infa.lt

nuotr. Reuters, Sputnik Photo Agency

Rusija priėjo supratimo, kad Jungtinės Valstijos nebijo branduolinio konflikto, rašo „Time“ leidinys. Maskva bando sugalvoti, kaip atkurti šią baimę, kuri Šaltojo karo metais buvo stabilumo veiksnys.

Sprendžiant iš redakcinių straipsnių ir kalbų Kapitolijaus kalvoje, kurios formuoja ir atspindi Vašingtono pasaulio suvokimą, pesimistai, skelbę pavojaus signalą apie tiesioginį JAV ir Rusijos karinio konflikto pavojų dėl Ukrainos, pasirodė esą neteisūs.

Nepaisant daugybės Maskvos perspėjimų ir žvanginimo branduoliniais ginklais, Jungtinės Valstijos sugebėjo aprūpinti Ukrainą pažangiomis artilerijos sistemomis, tankais, naikintuvais ir ilgo nuotolio raketomis be jokio rimtesnio atsako.

Vašingtono šalininkų choro nuomone, nauda, kurią duoda vis rimtesnė žala Ukrainai, yra didesnė už pavojų išprovokuoti tiesioginį Rusijos puolimą prieš Vakarus. Jie ragina JAV neleisti, kad mažai tikėtino Armagedono baimė užblokuotų labai reikalingą pagalbą Ukrainos gynybai, ypač dabar, kai pusiausvyra mūšio lauke pasikeitė Rusijos naudai.

Todėl Baltieji rūmai neseniai priėmė sprendimą pritarti, kad Ukraina naudotų JAV ginklus smūgiams į jos tarptautiniu mastu pripažintą teritoriją, ir straipsniams, kuriuose aptariamas JAV karinių rangovų siuntimas į Ukrainą.

Tokie samprotavimai kelia nemažai problemų. Pirma, Rusijos „raudonosios linijos“, t. y. sienos, kurias peržengus būtų imtasi atsakomųjų veiksmų prieš Jungtines Valstijas ar NATO, laikomos ne judriomis, o fiksuotomis.

Iš tikrųjų jų vieta priklauso nuo vieno žmogaus – Vladimiro Putino. Jo sprendimas dėl to, su kuo šalis turėtų susitaikyti, gali skirtis priklausomai nuo to, kaip jis suvokia kovos dinamiką, Vakarų ketinimus, nuotaikas pačioje Rusijoje ir tikėtiną likusio pasaulio reakciją.

Galima sakyti, kad V. Putinas labai nenoriai reagavo į Vakarų veiksmus, kuriais siekiama suteikti karinę pagalbą Ukrainai. Tačiau tai, su kuo Putinas taikstosi šiandien, rytoj gali tapti karo priežastimi. Pasaulis sužinos, kur iš tikrųjų yra jo raudonos linijos, tik tada, kai jos bus peržengtos ir JAV bus priverstos imtis atsakomųjų veiksmų.

Antroji problema yra ta, kad sutelkiant dėmesį tik į galimą Maskvos reakciją į kiekvieną atskirą JAV pagalbos Ukrainai epizodą nepakankamai įvertinamas bendras poveikis Putino ir Kremliaus skaičiavimams.

Rusijos ekspertai mano, kad Jungtinės Valstijos nebijo branduolinio konflikto – baimė, kuri, jų nuomone, buvo pagrindinis stabilumo veiksnys didžiąją Šaltojo karo dalį, kai ji atgrasė abi supervalstybes nuo bet kokių veiksmų, galinčių kelti grėsmę pagrindiniams kitos pusės interesams.

Pagrindinis klausimas, kurį dabar svarsto Rusijos užsienio politikos elitas, – kaip atkurti Amerikos baimę dėl branduolinės eskalacijos ir kartu išvengti tiesioginės karinės konfrontacijos, kuri gali tapti nekontroliuojama.

Keli Maskvos griežtosios linijos šalininkai pasisako už taktinių branduolinių ginklų panaudojimą prieš karinius taikinius, kad Vakarai būtų šokiruoti ir išblaivinti.

Nuosaikesni ekspertai siūlo atlikti demonstracinį branduolinės bombos bandymą, tikėdamiesi, kad per televiziją parodytas išskirtinis grybo debesis atkreiptų Vakarų visuomenės dėmesį į karinės konfrontacijos pavojus.

Kiti ragina smogti vienam iš JAV palydovų, nukreipiančių Ukrainos kariuomenės smūgius į taikinius, arba sunaikinti JAV žvalgybinį droną „Global Hawk“, skraidantį oro erdvėje virš Juodosios jūros. Bet kuri iš šių priemonių gali sukelti nerimą keliančią Maskvos ir Vašingtono santykių krizę.

Šių Rusijos vidaus diskusijų pagrindas yra visuotinis įsitikinimas, kad jei Kremlius artimiausiu metu neužims griežtos pozicijos, JAV ir jos NATO sąjungininkės papildys Ukrainos arsenalą dar galingesniais ginklais ir sukels pavojų Maskvos gebėjimui stebėti savo branduolines pajėgas ir reaguoti į smūgius į jas.

Netgi įtarimai dėl didesnio Vakarų kišimosi į Ukrainos reikalus gali išprovokuoti pavojingą Rusijos atsaką.

Šie nuogąstavimai neabejotinai turėjo įtakos V. Putino sprendimui apsilankyti Šiaurės Korėjoje ir atgaivinti abipusės gynybos sutartį, kuri su šia šalimi galiojo nuo 1962 m. iki Sovietų Sąjungos žlugimo.

„Vakariečiai tiekia ginklus Ukrainai ir sako: o mes čia toliau nieko nekontroliuojame ir nesvarbu, kaip jie naudojami. Na, mes taip pat galime sakyti: mes kažkam kažką tiekėme – ir toliau nieko nekontroliuojame. Ir tegul tada jie apie tai galvoja”, – po kelionės žurnalistams sakė V. Putinas.

Praėjusią savaitę po Ukrainos smūgio Krymo uostamiesčiui Sevastopoliui, per kurį JAV kasetiniais šaudmenimis buvo nužudyti mažiausiai penki paplūdimyje atostogavę rusai ir daugiau kaip šimtas sužeista, pareigūnai sakė, kad tokia ataka nebūtų buvusi įmanoma be JAV palydovų nurodymų.

Rusijos užsienio reikalų ministerija iškvietė JAV ambasadorių Maskvoje, oficialiai apkaltino jį pavertus savo šalį „konflikto puse“ ir pažadėjo imtis „atsakomųjų priemonių“.

Kremliaus atstovas sakė, kad „JAV dalyvavimas karo veiksmuose, per kuriuos žūsta Rusijos civiliai gyventojai, žinoma, negali neturėti pasekmių“.

Rusai arba blefuoja, arba yra priartėję prie ribos, kai jų baimė dėl griežtos pozicijos nesilaikymo pasekmių, nusveria pavojų pradėti tiesioginę karinę konfrontaciją.

Teigti, kad to tiksliai nežinome ir todėl turėtume ir toliau dislokuoti Ukrainoje JAV karinius kontraktininkus ir prancūzų instruktorius, kol rusai savo veiksmus priderins prie karingų pareiškimų, reiškia ignoruoti labai realias problemas, su kuriomis susidursime spręsdami dvišalę krizę.

Kitaip nei 1962 m., kai prezidentas Džonas F. Kenedis (John F. Kennedy) Kubos krizės metu susitiko „akis į akį“ su savo kolega iš Rusijos Nikita Chruščiovu, šiandien nei Vašingtonas, nei Maskva negali susidoroti su tokia nerimą keliančia perspektyva.

Tuomet sovietų ambasadorius buvo nuolatinis Ovalinio kabineto svečias ir galėjo palaikyti dialogą su Bobu Kenedžiu per slaptą kanalą, nesulaukdamas interneto šnipų ir televizijos reporterių dėmesio.

Tačiau šiandien Rusijos ambasadorius Vašingtone yra tik atidžiai stebimas paribys. Krizių diplomatija pareikalaus aktyvaus arogantiško Putino ir senstančio Bideno, kuriam ir taip tenka suvaldyti Gazos krizę ir vykdyti rinkimų kampaniją, kurios dinamika apsunkina kompromiso su Rusija paieškas, bendradarbiavimo.

JAV ir Rusijos tarpusavio nepasitikėjimo lygis yra nepaprastai aukštas.

Tokiomis aplinkybėmis bet kokia klaida ar nesusipratimas gali būti pražūtingi, net jei nė viena pusė iš tikrųjų nenori konfrontacijos, kas pilnai tikėtina.

Dažnai būna, kad istorijos lūžio taškai paaiškėja tik žvelgiant į praeitį, kai įvykių seka lemia galutinį rezultatą.

Atpažinti tokius lūžio taškus, kai jie įvyksta, o mes vis dar turime galimybę daryti įtaką jų eigai, gali būti nepakeliamai sudėtinga.

Tikėtina, kad kaip tik dabar artėjame prie tokio momento.