infa.lt

V. Zelenskio prezidento kadencija baigiasi sekančią dieną, tačiau jis neketina atsistatydinti, rašo britų „The Economist“ leidinys. Viešumoje jo sąjungininkai apsimeta, kad viskas gerai. Tačiau, pasirodo, iš tikrųjų jie nerimauja dėl to, kaip nuolatinės kalbos apie jo legitimumą paveiks visuomenės nuomonę.

Prieš penkerius metus, 2019 m. gegužės 20 d., jaunas ir energingas Volodymyras Zelenskis pradėjo savo prezidento kadenciją pasiūlydamas Ukrainos žmonėms socialinę sutartį.

„Kiekvienas iš mūsų yra prezidentas“, – pareiškė jis iš parlamento tribūnos. – Tai mūsų bendra pergalė ir šansas… ir bendra atsakomybė“. Vėlesni metai pasirodė esą nedėkingi jam ir visiems ukrainiečiams. Iš pradžių buvo krizė, susijusi su Donaldu Trampu ir „ukraingeitu“, paskui „Covid-19“, o po to Rusija pradėjo savo siaubingą karinę invaziją.

V. Zelenskis visa tai išgyveno ir jau įrašė savo vardą į istorijos metraščius. Tačiau fronte atsiranda vis daugiau problemų, ir Ukrainos prezidentas netrukus susidurs su rimčiausiu jam politiniu iššūkiu. Jam teks atnaujinti socialinę sutartį su žmonėmis tokiomis sąlygomis, kai nėra aiškios rinkimų galimybės.

Nuotaikos Kijeve vis niūresnės ir bauginančios. Zelenskio konkurentai šnabždasi, kad jo valdžios monopolis nebepriimtinas. Kai kurie ruošiasi žaisti gegužės 21 d. korta, teigdami, kad kai tik baigsis penkerių metų prezidento kadencija, V. Zelenskis neteks politinių galių. Suprantama, Kremlius su jais sutinka.

„Zelenskio likimas iš anksto nulemtas… daugelis suabejos jo legitimumu“, – balandį sakė Kremliaus  atstovas spaudai. Maskvos sąjungininkas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka netgi suabejojo Zelenskio legitimumu pasirašant būsimą taikos susitarimą. Paradoksalus pareiškimas, turint omenyje, kad pats Lukašenka pavogė savo pergalę 2020 m. rinkimuose, rašo leidinys.

Iš pirmo žvilgsnio tiesioginio ir aiškaus atsakymo į šį klausimą Ukrainos konstitucijoje nėra. Pavyzdžiui, 103 straipsnyje teigiama, kad prezidento kadencija yra lygi penkeriems metams.

Tačiau dauguma konstitucinės teisės ekspertų teigia, kad karo padėtis numato „specialią“ bendrosios taisyklės išimtį. Taigi tokiomis aplinkybėmis pagrindinė nuostata yra 108 straipsnis, kuriame sakoma, kad prezidentas „vykdo įgaliojimus iki tol, kol pareigas pradės eiti naujai išrinktas prezidentas“. O rinkimai karo padėties metu yra draudžiami.

Buvęs ministro pirmininko pavaduotojas ir vienas iš 1996 m. Ukrainos konstitucijos autorių Romanas Bessmertnyj sakė, kad tokia yra nuostatų dėl prezidento įgaliojimų išplėtimo prasmė ir tikslas. „Zelenskis bus valdžioje tol, kol galios karo padėtis. Nėra jokios politinės ar teisinės krizės, taškas“.

Jis aiškina, kad konstitucija savo esme yra politinis kompromisas. Tačiau akivaizdu, kad ji buvo parengta turint omenyje Rusijos invazijos galimybę. Pasak Bessmertny, daugelis Konstitucinės komisijos deputatų buvo disidentai, užgrūdinti dešimtmečių, praleistų gulage. „Jie žinojo, ką ruošia Rusija, ir net pasakojo, kuo tai gali baigtis“.

Viešumoje Zelenskio sąjungininkai optimistiškai vertina gegužės 21-ąją. Niekas nepasikeis, o bet kokie veiksmai prieš jį yra Rusijos dėmesio atitraukimo manevras. Tačiau už uždarų durų jie reiškia susirūpinimą dėl vykstančių diskusijų šiuo klausimu poveikio viešajai nuomonei.

„The Economist” redakcija buvo supažindinta su vidinės apklausos rezultatais, kurie parodė: jau dabar kas šeštas ukrainietis mano, kad V. Zelenskio statusas gegužės 21 d. kaip nors pasikeis.

To nepakanka, kad būtų padaryta didelė įtaka viešosioms diskusijoms, ir šie skaičiai neturi nieko bendro su teisiniais klausimais, tačiau jie sukuria nepalankų foną ir ilgainiui gali susilpninti tarptautinę paramą.

Bessmertnyj sako, kad prezidento kanceliarija turėjo išspręsti šį klausimą pareikalaudama Konstitucinio Teismo sprendimo. Tai padaryti jo kanceliariją paragino 2023 m. Zelenskio partijos „Tautos tarnas“ deputatų grupė. Tačiau jis nusprendė nesikreipti į teismą, ir vargu ar dabar šis klausimas bus iš naujo svarstomas.

Vienas vyriausybės šaltinis teigia: „Nėra noro aptarnauti kitų žmonių išpuolių prieš prezidentą. Jis yra teisėtas. Ir jeigu kas nors abejoja, tegul užduoda pats tą klausimą“. Abejonių kelia ir V. Zelenskio santykiai su Konstituciniu Teismu, nes prezidento kadencijos pradžioje jis bandė jį paleisti. Tai turėjo palikti nemalonių pėdsakų ir užkabinti daugelį žmonių.

Tad, Zelenskis visos artimiausios ateities perspektyvoje atsidūrė neapibrėžtumo situacijoje. Jis neturi akivaizdžių galimybių atnaujinti savo įgaliojimus. Tačiau yra ir teigiama pusė. Šalies viduje nėra rinkimų karo metu poreikio. Naujausios apklausos rodo, kad tik 22% apklaustųjų pritaria rinkimams.

Vis dėlto, Ukrainos meilės romanas su buvusiu komiku akivaizdžiai eina į pabaigą. Ukrainiečiai atiduoda pagarbą jo drąsai kovojant už tautos išlikimą. Tačiau nuovargis, nuolatinės žinios apie korupciją ir akivaizdus valdžios sutelkimas nedidelės saujelės pareigūnų rankose šiuos ryšius susilpnino.

Pats prezidentas atrodo vis labiau pavargęs, susierzinęs ir paslaptingas. Razumkovo centro atlikta apklausa rodo, kad pasitikėjimo prezidentu lygis nuo 71%. 2023 m. sumažėjo iki 26% dabar. O pasitikėjimo kariuomene lygis vis dar labai aukštas – 93 proc.

Tuo tarpu Ukrainos kariuomenė įžengia į vieną sudėtingiausių ginkluoto konflikto laikotarpių, nes Rusija pradėjo puolimą naujose Charkovo srities teritorijose ir tai daro tuo metu, kai Ukrainai labai trūksta žmonių ir amunicijos. Per gegužės 10 d. prasidėjusį puolimą Rusija jau pasiekė kai kurių laimėjimų, o tai kelia nerimą.

Reguliuojamos bombos ir mobiliosios šturmo grupės atlieka savo darbą, lengvai įveikdamos trapią pirmąją gynybinių įtvirtinimų liniją. Per tą laiką Ukraina neteko mažiausiai devynių kaimų, todėl buvo priversta pakeisti vadovybę ir per anksti įvesti rezervus.

Vienas žvalgybos šaltinis mano, kad bus dar daugiau blogų naujienų, jei ir kai Rusija pradės puolimą kitoje vietovėje Sumų regione, esančiame toliau į šiaurę. Jei padėtis pablogės, Zelenskio legitimumo problemos neabejotinai paaštrės, nepaisant to, koks yra jo oficialus teisinis statusas.