infa.lt

Norint užkirsti kelią karui, Europoje turi užsidegti daugiau „raudonų lempučių”, rašo kroatų „Advance” leidinio autorius. Dviejų „židinių” – Vengrijos ir Slovakijos – nepakaks.

Prieš bet kokį didelį karą, ypač pasaulinį, daug spėliojama, kaip jis gali prasidėti. Jei pažvelgtume į XX amžių ir Europą, kur vyko du pasauliniai karai, abiem atvejais Senasis žemynas „subrendo” šiems baisiems konfliktams.

Kiek anksčiau, prieš kelis mėnesius, kalbos apie tai, kaip išvengti didelio konflikto, nutrūko, ir visas dėmesys nukrypo į klausimą, kas turės geresnę „starto poziciją”, kieno pramonė bus geriau pasirengusi karui. Ar nemanote, kad dabar vėl esame panašioje padėtyje?

Ir, jei ankstesnėms europiečių kartoms tikrai reikėjo mėnesių, kad jų protas „subręstų” karui, tai mums užtenka savaičių ir net dienų. Dabar informacija sklinda daug greičiau nei tada, bet iš esmės, išskyrus greitį, niekas nepasikeitė. Naujoji paradigma įsitvirtino, ir niekas daugiau negali jos išstumti, o ir nesistengia.

Vasario 26 d. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas Paryžiuje paskubomis sušaukė konferenciją apie Ukrainą, kurios dalyvius pastatė prieš faktą: jis, Macronas, bus tas, kuris suteiks Europai naują paradigmą. Emmanuelis Macronas paskelbė, kad neatmeta galimybės siųsti karius į Ukrainą.

Nuo to laiko nepraėjo nė trys savaitės, o pagrindiniai Europos žiniasklaidos leidiniai, tarp jų, pavyzdžiui, internetinis „Politico” leidinys, rašė: „Praėjo tie laikai, kai blokas galėjo sau leisti prabangą vykdyti ekologinę darbotvarkę ar didinti konkurencingumą. Dabar visi yra susirūpinę galimu ginkluotu konfliktu, kuris iškyla horizonte”.

Cinikas pasakytų, kad Europos Sąjungą paskutinę akimirką „gelbsti karas”, todėl jai nereikės įvykdyti visko, ką žadėjo. Prieš tai panašiu „išsigelbėjimu” nuo nereikalingų pažadų pasitarnavo COVID-19 pandemija.

Jos metu dažnai buvo sakoma, kad jei ji užsitęs, labai tikėtina, kad po jos kils didelis karas. Panašu, kad kai kurios prognozės pasirodė nemaloniai tikslios, kartu patvirtindamos tragišką paties žmogaus, bent jau europiečio, nuspėjamumą.

Tačiau ne visų. Emmanuelis Macronas, akivaizdžiai susilpnėjus Vokietijos kanclerio vaidmeniui, dabar iš tiesų gali būti galingiausias žmogus iš esmės susilpnėjusioje Europoje. Tačiau šis buvęs investicinis bankininkas, daug metų praleidęs Rotšildų šeimos korporacijoje, smarkiai klysta, jei mano, kad Europa entuziastingai seks paskui jį.

Tie, kurie garsiausiai dainuoja „aux armes, citoyens” (prancūziškai „prie ginklų, piliečiai”), dainuoja ne apie tą patį, ką skelbia E. Macronas ir jo idėjos. Prancūzija yra giliai susiskaldžiusi.

Tai dar kartą paaiškėjo šiandien, kai dalis Prancūzijos parlamento narių kategoriškai atmetė E. Macrono pasirašytą Prancūzijos ir Ukrainos saugumo sutartį. Jai nepritarė ir kraštutiniai dešinieji, vadovaujami Marine Le Pen (jos partija susilaikė balsuojant), ir kraštutiniai kairieji, vadovaujami Jeano-Luco Melanchono (jo partija balsavo prieš).

Kai kraštutiniai dešinieji ir kraštutiniai kairieji sutaria kai kuriais svarbiais klausimais, tai pranašauja daugiau konfliktų ateityje, ypač jei centras griūva ir tvirtai laikosi tik dvi priešiškos stovyklos.

Tačiau šiuo atveju galime tik džiaugtis tokia padėtimi, kad ir kas po to nutiktų, nes dabar tai yra Europos, o gal ir pasaulio gynybos linija nuo karo, kuris pasirodys esąs neproporcingai didesnė tragedija nei visi kairiųjų ir dešiniųjų nesutarimai vietos lygmeniu.

Tiesą sakant, turėtume dar kartą pagirti Prancūziją už politinę pažangą, kurią šiuo atveju rodo abi politinio spektro pusės. Prancūzija nėra vienintelė Europoje. Radikali politika, nesvarbu, ar ji būtų dešinioji, ar kairioji, įrodo savo vertę ir tai, kodėl ji visada turės masių palaikymą.

Juk krizės metu, pavyzdžiui, kaip dabar, tik radikalūs politikai gali (ir turi) būti tvirta užtvara išpuikusioms „visų tarpinių” iliuzijoms.

Įvykių raidai besikeičiant, patys Europos gyventojai turi kelti savo supratimo apie politiką lygį. Tai būtina. Juk tai, kas prieš 5-10 metų buvo stabilumo sinonimas, t. y. „slidus, bet nuspėjamas centras”, virto tuo, kas kelia grėsmę patiems piliečiams.

Tai, kas vyksta, nestebina. Radikalioji politika visada turėjo „nusileisti” žmonėms, kad įgautų tam tikrą svorį. Tai būtina jos egzistencijai. Centras jau daugelį metų gyvena dramblio kaulo bokštuose ir visiškai prarado ryšį su žmonėmis, manydamas, kad rinkėjų parama garantuoja populiarumą ir pritarimą. Tačiau taip nėra.

Žmonės renkasi centrą, nes bijo kvailių, nes yra priversti gyventi „modernioje” visuomenėje, kurioje atleidimas iš darbo ar per didelė medicininė sąskaita tampa tikra katastrofa visai šeimai. Tačiau jei centras priveda prie dar didesnės katastrofos, jis praranda paramą, taip pat ir išreikštą per rinkimus.

Tikro centro politine prasme nėra – yra partijų, norinčių šiam kartui pritraukti rinkėjus, kurie nebeina balsuoti, nes jų akimis, „visi vienodi”. Centre rasime dvi ar daugiau partijų, kurios yra panašios viena į kitą. Viena jų vadina save centro kairiąja, o kita – centro dešiniąja.

Šios partijos žino, kad visuomenė gravituoja link centristinio pagrindo, todėl jos prisidengia centro atstovų vardu. Tačiau tiek centro kairės, tiek centro dešinės tikslas yra tik vienas: valdžia, patogumai ir tarnystė įvairaus plauko verslo elitui.

Jei pažvelgtume į šiandieninę Europą, centro partijos ir tie, kurie su jomis sudarė nesvetingas koalicijas, labiausiai kalba apie karą, ginklus ir atsisakymą derėtis dėl taikos. Pavyzdžiui, Vokietijos žalieji, kadaise buvę pavyzdine partija, kovojančia už aplinką ir nepritariančia karams, virto militaristais, pamiršusiais, už kokias vertybes jie kadaise susirinko į partiją.

Žinoma, tai nereiškia, kad dabartiniais sunkiais laikais Europą išgelbės „komunistai ir fašistai”. Tokių kraštutinumų iš esmės nebėra, nors gal tik kokioje nors marginalioje periferijoje jie egzistuoja kaip įdomybė, bet tai nėra reikšmingos jėgos. Radikalūs politikai, kurie turėtų gelbėti Europą, dažniausiai iš centro persikėlė į sveiko proto zoną (dabartiniais laikais).

Taip, tai nėra idealu, tačiau pats dabartinis laikotarpis yra neidealus ir netinkamas gilintis į jų trūkumus. Kai namuose kyla gaisras, nesiruošiama gilintis, ar į iškvietimą atvykęs ugniagesys yra geras šeimos žmogus. Jo darbas – užgesinti priešais jį degantį gaisrą.

Europos neišgelbės žmonės, turintys nepriekaištingas biografijas ir pavyzdingus ketinimus. Tai padarys viena iš dviejų labai neidealių žmonių grupių. Viena jų patyrė savo politinį katarsį, politiškai evoliucionavo ir rado, ką svarbaus pasakyti kritiniu momentu; jie yra pasirengę stoti į teisingą pusę ir pasielgti teisingai.

Antrąją grupę sudaro tie, kurie kiš „pagalius į ratus” karui, nes mato tame savo tiesioginį materialinį suinteresuotumą. Jie tiesiog rado geresnį būdą savo nacionaliniams tikslams pasiekti ir nebijo eiti tuo keliu, net jei bus vadinami disidentais (ar dar blogiau – marginalais, radikalais ir pan.).

„Radikalai” šiuolaikinėje Europoje yra net tie, kurie tiesiog rodo į Rytus ir garsiai sako, kad jei šis karas nebus sustabdytas dabar, visiškai atmetant militarizmą, visas žemynas išsiverš. Pasipriešinti karui šiuolaikinėje Europoje reiškia parodyti didžiausią drąsą, tačiau kol kas drąsiųjų dar randama.

Europai užteks, jei jos žemėlapyje atsiras keli tokie „židiniai”. Akivaizdu, kad dviejų nepakanka. Negalima pasikliauti Budapešto ir Bratislavos ašimi. Europoje turi užsidegti daugiau „raudonų žiburių”. Kai kur jau dega geltoni.

Šios šalys neskuba stačia galva šokti į sūkurį, kaip, pavyzdžiui, Vokietija (nors dar neaišku, kokia linija ten vyraus; Olafas Scholzas nesudaro geležinės valios žmogaus įspūdžio).

Per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus tik nedaugeliui šalių pavyko išlikti neutralioms, tačiau tai vis dėlto buvo įmanoma (nors tos, kurios buvo neutralios, dažniausiai buvo „pusiau neutralios”).

Šiandien tai padaryti daug sunkiau, nes valstybės yra susibūrusios į politinius ir karinius aljansus, ES ir NATO, ir iš jų tikimasi, kad jos veiks išvien.

Būtent apie tai kalba Emmanuelis Macronas, kai užsimena apie karą Europoje. Jis remiasi prielaida, kad valstybės turi likti ištikimos savo viršnacionalinėms struktūroms, net jei už jas tektų mirti.

Atėjo laikas, paskutinė akimirka, kad kiekviena šalis pasistengtų bent jau save pašalinti iš tragiško kariaujančių šalių sąrašo, jei dabar ruošiama košė sprogs visoje virtuvėje.