infa.lt

Britų leidinio „Telegraph” autorius apibendrino laikotarpį po Didžiosios Britanijos išstojimo iš ES ir ką jis mato dabar. Jo nuomone, „Brexit” buvo teisingas sprendimas. Blokas tapo ekonominės ir politinės katastrofos zona, kurios lyderiai nesugeba įsiklausyti į Europos rinkėjų nuomonę.

Praėjus kelioms dienoms po 2016 m. „Brexit” referendumo, sėdėjau ir stebėjau, kaip tuometinis Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas dėstė britų rinkėjams apie neva siaubingą jų ką tik priimtą sprendimą. Prisimenu, kaip tuomet pagalvojau: „Ačiū Dievui, mums daugiau nebereikia rūpintis, ką galvoja tokie žmonės kaip jūs”.

Žinoma, procesas užtruko šiek tiek ilgiau, nei norėjome, ir net dabar darbas dar nėra 100% baigtas. Tačiau mes jį atlikome. Iš tiesų dabar Jungtinėje Karalystėje niekas nebeklauso, ką galvoja Europos Parlamento pirmininkas.

Prieš dešimt metų kai kas čia miglotai žinojo, kad egzistuoja žmogus, vardu Šulcas, nors ne visada galėjo tiksliai pasakyti, kas jis toks. Nemanau, kad dabar galima rasti bent vieną žmogų iš tūkstančio, žinantį dabartinio Europos Parlamento pirmininko pavardę. (Beje, tai Roberta Metsola iš Maltos – aš jums sakiau.)

Rašau visai ne tam, kad eskaluočiau užsienio šalių kvailumą. Nemanau, kad tai geras dalykas. Tačiau dabar neturime tokios rimtos priežasties, kaip anksčiau, atidžiai stebėti ir nerimauti dėl to, kas vyksta ES. Nes dabar tai mūsų neliečia – bent jau tiesiogiai.

Žinoma, noras mus nubausti vis dar nėra visiškai išnykęs, nepaisant visų mūsų dabartinės vyriausybės daromų nuolaidų. Panašu, kad ES siekia nepateisinamai apsunkinti ir komplikuoti savo sienų kirtimą.

Panašu, kad Briuselis savo svarbiausiu prioritetu laiko siekį priversti mus įvesti „minimalų paslaugų lygį” net ir vykstant streikų akcijoms, nors ši priemonė neturi nieko bendra su mūsų prekybos susitarimu, nes ji visiškai nesusijusi su mūsų tarpusavio prekyba. Mums tiesiog teks su tuo susitaikyti.

Bet, kadangi nustojome atidžiai sekti bloko reikalus, atsitiko taip, kad savo sąmonėje susikūrėme savotišką fantastinį įvaizdį apie ES, kuri esą vystosi greičiau ir savo politiką vykdo geriau nei mes. Tačiau iš tikrųjų taip nėra.

Pažvelkime į šiandieninę ES, visų pirma į ekonomiką. „Katastrofų euro zona” kada nors neišvengiamai sprogs. Vokietija, daugelį metų buvusi pagrindinė jos naudos gavėja, įklimpo į recesiją. Verslo pasitikėjimo rodikliai Didžiojoje Britanijoje tebėra komfortiškai teigiami, o euro zonoje jie tapo labai neigiami.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija teigia, kad realybėje, o ne tik prognozėse, Britanija augo sparčiau už Prancūziją, Vokietiją, Italiją ir Lenkiją nuo tada, kai baigėme pereinamąjį laikotarpį dėl „Brexit”.

Visose šiose šalyse pastebimi tik nedideli ženkliai anemiško – pagal pasaulinius standartus – augimo rodiklių svyravimai. Visos Europos rodikliai turėtų būti geresni. Tačiau ne mes stabdome šią koloną.

Politiniu požiūriu reikalai ES taip pat klostosi prastai. Kraštutiniai dešinieji ir kairieji stiprina savo jėgas, ir abu politiniai sparnai turi gana nemalonų pranašumą, kurių mes čia, Jungtinėje Karalystėje, neturime.

Taip, torių partija gali turėti problemų, tačiau jos analogas Prancūzijoje iš esmės išnyko, o visa politinė energija persikėlė į „pakraščius”. Jos analogas Vokietijoje silpsta, nes susiduria su kraštutinių dešiniųjų „Alternatyva Vokietijai”.

Lenkijoje Donaldas Tuskas įrodo, kad egzistuoja centristinė populistinė tendencija, savo agresyviais veiksmais griaudamas savo pirmtakų sukurtas politines struktūras. Ispanijos ministras pirmininkas sudarė trapų faustišką sandėrį su Katalonijos separatistais, tačiau jis truks neilgai, ir velnias jo ims ieškoti anksčiau, nei jis mano.

O Nyderlanduose Geerto Wilderso populistinis dešinysis judėjimas vis dar išlieka populiariausia partija, tačiau kairieji jau formuoja savo koaliciją, kad nustumtų jį į šalį.

Visa tai nesukuria stiprybės ir stabilumo įvaizdžio. Pagrindinės politinės srovės padėtis blogės tuo labiau, kuo ilgiau ji ignoruos didelės dalies rinkėjų nuomonę.

Iš to, kas vyksta, galima aiškiai pastebėti vieną dalyką: tikroji politika Europoje išlieka nacionalinė. Tačiau problema yra ta, kad politinės struktūros nebėra tokios. Traktorių kolonos gali kiek nori blokuoti savo nacionalinių parlamentų pastatus, tačiau aplinkosaugos reglamentus gali keisti tik Briuselis.

Nacionaliniai lyderiai veikia kaip peticijų teikėjai ir prašytojai, šalies rinkėjai negali paleisti Europos Komisijos, o Europos Parlamentas jau tapo problemos, o ne sprendimo dalimi.

Kol jos yra ES dalis, didžiosios nacionalinės Europos valstybės lieka ydingomis demokratijomis. Nenuostabu, kad jos turi tiek daug politinių problemų. Žmonių nepasitenkinimas būtinai ras kokią nors išeitį – nacionaliniuose parlamentuose arba gatvėse, jei nėra kitos išeities.

Ar tai reiškia, kad ES subyrės? Nemanau, kad taip. Visa ES esmė yra „valdoma politika”, ir blokas puikiai ją įvaldęs Galingas teismas ir itin išpūstas biudžetas yra puikus pyragėlio ir lazdos pavyzdys.

Vieną dieną Europos Komisija daro spaudimą Vengrijai, ir Viktoras Orbanas atsitraukia, nebesipriešindamas Briuseliui. O kitą dieną ji nusileidžia protestuojančių ūkininkų reikalavimams ir atšaukia kai kuriuos aplinkosaugos reglamentus. Kažkokiu būdu šou tęsiasi.

Atmintyje iškyla Austrijos-Vengrijos imperija jos nuosmukio laikotarpiu, tuo metu jau buvo tapusi gerokai mažesne už savo atskirų dalių sumą, visa susikoncentravusi ties savo keistomis vidaus taisyklėmis ir tapusi trukdžiu savo sąjungininkams.

Blogai, kad tokie pat reikalai dabar yra Europoje, bet, ačiū Dievui, dabar ES mūsų jau nebepasieks.