infa.lt

Feminizmas iš esmės pakeitė Vakarų civilizacijos požiūrį į biologiją, kalbą ir teisę.

Transseksualų judėjimas Vakaruose yra pačiame žydėjime. Daugelis kraipo galvas, – kaip mes čia atsidūrėme, rašo Carrie Gress amerikiečių „The Federaist” leidinyje.

Pastarųjų dviejų šimtmečių apžvalga atskleidžia, kad tai buvo kuriama ilgai, o gilios šaknys glūdi feminizmo ideologijoje, kuri išsamiai aptariama mano knygoje „Moters pabaiga“ (The End of Woman). Feminizmas atnešė reikšmingų pokyčių mąstyme apie moteris ir iš esmės pakeitė Vakarų civilizacijos požiūrį į biologiją, kalbą ir teisę.

Kiekvienas iš šių pokyčių atskirai būtų buvęs pakankamai žalingas, tačiau, kaip nuodingi medūzos čiuptuvai, sujungti į vieną, jie buvo mirtini ir lėmė LGBT judėjimo triumfą.

Biologinis argumentas: Padaryti moteris panašesnes į vyrus

Viena pirmųjų feministinio judėjimo pastangų buvo padėti moterims įveikti su vaisingumu susijusias kančias. Tai pagirtinas tikslas, tik užuot padėjusios moterims kaip moterims, feministės siekė padėti moterims tapti panašesnėmis į vyrus, t. y. padaryti jų kūnus nevaisingus, kad būtų galima užsiimti seksu be pasekmių.

Norėta atsikratyti ryšio tarp moters ir motinystės. Tarp pirmosios bangos aktyvistų Elizabeth Cady Stanton sakė: „Moteris vienodai aukojama žmonai ir motinai“. Po kelių dešimtmečių Charlotte Perkins Gilman teigė, kad motinystė daro „neįmanomu tai, kad moterys išnaudotų savo potencialą“.

O septintajame dešimtmetyje Betty Friedan užbaigė transformaciją, garsiai paraginusi kiekvieną moterį palikti „patogią koncentracijos stovyklą“, t. y. namus, ir imtis produktyvaus darbo.

Žinia buvo aiški: karjera svarbiau už motinystę.

Biologinė transformacija nuo motinystės nebūtų buvusi įmanoma be Margaret Sanger, gimstamumo kontrolės propaguotojos ir Planuotos tėvystės (Planned Parenthood) organizacijos įkūrėjos, įsivaizdavusios eugeninę utopiją, kurioje individualus malonumas triumfavo prieš šeimą.

Ji manė, kad moterys dėl savo vaisingumo yra „ryškiausio mūsų socialinio blogio“ šaltinis, todėl jos ne tik „įsiskolino visuomenei“, bet ir turi skolą „grąžinti”, negimdydamos daugiau vaikų.

Su Pils, o vėliau ir su „Roe v.s. Wade“ teismo sprendimu, moterys pagaliau galėjo įgyvendinti sekso be pasekmių idealą, visiškai panaikindamos savo reprodukcinius gebėjimus. Gimstamumo kontrolė buvo profilaktikos priemonė, o abortas – atsarginis apsaugos tinklas.

Ištrynus šį esminį moters elementą – gebėjimą pradėti ir gimdyti gyvybę – biologiniu, psichologiniu ir dvasiniu požiūriu, moters prasmė greitai tapo miglota. Moterims motinystė, kaip esminis dalykas, buvo iš esmės ištrinta ir pakeista moteriškumo vizija, sukurta pagal vyriškąjį idealą.

Siekiant išlaikyti šį naująjį moters idealą – siekti karjeros – moterims buvo parduota pasiutusi priklausomybė nuo kontracepcijos ir abortų, kurią matome šiandien. Galima teigti, kad feminizmas dešimtmečius moteris keitė į vyrus, tačiau dėl viliojančių pasiekimų ir nepriklausomybės stabų mažai kas tai pastebėjo.

Kalbos pokyčiai: Žmogaus asmens be lyties kalbos diegimas

Feminizmui verčiant moteris būti panašias į vyrus, įvyko antrasis visuomenės pokytis: subtilus kalbos pokytis. Tai, kas atrodė nereikšminga, iš tikrųjų buvo reikšmingas pokytis vyrų ir moterų požiūrio į žmogaus prigimtį.

Viskas prasidėjo gana nekenksmingai – Mary Wollstonecraft pabrėžė bendrą visų žmonių orumą ir protingumą, kad moteris atskirtų nuo vergių ir gyvulių. Šis dėmesys tam, kas bendra vyrams ir moterims, greitai pakirto tai, kas juos skyrė, pavyzdžiui, motinystės svarbą.

Feministės, matydamos šio kalbinio akcento naudingumą, nuo to laiko jį nuolat naudoja. Panagrinėkime šiuos pavyzdžius:

• XIX a. pabaigoje Susan B. Anthony: „Vienintelis klausimas, kurį dabar reikia išspręsti, yra: Ar moterys yra asmenys? Ir vargu ar kas nors iš mūsų oponentų išdrįs pasakyti, kad jos nėra.”
• XX a. 10-ajame dešimtmetyje Marie Jenney Howe: Feminizmas – tai siekis, kad moterys taptų „ne tik mažomis moteriškomis savastimis, bet ir visomis didelėmis žmogiškomis savastimis“.
• Ketvirtajame dešimtmetyje Elizabeth Hawes: „Moterys, kaip ir vyrai, yra žmonės.“
• Septintajame dešimtmetyje Betty Friedan: „Galbūt tik ligota ar nesubrendusi visuomenė nusprendžia, kad moterys yra „namų šeimininkės“, o ne žmonės.“
• Ir 1986 m. Marie Shear: „Feminizmas – tai radikali nuostata, kad moterys yra žmonės“.

Įdomu tai, kad tuo metu niekas neneigė moterų žmogiškumo, ypač krikščioniškų idealų puoselėjamose kultūrose. Tai buvo daugiau šiaudinis argumentas, priimtas siekiant išnaikinti vyrų ir moterų skirtumus. Kai šie skirtumai apskritai buvo panaikinti ant bendro altoriaus, motinystė buvo paaukota kaip nesvarbi.

Tai buvo ryžtingas atotrūkis nuo judėjiškos-krikščioniškos vizijos, kuri visada apėmė tiek bendrą, tiek skirtingą vyro ir moters supratimą, grindžiamą Pradžios 1:27: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal Dievo paveikslą sukūrė jį; sukūrė juos – vyrą ir moterį.“

Feminizmas pabrėžė vyro ir moters bendrumą esminių vyrų ir moterų skirtingumo aspektų sąskaita.

Šis įvardijimas ne tik atskyrė moteris nuo motinystės kokybės. Jis sukūrė įkūnytos egzistencijos kategoriją, visiškai skirtingą nuo vyro ar moters. Žmogaus asmuo tapo tuščia drobė, ant kurios galėjo egzistuoti kiti būties būdai, atveriant duris idėjai apie žmogaus be lyties arba skirtingos lyties žmogų.

Tokia žmogaus samprata nebūtų buvusi tokia problemiška, jei feministinis judėjimas nebūtų siekęs visiškai ištrinti vadinamąją lytį. Dar XIX a. Percy B. Shelley, propagavęs „moterų revoliuciją“, įžvalgiai siūlė, kad visuomenė vieną dieną panaikins „bjaurų skirtumą“ – lyčių skirtumus. Jo pavyzdžiu pasekė būsimos feministės.

„Lyčių“ keitimasis pasiekė apogėjų 1949 m., kai Simone de Beauvoir pareiškė: „Moterimi ne gimstama, o tampama“. Jos idėja buvo ta, kad moteriškumo statusas nebėra būdingas tik toms, kurios gimsta moterimis. Moteriškumas buvo tiesiog socialinis konstruktas, todėl jį taip pat galima dekonstruoti.

De Beauvoir egzistencialistinė asmeninės aktualizacijos ir autentiškumo vizija leido moteriškumui tapti abstrakčia proto būsena, o ne konkrečiu buvimo būdu. Kadangi moteriškumas nebeapsiribojo tik biologinėmis moterimis, feminizmas atvėrė Pandoros skrynią šiandieninei nesibaigiančiai „lyčių“ painiavai ir kūrybai.

Teisiniai pokyčiai: Pilietinių teisių kova

Feministės parengė politinę moterų balsavimo teisių gynimo instrukciją, kurią, patobulinę septintajame dešimtmetyje, meistriškai panaudojo gėjų aktyvistai. Po pilietinio karo ir naujai išlaisvintiems vergams suteiktos teisės balsuoti, Elizabeth Cady Stanton palygino sunkią juodaodžių vyrų padėtį su moterų teise balsuoti.

Cady Stanton 15-ąją pataisą laikė galimybe pagaliau suteikti moterims balsavimo teisę, nors ir apgailestavo, kad vyrai, kuriuos ji laikė žemesniais už save, turėjo teisę, kurios ji neturėjo:

„Pagalvokite apie Patriką, Sambo, Hansą ir Yung Tungą, kurie nežino, kuo skiriasi monarchija nuo respublikos, nesugeba perskaityti Nepriklausomybės deklaracijos ar Vebsterio rašybos knygos ir kuria įstatymus už Lukreciją Mott.“

Jei ne Stanton siautėjantis rasizmas ir dėl to kylantys vidiniai ginčai bei skandalai judėjime už rinkimų teisę, ši strategija greičiausiai būtų laimėjusi. (Ji jau buvo seniai mirusi, kai 1920 m. 19-oji pataisa pagaliau buvo priimta.)

Kai XX a. septintajame dešimtmetyje, afroamerikiečiams kovojant už segregacijos panaikinimą, vėl prasidėjo diskusijos dėl pilietinių teisių, feministės, kaip ir kitos nukentėjusios mažumos, įsitraukė į viešą kovą. Taip gimė iki šiol vartojama frazė „moterys ir kitos mažumos“.

Būtent šią „nukentėjusios mažumos“ kategoriją gėjų aktyvistas Franklinas Kameny pripažino kaip raktą į vadinamųjų gėjų teisių pažangą, todėl homoseksualumą pervadino „engiama kultūrine mažuma“. Kameny sukūrė šūkį „Gėjai yra gerai“, kuris buvo sukurtas pagal 1968 m. populiarų šūkį „Juodaodis yra gražus“.

Jis padėjo įkurti gėjų aktyvistų organizaciją „Mattachine Society“, kuri daugiausia dėmesio skyrė sodomijos įstatymų panaikinimui. Kameny taip pat pakvietė lesbiečių grupę „Biličio dukterys“ (Daughters of Bilitis) prisijungti prie jo pastangų, kad diskusija ir dėmesys būtų nukreipti nuo vyrų seksualinio palaidumo.

Jo tikslas buvo normalizuoti homoseksualumą ir padaryti jį lygiavertį heteroseksualumui. Prieš tai homoseksualai paprastai vengė heteroseksualaus gyvenimo būdo ir laikė flamboyance ir dekadansą būdu išstumti buržuaziją ir sugriauti kultūrinius tabu.

Kameny’io kelio vizija buvo itin sėkminga, o jos kulminacija tapo 2016 m. Aukščiausiojo Teismo patvirtintos homoseksualų santuokos.

Kameny pastangoms taip pat labai padėjo visuomenės pokyčiai, kuriuos lėmė jau minėtas feminisčių siekis skatinti kontracepciją ir abortus. Tablečių ir kitų gimstamumo kontrolės priemonių atsiradimas lėtai, bet nuosekliai keitė heteroseksualų požiūrį į seksą.

Įvyko didžiulis psichologinis poslinkis, kai reprodukcija nebuvo laikoma pagrindiniu lytinės veiklos tikslu, o buvo pereita prie lytinių santykių tik dėl asmeninio malonumo.

Dėl šio poslinkio kontracepciją naudojančioms heteroseksualioms poroms tapo intelektualiai sunku iš esmės atskirti savo santykius nuo homoseksualų sąjungų. Abi, nors ir dėl skirtingų priežasčių, buvo nevaisingos.

Šie trys esminiai biologijos, kalbos ir teisės pokyčiai suniokojo judėjų-krikščionių visuomenės, šeimos, vyrų ir moterų viziją. Jie sukūrė tokį lytiškumo supratimą, kokį šiandien puoselėja mūsų kultūra, kur lytiniai skirtumai iš esmės yra tokie pat nereikšmingi kaip juoda ir balta (arba rožinė ir mėlyna).

Kartu šie pokyčiai žmogaus kūną pavertė tuščia drobė, ant kurios galima piešti įvairiausiomis vaivorykštės spalvomis, kurių nebūtų buvę be feminisčių iniciatyvos.

Straipsnio autorė, Carrie Gress yra Etikos ir viešosios politikos centro bendradarbė. Ji yra penkių vaikų motina, dešimties knygų autorė, tarp jų „The Anti-Mary Exposed: Rescuing the Culture from Toxic Femininity“. Ji yra internetinio moterų žurnalo „Theology of Home“ redaktorė. Naujausia jos knyga – „Moters pabaiga: kaip patriarchato žlugdymas mus sunaikino“ („The End of Woman: How Smashing the Patriarchy Has Destroyed Us“).