infa.lt

Emmanuelis Toddas | © AFP / Eric Feferberg

Prancūzų sociologo E.Toddo veikalas „Vakarų žlugimas” dabar išleidžiamas Prancūzijoje. Jo minčių negalima ignoruoti, kadangi jos paremtos kompetencija ir profesionalumu. Nors skaitytojui gali susidaryti įspūdis, jog jis prognozuoja Rusijos pergalę, jis pats teigia, jog remiasi grynais skaičiais, o ne vertinimu geras-blogas.

Jo knyga griauna visas įprastas tiesas, stebina hiperbolėmis ir šokiruoja antropologinės medžiagos kiekiu, kurį autoriui teko kruopščiai perkasti. Trumpai tariant, tai yra tokia knyga, kuri gali sudominti liberalų prancūzų „Le Point” leidinį. Ypač jei jos autoriaus vardas Emmanuelis Toddas.

Žinomas sociologas, demografas ir istorikas, tarp savo pergalių galintis įvardyti ir tai, kad jis pirmasis dar 1976 m. knygoje „Galutinė nesėkmė” (The Final Failure) nuspėjo Sovietų Sąjungos žlugimą. Prognozė buvo padaryta remiantis… kūdikių mirtingumo statistiniais duomenimis.

Praėjus 47 metams, knygoje, kurią jis vadina paskutine savo knyga („Šiuo darbu aš baigiu”), jis prognozuoja „Vakarų žlugimą”. Knygą išleido „Gallimard” leidykla, ji parašyta griežtai atsižvelgiant į konfliktą Ukrainoje.

Knygoje autorius neskelbia Putino Rusijos pergalės prieš visus jos priešus, nors kai kas ją perskaitys kaip būtent tokios pergalės prognozę – įspūdžio, kurio tam tikras žmonių ratas tiesiog negali išvengti. Juk ten, kur Vakarų pralaimėjimas, ten ir Rusijos pergalė, o Toddas rašo būtent apie Vakarų nuosmukį, apie „žlugimą, kurį jie sukelia patys sau”.

Šį nuosmukį lemia daug priežasčių: nacionalinės valstybės nykimas Vakaruose, kurią vis dažniau keičia transnacionalinės struktūros; deindustrializacija, kurią atskleidė staigus Vakarų nesugebėjimas aprūpinti Ukrainą ginklais ir šaudmenimis; Vakarų religinių pagrindų „panaikinimas”, pasireiškiantis protestantizmo savęs likvidavimu.

Staiga tapo aišku, kad vaikų mirtingumas JAV yra didesnis nei Rusijoje; savižudybių skaičius Amerikoje didesnis, taip pat nusikaltimų, kurie baigiasi žmogaus mirtimi, statistika. Žmonės JAV jaučia šią degradaciją, tačiau ji tik gimdo „nihilizmą”, kuris randa savo išraišką vis didesniame skaičiuje karų ir kitų smurto formų.

Priešingai nei JAV, nepaisant Vakarų sankcijų, Rusiją apskritai galima vertinti kaip šalį, kurioje „ekonomika ir visuomenė stabilizuota”, sako Toddas. Pagrindinis Rusijos Achilo kulnas išlieka žemas gimstamumo lygis. Taigi per artimiausius penkerius metus Putinui būtina laimėti.

Tačiau penkeri metai – ilgas laiko tarpas. Piešdamas kontrastų kupiną paveikslą, autorius siekia mus įtikinti, kad ne Ukrainą užpuolė Rusija, o pati Rusija tapo lėtos, bet nuoseklios Vakarų ekspansijos auka.

Be to, anot Toddo, Putino imperializmas yra ne kas kita, kaip suvereniteto gynimas (Toddas netgi siūlo šios ideologijos pavadinimą – „gynybinis suverenizmas”) įsiveržusios NATO organizacijos akivaizdoje.

Nepaisant šių nuomonių ekstravagantiškumo, paradoksalus jų reiškėjas sutiko duoti pirmąjį savo, kaip naujos knygos autoriaus, interviu europietiškam ir liberaliam laikraščiui „Le Point”. Pokalbis kartais buvo įtemptas, bet vis dėlto informatyvus.

Klausimas: Knygoje „Galutinė nesėkmė” (The Final Failure, 1976), remdamasis liūdnais duomenimis apie kūdikių mirtingumą Sovietų Sąjungoje, teisingai prognozavote SSRS nuosmukį. Šiandien jūs skelbiate apie artėjantį Vakarų pralaimėjimą, net žlugimą. Kuo remdamasis tai teigiate, koks rodiklis atlieka tą patį Kasandros vaidmenį, kokį Sovietų Sąjungoje atliko kūdikių mirtingumas?

Emmanuelis Toddas: Vakarų raidą reikia vertinti dviem lygmenimis. Yra ekonominis lygmuo, kurį dabar stebime. Paaiškėjo, kad globalizacija pastatė ne Vakarus visumoje, o konkrečiai Jungtines Amerikos Valstijos į tokią padėtį, kad amerikiečiai staiga pasijuto nepajėgūs gaminti Ukrainai reikalingų ginklų.

Paaiškėjo, kad amerikiečiai, negavę tokio kiekio ginklų, per vasaros puolimą pasiuntė ukrainiečius į mirtį. Tai buvo suplanuota katastrofa, nes Ukrainos ginkluotosios pajėgos neturėjo pakankamai karinės įrangos.

Aš visą skyrių skiriu laipsniškos JAV ekonomikos „susitraukimo” procesui aprašyti. Jame parodau, kad jos tariamai didelis bendrasis vidaus produktas (BVP) ir nuolat didėjantis prekybos deficitas yra iš esmės fiktyvūs. Taip pat parodžiau, kad JAV universitetai ir technikos mokyklos kasmet parengia mažiau inžinierių nei Rusija. Kas trukdo amerikiečiams atnaujinti gamybą?

Bijau, kad būtent pagunda atsisakyti gamyklų kyla iš to, kad visada galima spausdinti dolerius beveik nulinėmis sąnaudomis. Būtent ši dolerio pagunda trukdo JAV ekonomikai atnaujinti gamybą.

Klausimas: Ką amerikiečiai blogai padarė antrajame lygyje?

Toddas: Tai gilesnė tema, kuri yra gana nauja mano analizėse. Rašau apie visko, kas kadaise lėmė Vakarų iškilimą, žlugimą. Rašau apie angloamerikietiškojo pasaulio žlugimą sunaikinus jo pagrindą – protestantiškąją krikščionybės denominaciją.

Protestantizmo su jo darbo ir socialinės drausmės vertybėmis žlugimą lyginu su „išgaravimu”: jis paprasčiausiai išnyko, nes trūko teologinio modelio, kuris įtikintų pragmatišką anglosaksų protą Dievo egzistavimu. Ir šiame protestantizmo „išgaravime” Jungtinėse Valstijose, Anglijoje ir apskritai protestantiškame pasaulyje išnyko Vakarų stiprybė ir tapatybė.

Šis pokytis įvyko dėl dramatiško religinės dinamikos pasikeitimo

Iš pradžių protestantizmas buvo modernių Vakarų pagrindas, paskui jis perėjo į „zombio” būseną: žmonės nebetikėjo į Dievą, bet iš inercijos laikėsi protestantiškų vertybių, o dabar galima kalbėti apie „nulinį” religingumo lygį Vakaruose, nes net inercija išnyko.

Perėjimo iš „zombių” būsenos į nulinę religingumo pakopą data siūlau laikyti pirmosios homoseksualų santuokos įregistravimo datą.

Klausimas: Ar Putinas žino, kad religingumo lygis Vakaruose yra nulinis?

Toddas: Bandžiau išanalizuoti Putino viešus pareiškimus šia tema. Taip pat stengiausi suprasti, kaip kitas pasaulis vertina šią neigiamą religinę dinamiką Vakaruose. Štai pavyzdys: jei pažvelgtume į Džo Baideno (Joe Biden) aplinką, pamatytume grupę lyderių, kurių nebesieja jokia bendra religinių įsitikinimų sistema.

Ir jie tikrai neturi jokių bendrų protestantiškos kilmės įsitikinimų.

Klausimas: Šiuo atžvilgiu pastebėjote, kad Bideno kabinete yra neproporcingai daug juodaodžių ir žydų, o pats Bidenas yra airių kilmės katalikas. Ar verta remtis būtent politikų etnine kilme, kad nustatytumėte jų geopolitinę orientaciją, kaip tai darote jūs?

Todas: Mano analizė yra subtilesnė. Ne viską sieju su etnine kilme ar tikėjimu. Tačiau matau, kad protestantiška „matrica” nebesiremiama žmonių atranka į aukščiausius Amerikos valdžios ešelonus. Štai mano, kaip istoriko, indėlis į JAV supratimą: aš aiškiai fiksuoju protestantiškojo aistringumo Vakaruose mažėjimo dinamiką.

Tiesą sakant, dar tais laikais, kai JAV buvo Didžioji Amerika, nuo Ruzvelto iki Eizenhauerio, Amerikos protestantizmas jau buvo įžengęs į „zombių religijos”, išorinio religingumo be tikėjimo, etapą.

Tai buvo Amerika, kuri išsaugojo visas teigiamas protestantizmo vertybes – švietimo veiksmingumą, pagarbą darbui, gebėjimą integruoti žmogų į visuomenę.

Klausimas: Tačiau jau 2002 m. savo knygoje „Po imperijos” („After Empire”, Gallimard Publishers) teigėte apie Amerikos nuosmukį….

Todas: Šią knygą rašiau tuo metu, kai visi džiaugėsi Amerikos supergalybe. Nuo to laiko, kaip žinote, entuziazmas sumažėjo. Knygoje „Po imperijos”, o vėliau ir knygoje „Galutinė nesėkmė” laikausi racionalistinio geopolitikos modelio.

Asmeniškai manau, kad siekti galios, laikyti įtakos žmonėms įgijimą savo galutiniu tikslu yra visiškai neracionalu. Tačiau protas, racionalumas rodo, kad žmonės siekia būtent to.

Taigi, nors man nepatinka karas, manykime, kad valdžios, pinigų ir gamtos išteklių turėjimas – kad visa tai yra racionalūs tikslai ir kad vadinamoji „viešojo intereso politika” yra pagrįsta.

Tačiau, net jei samprotaujame remdamiesi šia grynai pragmatine perspektyva, knygoje „Vakarų žlugimas” aš parodysiu, kaip žmogiškieji iracionalūs impulsai ir religinės žmogaus egzistencijos gelmės lemia galutinį konkrečios socialinės sistemos rezultatą.

Knygoje aš keliu klausimą: kaip gali susiformuoti tokia neigiama geopolitinė dinamika pirmaujančioje pasaulio galybėje? Kodėl praradus religinės orientacijos pojūtį didėja mirtingumas, o neigiami demografiniai rodikliai ypač ryškūs respublikoniškose „trumpaamžėse” Amerikos „širdies” valstijose – Vidurio Vakaruose.

Šio savidestruktyvaus amerikietiško reiškinio naujumas yra tas, kad Amerika staiga panyra į nihilizmą ir nereikšmingų dalykų sudievinimą – iš tiesų, tuštumos sudievinimą. Kalbu ne tik apie nihilizmą kaip destrukcijos aistrą, bet ir apie nihilizmą kaip tikrovės neigimą.

Štai jūs sunaikinote religiją, neliko nė pėdsako, bet žmogus, aplink kurį buvo sukurta religinė sistema, neišnyko. Ir jis vis dar susiduria su žmogiškosios egzistencijos prasmės klausimu.

Klausimas: Tačiau akivaizdu, kad 2022 m. vasario destrukcija prasidėjo iš Rusijos pusės. Tik mums, liberalios žiniasklaidos autoriams, neateina į galvą dėl šių įvykių pirmiausia teisti amerikiečių, tarsi jie būtų pirmieji kaltininkai….

Todas: Visiškai suprantu šoką dėl prasidėjusių plataus masto karinių veiksmų. Taip, Rusija tada įsitraukė į mūšį, bet galima įsitraukti ir į jau vykstantį mūšį. Suprantu, kad žmonės mato tik tą pirmąją aktyvaus Rusijos įsitraukimo dieną, nes staigus karinio smurto protrūkis su dramatiškais vaizdais užgožia bendrą dviejų konkuruojančių sistemų dinamiką.

Ir kam rūpi, kad jau kelerius metus kūdikių mirtingumas Rusijoje yra daug mažesnis nei Amerikoje! Ir kam rūpi tiesa, kad Rusijos visuomenė ne regresuoja, o vystosi, nepaisant to, kad vidutinė gyvenimo trukmė – sovietinio gyvenimo būdo palikimas – išlieka maža būtent tarp žalingų įpročių turinčių rusų vyrų.

Išstudijavau visą įvykių panoramą, peržvelgiau detales ir padariau išvadą: „Ne, priešingai nei tikėtasi, dabar nestabili yra ne ta sistema, kuri yra arti karo zonos. Tikrasis nestabilumas yra pačioje Vakarų sistemos širdyje”. Štai kodėl knyga pavadinta „Vakarų žlugimas”.

Tačiau norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad Vakarų pralaimėjimas nebūtinai reiškia Rusijos pergalę. Vakarai nugali patys save, ir juos nugali ne priešas, o jie patys.

Klausimas: Vis dėlto atrodo per drąsu daryti tiesioginį ryšį tarp Amerikos vidaus krizės ir karinio konflikto Ukrainoje. O Jūsų knygoje tai tarsi dvi temos, kurias bandote sujungti.

Toddas: Manau, kad žmonės šiek tiek perdėtai įsivaizduoja, kas yra Jungtinės Valstijos. Amerikos geopolitinės minties subtilumas taip pat daugelio žmonių sąmonėje yra hipertrofuotas. Nenoriu to sakyti, bet privalau: Bideną ir Trampą supa neokonservatoriai, bet jie toli gražu nėra proto žiburiai, o tik vidutiniški ideologai.

Savo knygoje pasakojimą pradedu nuo Sovietų Sąjungos žlugimo. Daugelis neteisingai suprato šio žlugimo priežastis – iš tikrųjų tai buvo vidinis procesas, kurį lėmė Rusijos raida, o ne Vakarų pergalė. Kaip demografas, šį procesą sieju su didėjančiu kūdikių mirtingumu ir mažėjančiu gimstamumu.

SSRS žlugimas buvo toks jaudinantis reginys, kad jis tarsi užgožė tuo pat metu JAV išgyventą pramonės ir intelekto nuosmukį, tik amerikiečių atveju šis nuosmukis buvo ilgesnis – jis prasidėjo 1965 m.

Ir tada susiduriame su Vakarų ekspansijos paradoksu. Paskatinta sovietinio koloso žlugimo, ši sistema po tariamos Vakarų pergalės bando izoliuoti Rusiją, nors jos pačios vakarietiškas branduolys žlunga.

Tai mums atsiskleidžia šiandien, kai amerikiečiai atsiduria spąstuose Ukrainoje. Staiga paaiškėjo, kad jų gynybos pramonė tapo per lėta: matome, kaip ji stengiasi surinkti lėšų 155 mm pabūklams.

Klausimas: Man atrodo, kad tarp jūsų ir mūsų yra didžiulė praraja. Ar ne todėl, kad jūs manote, jog Putinas yra „suverenistas”, nors mes tikrai žinome, kad jis yra imperialistas?…?

Todas: Aš linkęs skaityti visą Putino kalbų tekstą, o ne ištraukas. Žinau, dėl ko rusai nerimauja. Esu demografas, ir tai neleidžia man sakyti bet ko. Kai demografas mato, kad Rusijos gyventojų skaičius vos didesnis už japonų, negali pasiduoti visuotiniam pamišimui ir bambėti apie kažkokią ekspansiją.

Šios šalies plotas – 17 milijonų kvadratinių kilometrų! Kaip rusai gali norėti plėsti savo teritoriją?

Klausimas: Bet apie ekspansinę dinamiką galima kalbėti ir su Xi Jinpingu ar Erdoganu. Jie irgi nori išsaugoti buvusias savo imperijų dalis. Sakoma, kad juos skatina nostalgija arba jų istorinio teisingumo idėja.

Todas: Na, gerai, tebūnie taip, ir gąsdinimai Rusija nemeluoja. Jei mūsų baimė dėl Rusijos būtų logiška ir nuoširdi, turėtume ieškoti bendros kalbos su Maskva. Vakarai praranda svarbą, o Rusija galėtų padėti Vakarams išlaikyti savo viršenybę, jei jie ją integruotų.

Klausimas: Bet Schroederis ir Chiracas rimtai bandė „pririšti” Rusiją prie Europos 2000-aisiais…

Toddas: Taip, bet amerikiečiai sužlugdė jų pastangas. JAV siekė išvengti Vokietijos ir Rusijos suartėjimo, nes tai būtų reiškę JAV išstūmimą iš Europos galios sistemos. Taigi amerikiečiai pasirinko sunaikinti Europą, užuot gelbėję Vakarus. Šiame konflikte NATO jau pralaimėjo.

Man atrodo, kad Vokietija žaidžia daug subtilesnį žaidimą, nei dabar įsivaizduojame – pramoniniai, demografiniai ir sociologiniai Europos pagrindai išliko stabilūs. Jis baigsis tuo, kad Rusija ir Vokietija susitars. Vėl įsivyraus taika. Istorija parodys, ar būsiu Markso ir Vėberio įpėdinis vienu metu, ar būsiu Vudžio Alleno pasekėjas – o tai nebus taip blogai.

Klausimas: Bet leiskite pasakyti, kad Putinui bet kuris rusakalbis jau yra savo šalies pilietis, rusas. Tokiu principu Vengrija galėtų užgrobti dalį Serbijos ar Rumunijos, tvirtindama, kad nori apsaugoti vengriškai kalbančią mažumą…

Todas: Jūs siūlote man kažkokią moralinę diskusiją. Manęs tai nedomina. Kai skaitau „Užrašus apie galų karą”, tą žiaurią knygą apie romėnų legionų vykdytą galų naikinimą, nesvarstau, ar Cezaris yra didvyris, ar piktadarys.

Klausimas: Bet patys rusai elgiasi pagal savo moralę. Putinas aiškino, kad rusakalbiai Donbaso gyventojai, gyvenantys po Kijevo „nacių” jungu, turėtų būti grąžinti į Rusijos įtakos zoną … Kaip jūs apskritai norite tai suprasti proto požiūriu?

Toddas: Pabandykime suprasti, kaip rusai vertina tautų suverenumo idėją. Jie yra apsėsti savo suvereniteto. Jie gali suprasti kitų tautų suverenumo troškimą, bet išimtinai ir tik didžiųjų valstybių. Rusijos vadovams niekada nekilo mintis šią doktriną taikyti Ukrainai.

2021 m. liepą Putinas parašė straipsnį apie istorinius ryšius su Ukraina, apie skirtumą tarp Novorosijos ir Malorosijos (straipsnis „Apie istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę.”), apie tai daug rašoma. Tačiau tai, kas mane domina – ir kas leidžia paaiškinti neproblemišką Maskvos pajėgų žygį Ukrainos pietuose ir didelius sunkumus šiaurėje, – yra realus rusakalbių ir ukrainiečių dualizmas.

Niekas negalėjo numatyti, kad nemaža dalis Ukrainos rusakalbių viduriniosios klasės atstovų slapta perbėgs į Rusiją. Ukraina negali pasikliauti rusakalbių viduriniąja klase, t. y. savo organizacine ir struktūrine struktūra. Rusakalbiai Ukrainoje gali rinktis tarp ukrainiečių nacionalistų, siekiančių išnaikinti rusų kalbą, ir ekonominį renesansą išgyvenančios Rusijos.

Klausimas: Na, gerai, atidėkime moralės klausimą į šalį. Ar įsiklausysite į teisinius argumentus, t. y. į tarptautinę teisę, kurios Rusija jau seniai tvirtina besilaikanti?

Todas: 99,99% oficialių Vakarų pareiškimų atsakomybę už šį konfliktą priskiria Rusijai ir Putinui. Jei norite pakartoti tuos pareiškimus, kreipkitės į tuos pačius šaltinius. Ten viskas paruošta. Man nėra reikalo kartotis.

Klausimas: Ar galite pripažinti, kad buvo pažeista tarptautinė teisė?

Todas: Ne man tai pripažinti ar nepripažinti. Turiu savo profesinę sritį, istorijos sritį. Laikraščiuose buvau apkaltintas, kad esu Kremliaus agentas. Ačiū už komplimentą! Aš kovoju už tai, kad Vakarai išliktų pliuralistiniai. Jei jus domina mano vertybės, jos yra tiesa ir nuomonių įvairovė.

Esame visiškai rusofobiškame pasaulyje, nusiteikusiame prieš Putiną. Šiame pasaulyje nuo pat pradžių visa kaltė suverčiama Maskvai. Mano vizija yra istorinė. Pripažįstu, kad ji nepripažįsta jūsų moralės, kad ji iš esmės skiriasi.

Klausimas: Jūsų knygos kelia norą vykti gyventi Rusiją…. Šią šalį pristatote kaip „autoritarinę demokratiją”. Tai drąsu, atsižvelgiant į tai, ką žinome apie sunkią Rusijos mažumų ir opozicijos padėtį.

Todas: Gerai, sutinku imtis temos, į kurią mane vedate ir kurios pats norėčiau išvengti. Ką ukrainiečiams davė neapgalvotas rusų smerkimas ir atsisakymas galvoti apie jų motyvus? Ukrainiečių tautos, kurią Vakarai ruošiasi palikti, žlugimą.

Vadovaudamiesi mano nešališka logika, galėtume aptarti kokius nors tarpinius sprendimus. Vakarų vieningai priimtas diskursas su savo ideologiniais ir moraliniais receptais veda į katastrofą. „Autoritarizmo” sąvokai suteikiu tokį pat svorį kaip ir „demokratijos” sąvokai. Visi Rusijos politologai teigia, kad gyventojai palaiko Putiną.

Klausimas: Aukšti lyderių reitingai – atiduokime pagarbą sąžiningam sociologų darbui – dar nereiškia demokratijos…

Toddas: Tai autoritarinė demokratija. Liberalioji jos versija gerbia mažumas. Esame pasaulinio perversmo išvakarėse, o tai, kas primetama Ukrainai, yra bjauru. Ir kokia prasmė kovoti dėl žodžių?

Man reikėjo koncepcijų: „liberalioji nihilistinė oligarchija” yra tiksliausia Vakarų atžvilgiu. „Autoritarinė demokratija” tinka Rusijai. Esu pasirengęs leisti racionaliai suklastotų rinkimų galimybę, jei kalbame apie Rusiją. Tai sieju su šalies antropologija ir jos socialiniu temperamentu.

Klausimas:Taip pat teisingai pabrėžiate antisemitizmo egzistavimą Ukrainoje, bet tuo pat metu kažkodėl teigiate, kad Rusijoje jo praktiškai nėra…..

Todas: Remsiuosi Vladimiru Šliapentochu (amerikiečių ir sovietų politologas, sociologas ir istorikas, gyveno 1926-2015 m.), Kijeve gimusiu žydu. Jis buvo vienas iš rusakalbės empirinės sociologijos rusų kalba pradininkų Brežnevo laikais. Susidūręs su vėlyvojo sovietmečio antisemitizmu, persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas.

Šliapentochas sakė, kad vienas iš Putino režimo bruožų yra tas, kad tai pirmasis Rusijos režimas istorijoje, kuris šalies valdymui nenaudoja antisemitizmo. Tačiau apie rusus aš nieko negaliu pasakyti. Nuo 1990-ųjų Izraelyje gyveno daugiau kaip milijonas rusų kilmės žmonių, iš kurių 100 000 grįžo į tėvynę.

Klausimas: Kaip ir mes, jūs žinote, kad V. Putinas po spalio 7 d. priėmė „Hamas” atstovus. Jo užsienio reikalų ministras Lavrovas pasakė Zelenskiui: „Hitleris taip pat turėjo žydiško kraujo”.

Toddas: Aš pagal kilmę žydas. Ir aš tik bandau suprasti, kodėl rusai laimi šį konfliktą. Faktai įrodo, kad esu teisus, net jei norite, kad atrodyčiau kaip pabaisa.

Klausimas: Atrodo, kad jums patogu leisti Rusijai daryti tai, dėl ko savo analizėje priekaištaujate kitiems. Bent jau Ukrainos atžvilgiu…

Toddas: Dėl Gazos. Savo knygoje parašiau post scriptum, kuriame parodžiau, kokį nihilizmą demonstruoja nuolatinių konfliktų kamuojami amerikiečiai ir Artimieji Rytai. Apie Izraelį daug nekalbu.

Rusai dėl mažo gimstamumo susiduria su nacionalinio išlikimo problema, tačiau panašiu atveju jie nesielgtų taip, kaip amerikiečiai, vienareikšmiškai stoję Izraelio pusėn.

Prisiminkite, kad po [Vokietijos] invazijos į Sovietų Sąjungą Čerčilis sakė: „Jei Hitleris įsiveržtų į pragarą, aš bent jau Bendruomenių rūmuose pasakyčiau gerą žodį už velnią”. Savo visiškai neatsakingu požiūriu į Gazos ruožą Vašingtonas dovanoja Maskvai dovaną.

Rusai galėtų tuo pasinaudoti ir pamiršti kitus sumetimus, tačiau jie iš tiesų liūdi – nes jų santykiuose su izraeliečiais yra svarbus žmogiškasis elementas: daugelis izraeliečių yra kilę iš Rusijos.

Klausimas: Ar ukrainiečiai turėtų baimintis Trumpo sugrįžimo? Nors būtent jis, kaip prisimename, 2017 m. pradėjo ginkluoti Kijevą?

Todas: Jei Vakarai pasivargintų paskaityti net naujienų agentūros TASS tinklalapį, suprastų, kad Rusijai tai neturi jokios reikšmės. Ji kariauja su JAV, ir valdžios pasikeitimas jai nesvarbus.

Klausimas: Sakote, kad buvusio sovietinio bloko šalys yra skolingos Rusijai. Jūsų nuomone, rusų veiksmai turėjo teigiamą poveikį šioms šalims, suteikdami joms viduriniąją klasę, kuri iškilo dėl „komunistinės meritokratijos”. Ar galime sąžiningai kalbėti apie „meritokratiją” SSRS?

Toddas: Protestantizmą ir komunizmą sieja švietimo manija. Rytų Europoje rusų „pasėtas” komunizmas davė tokius daigus kaip naujų viduriniųjų klasių, kurios vėliau pasiskelbė dabartinės liberaliosios demokratijos atstovais, o rusus pavadino pabaisomis, atsiradimą.

Ne be ironijos leidžiu sau diagnozuoti, kad Rytų Europos viduriniosios klasės yra šiek tiek nesąžiningos: būtent komunizmo suformuotos meritokratijos atvedė šio regiono valstybes į NATO ir perdavė jų proletariatą į Vakarų kapitalizmo rankas. Taip Rytų Europos šalys tapo dominuojama periferija, kuria jos buvo XVI-XIX a.

Klausimas: Paskutinis dalykas. Jūsų knygoje Prancūzija beveik neminima. Ar mes vis dar egzistuojame?

Todas: Aš užsiimu geopolitika, todėl Prancūzijos nesvarstau. Jei būčiau norėjęs parodyti, kad mano siela tyra, būčiau grąžinęs Angliją į Prancūzijos lygį! Bet rašiau, kad Jungtinėje Karalystėje padėtis dar blogesnė.

Britų elitas yra atomizuotas. Šalis yra dar silpnesnė už Prancūziją. Ji neturi tikrų branduolinių ginklų, britai net nesugeba sukelti afrikiečių neapykantos – kitaip nei mes. Anglijos valdančioji klasė tapo pavyzdžiu JAV. O militaristinis britų kvailumas neabejotinai padarė žalingą poveikį amerikiečiams.

Prancūzų „Lei Point” leidinio interviu vedė Saïd Mahrane.