infa.lt

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis (deš.) šalia su JAV prezidentu Joe Bidenu, Britanijos premjeru R. Sunaku, sveikinasi Lietuvos prezidentu G.Nausėda NATO aukščiausiojo lygio susitikime Vilniuje 2023 m. liepą

Jei Donaldas Trampas (Donald Trump) laimės prezidento rinkimus, NATO laukia niūrūs laikai, rašo „The Atlantic” leidinys. Net jei D. Trampui nepavyks oficialiai išvesti Amerikos iš aljanso, jis turės daug galimybių sumažinti Vašingtono indėlį į bendrą gynybą ir taip padaryti ją itin pažeidžiamą, rašo autorė, Anne Applebaum.

„Man nerūpi NATO.” Tokiais žodžiais buvęs JAV prezidentas Donaldas Trampas kartą išreiškė savo požiūrį į seniausią ir stipriausią Amerikos karinį aljansą. Ir šis pareiškimas, išsakytas dalyvaujant tuometiniam patarėjui nacionalinio saugumo klausimais Johnui Boltonui, mažai ką nustebino.

Dar prieš nuspręsdamas eiti į politiką, D. Trampas ne kartą abejojo Amerikos aljansų verte. Kalbant apie europiečius – kartą jis rašė, kad „jų konfliktai neverti to, kad dėl jų būtų aukojamos amerikiečių gyvybės”. Ir dar, kad „pasitraukimas iš Europos kasmet sutaupytų mūsų šaliai milijonus dolerių”.

1949 m. įkurtas NATO aljansas, kurį tris ketvirčius amžiaus rėmė ir demokratai, ir respublikonai, jau seniai kelia neslepiamą D. Trampo susierzinimą. Būdamas prezidentu jis ne kartą grasino išvesti Jungtines Valstijas iš NATO, taip pat ir per 2018 m. Aljanso vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą.

Tačiau D. Trampo prezidentavimo metu JAV pasitraukimas iš NATO taip ir neįvyko. Taip nutiko todėl, kad šalia jo visada buvo kas nors, kam pavykdavo jį atkalbėti. Boltonas tvirtina, kad tai buvo jis. Jimas Mattisas, Johnas Kerry, Rexas Tillersonas, Mike’as Pompeo ir net Mike’as Pence’as taip pat įsitikinę, kad tai buvo jie.

Tačiau jiems nepavyko pakeisti Trumpo požiūrio į NATO. Ir, jei 2024 m. jis bus perrinktas, nė vieno iš jų nebus šalia jo Baltuosiuose rūmuose.

Visi jie su buvusiu prezidentu išsiskyrė, kai kuriais atvejais visam laikui, o kito Europos ir Rusijos reikalus išmanančių respublikonų analitikų būrio nebus, nes dauguma jų 2016 m. pasirašė pareiškimus prieš D. Trampą arba po 2020 m. jį kritikavo.

Jei D. Trampas bus perrinktas, jį sups žmonės, kurie arba pritaria jo ryžtingai antipatijai JAV saugumo aljansams, arba nieko apie juos neišmano – arba paprasčiausiai nesirūpina dėl jų egzistavimo. Ir šį kartą priešiškumas, kurį D. Trampas visada jautė Amerikos sąjungininkams, greičiausiai virs akivaizdžiais politikos pokyčiais.

„Žala, kurią jis padarė per pirmąją kadenciją, buvo atitaisoma, – sakė man Boltonas. – Antrosios kadencijos žala pasirodys esanti nepataisoma”.

Organizaciniu ir net politiniu požiūriu Jungtinių Valstijų pasitraukimas iš NATO D. Trampui gali sukelti daugybę sunkumų. Vos tik jis paskelbs apie savo ketinimą, kils konstitucinė krizė.

Sutartis pasirašant turi pritarti Senatas, tačiau JAV Konstitucijoje nekalbama apie tai, kad norint pasitraukti iš sutarčių reikia Kongreso pritarimo.

Pripažindami šią teisės spragą, demokratų senatorius Timas Kaine’as ir respublikonų senatorius Marco Rubio pateikė įstatymo projektą, kuriam jau pritarė Senatas ir kuris uždraustų prezidentui pasitraukti iš NATO be dviejų trečdalių Senato pritarimo arba Kongreso priimto įstatymo.

Kaine’as teigė esąs „įsitikinęs, kad teismai mus palaikys šiuo klausimu ir neleis prezidentui vienašališkai išvesti šalies”, tačiau kartu mano, kad jų laukia sunki kova. Krizė kils ir viešųjų ryšių srityje.

Daug žinomų veikėjų – buvę vyriausieji sąjungininkų vadai, buvę Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkai, buvę prezidentai, užsienio valstybių vadovai – neabejotinai susitelks ginti NATO ir darys tai labai garsiai.

Tačiau visa tai nebūtinai duos kokių nors rezultatų, nes gerokai anksčiau, nei Kongresas susirinks aptarti, kas yra neatidėliotina, žala jau bus padaryta.

Taip yra todėl, kad svarbiausias NATO įtakos šaltinis nėra nei teisinis, nei institucinis, o psichologinis: jei kam nors kyla noras kelti grėsmę Aljanso narei, mintyse iškart iškyla kolektyvinės gynybos įvaizdis.

Jei 1949-1989 m. Sovietų Sąjunga nepuolė Vakarų Vokietijos, tai ne todėl, kad bijojo Vokietijos reakcijos. Jei Rusija per pastaruosius pusantrų metų nepuolė Lenkijos, Baltijos šalių ar Rumunijos, tai ne todėl, kad bijojo Lenkijos, Baltijos šalių ar Rumunijos.

Sovietų Sąjunga to nedarė tada, o Rusija to nedaro ir šiandien dėl tvirto įsitikinimo, kad Amerika yra pasirengusi stoti ginti šių šalių.

Šį atgrasomąjį poveikį lemia ne tik NATO sutartis – oficialus dokumentas, pasirašytas šalių, kurios paprasčiausiai susitarė, kad „ginkluotas užpuolimas prieš vieną ar kelias iš jų Europoje ar Šiaurės Amerikoje turėtų būti laikomas visų jų užpuolimu”.

Atgrasomąjį poveikį lemia Kremliaus įsitikinimas, kad amerikiečiai tikrai tiki kolektyvinės gynybos principu, kad Jungtinės Valstijos tikrai yra pasirengusios kolektyvinei gynybai ir, kad Amerikos prezidentas tikrai yra pasirengęs imtis veiksmų, jei kiltų grėsmė kolektyviniam saugumui.

Donaldas Trampas sugeba tą tikėjimą pakirsti vos viena kalba, vieninteliu pareiškimu, vos vienu įrašu „Truth Social” tinkle – ir tas faktas, kad Kongresas, žiniasklaida, Respublikonų partija vis dar ginčysis dėl Jungtinių Valstijų pasitraukimo iš NATO teisėtumo, bus nebesvarbus.

Kai vyriausiasis JAV ginkluotųjų pajėgų vadas pareiškia, kad „užpuolimo atveju jis neateis į pagalbą sąjungininkui”, kodėl kas nors turėtų bijoti NATO – nepaisant to, kokie įsipareigojimai įtvirtinti popieriuje?

O jei rusai (ar bet kas kitas) nustotų bijoti Jungtinių Valstijų atsako į užpuolimą, tokio užpuolimo tikimybė gerokai padidėtų. Jei šis scenarijus jums atrodo neįtikėtinas, galbūt turėtumėte pagalvoti dar kartą. Iki 2022 m. vasario mėn. daugelis žmonių taip pat nenorėjo tikėti, kad Rusija pradės plataus masto karinę kampaniją Ukrainoje.

Kai aš paprašiau kelių žmonių, glaudžiai susijusių su NATO, įsivaizduoti, kas nutiktų Europai, Ukrainai ir net Taivanui bei Pietų Korėjai, jei D. Trampas atsisakytų laikytis NATO chartijos 5 straipsnio, jie vienu balsu atsakė, kad tikėjimas kolektyvine gynyba gali greitai išblėsti.

Buvęs JAV nuolatinis atstovas prie NATO ir buvęs NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas Alexanderis Vershbow pažymėjo, kad D. Trampas galėtų nušalinti JAV specialųjį pasiuntinį, uždrausti diplomatams dalyvauti susitikimuose, nebeskirti pinigų būstinei Briuselyje išlaikyti ir visa tai padaryti dar prieš įsikišant Kongresui: „Teisine prasme jam niekas netrukdytų tai padaryti.”

JAV bazių Europoje uždarymas ir tūkstančių karių perkėlimas, be abejo, užtruktų ilgiau, tačiau visi politiniai aljanso organai vis tiek turėtų persitvarkyti per vieną naktį.

Amerikos universiteto tarptautinių santykių profesorius, kelių knygų apie NATO autorius Džeimsas Goldžejeris (James Goldgeier) mano, kad dėl to kiltų chaosas.

„Šiuo atveju negalite tiesiog pasakyti: „Gerai, dabar turime kitą planą, ką daryti toliau”, – paaiškino jis. Nėra alternatyvaus lyderio, alternatyvaus valdymo ir kontrolės sistemų šaltinio, alternatyvių kosminių ginklų ir alternatyvaus šaudmenų tiekimo šaltinio.

Europai iš karto iškiltų grėsmė dėl galimo Rusijos puolimo, kuriam ji dabar visiškai nepasirengusi ir kuriam nebus pasirengusi dar labai daug metų.

Be NATO paramos ir nesant Amerikos įsipareigojimo užtikrinti Europos saugumą, pagalba Ukrainai taip pat nueitų perniek.

Perspektyva, kad Jungtinės Valstijos gali pasitraukti iš NATO, privers daugelį Europos šalių pasilikti savo karinius išteklius sau – juk netrukus jos pačios gali būti užpultos.

Ukrainiečiai labai greitai pritrūktų ginklų. Rusijos vykdomas visos Ukrainos teritorijos užkariavimas, kurio vis dar siekia V. Putinas, vėl taps įmanomas. Ukrainiečiai turės rimtų aprūpinimo problemų, nes rusai galės smogti oro uostams ir kitiems aprūpinimo centrams Lenkijoje ir Rumunijoje.

Konflikto pradžioje rusai sąmoningai atakavo bazę Vakarų Ukrainoje, netoli Lenkijos sienos, kur buvo rengiami užsienio kariai. Jei rusai pradės smogti bazėms Lenkijos teritorijoje, Ukrainai taps neįmanoma tiekti ginklų.

Šie pokyčiai turės tiesioginių pasekmių ne tik Europoje. Kai tik D. Trampas aiškiai pasakys, kad nebepalaiko NATO, iškils grėsmė ir visiems kitiems aljansams, kurių narė yra Amerika.

Taivanas, Pietų Korėja, Japonija ir net Izraelis nuspręs, kad nebegali tikėtis automatinės Amerikos paramos. NATO žlugimas gali jų tiesiogiai nepaveikti, tačiau tai bus ženklas, kad Jungtinės Valstijos nebėra patikimas sąjungininkas.

Ilgainiui visi Amerikos sąjungininkai pradės ieškoti būdų, kaip apsidrausti. Daugelis Europos šalių palinks į Rusijos pusę. Daugelis Azijos valstybių nuspręs, kad, kaip sakė Kaine’as, „galbūt mums reikėtų suartėti su Kinija – vien savisaugos sumetimais”.

Kad išvengtų invazijų, pragmatiški šalių, besiribojančių su Kinija ir Rusija, vadovai gali pradėti daug rimčiau vertinti antros ir trečios pagal dydį pasaulio galios komercinius ir politinius reikalavimus.

Tuo tarpu daugelis Rusijos ir Kinijos, taip pat Irano, Venesuelos ir Kubos remiamų politinių partijų ir valstybių vadovų (esamų ir buvusių) turės naują ir labai įtikinamą argumentą autokratinių valdymo metodų ir taktikos naudai.

Jie bus įsitikinę, kad Amerika, kurios įvaizdžiui D. Trampas ir trampizmas jau smarkiai pakenkė, traukiasi.

Ilgainiui JAV ekonominė įtaka taip pat mažės. Keisis prekybos susitarimai ir finansiniai susitarimai, o tai turės įtakos Amerikos bendrovėms ir galiausiai JAV ekonomikai.

Jei D. Trampas bus perrinktas, amerikiečiai bus taip įsijautę į savo pačių institucijų žlugimo dramą, kad dauguma jų ilgą laiką tiesiog ignoruos tarptautinės tvarkos pokyčių sukeltas problemas.

Lietuvos ir Pietų Korėjos problemos jiems atrodys kažkas tolimo ir nereikšmingo. Greičiausiai nedaugelis čia pastebės momentą, kai baigsis Jungtinių Valstijų įtaka. Kai amerikiečiai supras, kaip stipriai viskas pasikeitė, bus per vėlu.