris, arba Trampo administracija parengs naujus planus.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kiek laiko prireiks naujai administracijai įsikurti ir parengti naują politiką, tai reikštų, kad strategija dėl Ukrainos geriausiu atveju bus parengta per aštuonis mėnesius.

Jei ukrainiečiai sugebės išsilaikyti maždaug ten, kur yra dabar, toks požiūris gali būti pateisinamas JAV vidaus politikos požiūriu (bet jokiu būdu ne per tą laiką žuvusių ukrainiečių karių šeimų).

Tačiau yra nemaža tikimybė, kad, atsižvelgiant į pajėgų balansą vietoje, Ukraina per tą laiką patirs didelį pralaimėjimą – net jei ir toliau bus teikiama Vakarų pagalba.

Tuomet Vašingtonui tektų rinktis tarp tikrai žeminančios nesėkmės ir tiesioginės intervencijos, dėl kurios Amerikos žmonės patirtų siaubingą riziką.

Tačiau yra alternatyva. Kadangi prezidentas J. Bidenas kitų metų sausį vis tiek atsistatydins, jis gali rizikuoti ir pabandyti palikti savo įpėdiniui taiką, o ne proxy karą.

Vertinant vidaus politikos požiūriu, neatidėliotinos derybos su Rusija atimtų iš Donaldo Trampo ir J. D. Vance’o kozirius, o būsimai demokratų administracijai (jei ji laimėtų) nereikėtų priimti itin sudėtingo sprendimo, gresiančio vidiniu susiskaldymu.

Pirmasis Bideno administracijos žingsnis šia kryptimi – aiškiai suformuluoti savo tikslus Ukrainoje ir pristatyti juos Amerikos žmonėms, kaip to reikalauja įstatymai.

Straipsnio autorius, Anatolis Lievenas, yra Quincy atsakingo valdymo instituto Eurazijos programos direktorius. Jis yra buvęs Džordžtauno universiteto Katare ir Londono karališkojo koledžo Karo studijų departamento profesorius.