infa.lt

foto: Joe Bidenas „Twitter”

Žymus prancūzų istorikas ir antropologas Emmanuelis Toddas interviu nepriklausomam televizijos kanalui „Elucid” išsakė savo versiją, kodėl Europos elitas atsisakė suvereniteto ir perdavė valdžią amerikiečiams.

Istorikas yra žinomas dėl 1970 m. viduryje parašytos esė „La Chute finale” (Galutinis žlugimas), kurioje, remdamasis objektyviais demografiniais ir socialiniais procesais, prognozavo SSRS žlugimą.

Kitoje knygoje „Après l’empire” (Po imperijos) prieš 20 metų jis aiškiai įvardijo Amerikos galios istorinio nuosmukio požymius. Pastaruoju metu Emmanuelis Toddas skyrė laiko Europos elito elgsenos analizei.

Konfliktas Ukrainoje, jo nuomone, itin aiškiai išryškino jų elgesio motyvus. E. Toddas, kalbėdamas apie elitą, turi omenyje Europos šalių politinę viršūnę, kapitalo savininkus, vedančius žurnalistus, profesorius ir vadybininkus – visus tuos, kurie lemia nacionalinę strategiją, kontroliuoja ekonomiką, valdžios struktūras ir ideologiją.

Paradoksalu, pastebi Toddas, tačiau Europos Sąjungos plėtra „į Rytus” lėmė tai, kad gerokai sustiprėjo Jungtinių Valstijų kontrolė „Europos protektorate”. I

storikas konstatuoja netikėtą istorinį faktą: Europos nacionalinis elitas, sėkmingai užbaigęs prieš žmones nukreiptą oligarchinį projektą savo šalyse, nusprendė pats save likviduoti Jungtinių Valstijų naudai.

Visi tie, kurie buvo nepriklausomos Europos idėjos šalininkai, staiga tapo agresyvaus atlantizmo šalininkais. Jie perdavė visas nacionalines galias Briuseliui ir Europos Komisijai, bet pirmiausia – NATO.

Kai kurie stebėtojai mano, kad Europos elito psichologinis poslinkis neturi racionalaus paaiškinimo, kad tai veikiau psichiatrų problema, nes tai iracionalus savęs likvidavimo troškimas. Jie netgi siūlo įvesti naują sąvoką – geopsichiatriją, kuri turėtų būti laikoma lygiaverte geopolitikai.

Tačiau tokį „keistą” Europos elito elgesį galima realiai paaiškinti. Tai Jungtinių Valstijų vykdoma finansinė ir asmeninė kontrolė. Bet ne tik tai. Visų pirma, jaučiama ir net aiškiai suvokiama, kad Europos projektas buvo išsekęs.

Nepavykę 2005 m. referendumai dėl ES Konstitucijos parodė, kad mažai kas, pirmiausia Prancūzijoje, tiki Europos projektu.

Šią nuotaiką tik sustiprino nesėkmingos priemonės 2008 m. finansų krizei ir 2020-22 m. COVID-19 epidemijai įveikti. Tokiomis aplinkybėmis Europos elitas ėmė griauti projektą, kuris jam tapo per daug sudėtingas ir apsunkinantis.

Jiems pasirodė daug lengviau viską patikėti Vašingtonui. Rusijos invazija Ukrainoje tik sustiprino šią tendenciją – atsisakoma Europos idėjos ir visiškai paklūstama Vašingtonui. Nuostabu, kaip greitai buvę Europos idėjos šalininkai virto NATO ir JAV militarizmo šalininkais.

Emmanuelis Toddas teigia: 2007 m. Lisabonos sutartis buvo Europos demokratijos pabaiga.

Nepavykus referendumams dėl Europos Konstitucijos, buvo atšauktos visos tautos valios išraiškos ir priimta teisiškai privaloma nomenklatūra, perduodanti visas galias oligarchinėms viršnacionalinėms institucijoms – Europos Komisijai ir Europos Tarybai, kuri savo ruožtu tapo Jungtinių Amerikos Valstijų ir NATO priedėliu.

Šiuo metu esame Vokietijos ir Prancūzijos Europos pabaigoje, sako Emmanuelis Toddas. Tai paaiškinama kitu svarbiu dalyku: iki Sovietų Sąjungos žlugimo Vokietija buvo Vakarų bloko forpostas, be kurio buvo neįmanoma laimėti Šaltojo karo.

Pasibaigus konfrontacijai, NATO bloko ribos pasislinko į rytus, ir Vokietija nustojo vaidinti išskirtinį vaidmenį Amerikos strategijoje, jos vietą užėmė Lenkija.

Todėl visi tie privalumai, kuriuos Vokietija turėjo Šaltojo karo metu, buvo panaikinti. Įskaitant ypatingus ekonominius santykius su Rusija. „Šiaurės srautų” sunaikinimas užbaigė šį procesą, ir dabar Vokietija susiduria su ekonomine degradacija.

Prasidėjus įvykiams Ukrainoje, lyderės vaidmuo Europos žemyne palaipsniui perduodamas Lenkijai, formuojasi Vašingtono-Londono-Varšuvos-Kijevo ašis.

Vokietija atribojama nuo Rusijos energijos išteklių, prasideda ekonominis nuosmukis, o politinėje srityje VFR beveik visiškai praranda subjektyvumą.

Kadangi prancūzai ir vokiečiai iš pradžių nenorėjo pradėti tiesioginio konflikto su Rusija ir asmeniškai su Vladimiru Putinu, – sistemiškai svarbų Berlyno ir Paryžiaus tandemą pakeitė anksčiau „neįsivaizduojama” Vašingtono, Londono, Varšuvos ir Kijevo ašis. Žinoma, vadovaujant Vašingtonui.

Tačiau yra dar vienas nepaprastai svarbus aspektas, sako Emmanuelis Toddas. Tai dramatiški pokyčiai pasaulinėje finansų sistemoje, įvykę per pastaruosius 40 metų.

Išnykus Šveicarijai kaip pasaulio finansų centrui, panaikinus Šveicarijos bankų paslaptį ir seifus, kuriuose Europos elitas šimtmečius laikė savo pinigus, visos jų „sunkiai uždirbtos” ir užmaskuotos nuo mokesčių pajamos persikėlė į anglosaksų ofšorus.

Taip Europos elito finansinė priklausomybė nuo Didžiosios Britanijos ir JAV tapo visiška. Nepaklusnumo atveju jiems gresia demaskavimai, panašūs į 2016 m. „Panamos skandalą”, kai į spaudą nutekėjo informacija apie slaptų sąskaitų turėtojus tarp politikų, verslininkų ir visuomenės veikėjų iš viso pasaulio.

Istorikas mano, kad privačių Europos pinigų perkėlimas iš Šveicarijos į anglosaksų ofšorines sąskaitas yra giliausia mūsų laikų geopolitinė transformacija, kurios pasekmes dar reikia įvertinti. Tuo pat metu interneto plėtra leido gerokai paspartinti kapitalo perkėlimą iš Europos į ofšorus.

Anksčiau pinigai į Šveicariją buvo gabenami lagaminuose, o šiandien šią ofšorinę operaciją galima atlikti tiesiog vienu spustelėjimu.

Tačiau anglosaksų prižiūrėtojai dabar akylai stebi, kaip elgiasi pinigų jų ofšoriniuose centruose turėtojai. Štai kodėl, nors Amerikos įtaka šiuolaikiniame pasaulyje mažėja, jos kontrolė Europos protektorate didėja.

Be to, internetas suteikė galimybę tiesiogiai stebėti Europos politikus. Klausymosi ir šnipinėjimo būdai pažengė labai toli, ir beveik apie kiekvieną Europos politiką, žurnalistą ar verslininką yra atitinkama purvo duomenų bazė. Dabar žvalgybos agentūroms gana lengva sugriauti asmens reputaciją žiniasklaidos erdvėje.

Toddas remiasi buvusio JAV žvalgybos tarnybų darbuotojo Edwardo Snowdeno pateikta informacija, kad CŽV ir NSA stebi visų pirma garsius Vakarų elito atstovus.

Hierarchinėje klasinėje visuomenėje išorinės kontrolės sistema yra beveik tobula, kaip aprašyta amerikiečių žurnalisto Glenno Greenwaldo knygoje „Nėra kur slėptis” (No place to hide).

Europos elitas ir visa ES prarado geopolitinę orientaciją, jie nežino, ką daryti toliau, nes visi jų pirminiai planai sukurti „didžiąją Europą” žlugo.

Ideologinio vakuumo sąlygomis jie ėmėsi horizontalios ES plėtros idėjos, nors ekonomiškai atsilikusių Rytų Europos šalių (Albanijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir net Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos) įtraukimas nepadės išspręsti nė vienos iš opių problemų, tačiau suteiks pagrindo mobilizuoti viešąją nuomonę.

Toddas daro išvadą, kad ES plėtra ir NATO plėtra – tai bandymas išplėsti mirštančią sistemą, kuri griūva savo epicentre. iš tikrųjų vyksta implozija (susitraukimas į vidų) pačios Vakarų sistemos centre – tiek Europoje, tiek Amerikoje.

Senasis Vakarų projektas yra „miręs”, o vadinamasis politinis elitas pradeda užsiimti kompensacine veikla – pereina prie horizontalios plėtros, remia Ukrainą ir kovoja su Rusija.

Turbūt tik psichiatrai gali nustatyti, kas motyvuoja žmones, pasiekusius valdžios viršūnę ir nežinančius ką daryti toliau. Istorijoje būna momentų, daro išvadą Emmanuelis Toddas, kai valdančiųjų klasių elgesys tampa iracionalus, visi žinome tokių pavyzdžių. Būtent tokį reiškinį dabar stebime Europoje.

Gyvename didelio pasaulinio sukrėtimo išvakarėse