2024.01.16 13:59
Facebook nuotr.
Vokiečių pastorius ir taikos siekėjas Dietrichas Bonhoefferis, kurį nužudė naciai, sakė, kad „nacizmą sukūrė ne blogi žmonės, o gerų žmonių kvailumas“.
Prisimenat dar nesenus kovidobiesijos laikus, kai lietuviški hitleriukai siūlė šaudyti neskiepytus, o „netikintieji mokslu“ buvo vadinami Kremliaus agentais, peršasi išvada, kad didelių pokyčių demokratijos ir laisvo žodžio naikinimo procesuose neįvyko.
Štai vakar Šilutėje ūkininkai, panorėję ministrui užduoti „nepatogius“ klausimus, buvo sukišti į policijos automobilius.
Verslininkas, įmonės Jozita vadovas, pakritikavęs valdžią dėl didžiausių pasaulyje SND akcizų mokesčių, gavo smūgį iš Aplinkos ministro S. Gentvilo. Tiksliau ne smūgį, o eilinę „vatniko“ bei labai blogo verslininko etiketę. Labai tikėtina, kad nepaklusnusis ir valdžiai š…nos nelaižantis verslininkas sulauks ir aibės patikrinimų bei baudų.
O kur dar LRT žurnalistas, neturintis teisės kritikuoti valdžios, nes pati LRT konservatorių valdžios nekritikuoja, o ją myli. Ir tą aklą bei iškreiptą meilę apmoka visi LR mokesčių mokėtojai.
Tuo tarpu jo didenybė Kvailumas, besidžiaugdamas išskirtine likimo dovana nebūti vatniku, nuolankiai tyli.
Toliau – apie D. Bonhoeffer laišką iš koncentracijos stovyklos ir apie naciams subujoti leidusius kvailius:
„ Daugelį metų Dietrichas Bonhoefferis skyrė bandymams pakeisti žmonių mąstymą. Vieną vakarą jis grįžo namo ir jo tėvas jam pasakė, kad kambaryje laukia du vyrai, kurie nori jį išsivežti. Kalėjime D. Bonhoefferis ėmė svarstyti, kaip jo šalis, garsėjanti poetais ir mąstytojais, virto bailių, sukčių ir nusikaltėlių kolektyvu.
Galiausiai jis priėjo išvados, kad problemos šaknys – ne piktavališkumas, o kvailumas. Savo garsiuosiuose laiškuose iš kalėjimo Bonhoefferis teigė, kad kvailumas yra pavojingesnis gėrio priešas nei piktavališkumas, nes, prieš blogį gali protestuoti, blogį gali demaskuoti ir užkirsti jam kelią panaudojant jėgą.
Tuo tarpu prieš kvailumą mes esame bejėgiai. Nei protestais, nei jėgos panaudojimu čia nieko nepasieksime. Priežastys atsimuša į kurčias ausis. Faktai, prieštaraujantys kvailo žmogaus išankstiniam nusistatymui, paprasčiausiai ignoruojami. Net jei kvailiui nepavyksta jų paneigti, jis tiesiog nustums juos į šalį kaip nereikšmingus.
Visa tai darydamas kvailas žmogus paprastai būna patenkintas savimi, arba lengvai susierzina, tampa agresyviu ir pereina į puolimą. Dėl šios priežasties bendraujant su kvailu žmogumi reikia būti atsargesniems nei su piktavaliu. Jei norime sužinoti kaip geriau įveikti kvailumą, turime stengtis suprasti jo prigimtį.
Kvailumas iš esmės yra ne intelektinė, o moralinė yda. Yra žmonių, kurie yra nepaprastai intelektualiai rangūs, tačiau be galo kvaili, ir kitų, kurie yra intelektualiai buki, bet ne kvailiai.
Susidaro įspūdis, kad kvailumas yra ne įgimta yda. Jis susiformuoja tam tikromis aplinkybėmis ir žmonės palaipsniui tampa kvaili, tiksliau, jie leidžia, kad tai su jais atsitiktų. Vienišiems žmonėms ši yda pasireiškia rečiau nei grupėse gyvenantiems asmenims. Taigi atrodo, kad kvailumas yra ne tiek psichologinė, kiek sociologinė problema.
Tampa akivaizdu, kad kiekvienas stiprus politinės ar religinės galios pakilimas užkrečia didelę žmonijos dalį kvailumu, tarsi tai būtų sociologinis psichologinis dėsnis, kai vienų galiai reikia kitų kvailumo. Šis procesas nėra toks ypatingas.
Žmogaus gebėjimai, pavyzdžiui, intelektas, staiga žlunga ir atrodo, kad dėl didžiulio augančios galios poveikio žmonės netenka vidinio savarankiškumo arba patys sąmoningai atsisako savarankiškos pozicijos. Tai, kad kvailas žmogus dažnai būna užsispyręs, neturi mūsų apakinti nuo fakto, kad jis nėra savarankiškas.
Bendraudamas su juo žmogus jaučia, kad turi reikalą ne su juo kaip asmeniu, o su jį užvaldžiusiais šūkiais, skambiomis frazėmis ir pan. Jis yra užburtas, apakintas, juo piktnaudžiaujama ir jis yra išnaudojamas.
Šitaip tapęs nemąstančia būtybe, kvailas žmogus tampa įrankiu bet kokiam blogiui atlikti, nepajėgus įžvelgti, kad tai yra blogis. Kvailumą gali įveikti išsilaisvinimo, o ne pamokymo aktas.
Čia turime susitaikyti su tuo, kad daugeliu atvejų tikras vidinis išsilaisvinimas tampa įmanomas tik įvykus išoriniam išsilaisvinimui. Iki tol turime atsisakyti bet kokių bandymų įtikinti kvailą žmogų”.
Taigi klausimas Sausio 13-osios išvakarėse: kaip tokia drąsi tauta, kuri pirmoji pasakė “Ne” okupanto tankams, per tris dešimtmečius virto komformistine “populiacija”, leidžiančia į šiukšlyną išmesti demokratiją, žodžio laisvę ir “kitokią” nuomonę?
Išorinis išsilaisvinimas įvyko jau seniai. Bet kada gi po galais įvyks tas taip ilgai laukiamas vidinis išsilaisvinimas? Kada gi pagaliau tuos valdžioje įsirangiusius “žalčius” ir demokratijos naikintojus mes nustosime maitinti savo kvailumu?
Būtent, kvailumu, nes mąstančių būtybių šalyje, kurioje demokratija yra įteisinta įstatymais, vargu ar būtų galima pamatyti reiškinius, kai ūkininkas, pasiruošęs užduoti ministrui “ne tuos” klausimus, yra įkišamas į policijos automobilį.
Jau nekalbu apie tiesioginį psichologinį smurtą prieš “netikinčius mokslu” ir nenorinčius savo kūno atiduoti medicininiams eksperimentams.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.
→ Šis straipsnis nemokamas. Parengti jį ir išlaikyti čia – kainuoja.. Paremkite infa.lt
561
Tikrai taip. Kvailumas – nepagydoma liga. Tik Vienam Dievui nėra neįmanomų dalykų. Todėl melskime Šventąją Dvasią, Dievą, suteikti mums visiems Išminties dovaną, kad gebėtume atskirti svarbius dalykus nuo nesvarbių, gėrį nuo blogio, tiesą nuo melo. Per Kristų, mūsų Viešpatį. Amen.
alternatyvi informacija mąstantiems:
lzskelbimai.com/s/212021
„Kai Dievas nori nubausti, jis atima protą”.
Neretai pagalvoju – kuo gi mes taip nusikaltom.
Kad man kas atimtų. Neatsisakyčiau išbandyti tokią patirtį. Tai kas su manim juk vis tiek liks, o protas tik įrankis kuris ne visada reikalingas, tačiau dažnai tik trukdo.
Trukdyti gali tik neišlavintas protas, o viskas kuo jūs naudojatės gyvenime yra proto kūriniai… bepročiai sėdi uždaryti, visi gyvūnėliai su nepakankamu proto kiekiu gyvena laukuose, miškuose, upėse, ežeruose…😀
Išlavinkit reples arba plaktuką, po to parašykit kokie pasiekimai. O naudojuosi aš savo kūnu, bent šiuo metu šitame išmatavime, jeigu taip galima pasakyti, tačiau galiu puikiausiai apsieiti ir be jo. Beje, jaučiu, kad jūs per daug protingas todėl nebūčiau linkęs su jumis ginčytis.
Kalba, raštas, galimybė perskaityti mano pamąstymus, galimybė atsakyti man ir t.t… – viskas proto kūriniai, jei pamėginsite visiškai atsisakyti proto, liksite nuoširdus beprotis ar tikrai to norėtumėte? Kitas dalykas, kad protas nėra vienalytis, jis turi daug savo pusių. Visi gyvi sutvėrimai nuo gimimo apdovanojami instiktyviuoju protu, kuris padeda išgyventi, jis be galo stiprus biokompiuteris kuris atsakingas už kraujotaką, kūno šilumos palaikymą, laikyseną, balso tembrą, eiseną, vairavimą… tai kaip autopilotas pirminiam
išgyvenimui, tik yra pavojus jei žmogus nesilavins jis ir gyvenimą nugyvens autopilotu, kaip visi arba pagal tai kaip kiti įtakos, net ir kalbant apie dvasinius pasirinkimus. Sekanti pakopa kasdienis protas kuriuo mes pažįstame mus supantį pasaulį ir prie jo prisitaikome. Visa ką išvardinau gimė ir numirs, todėl ši proto dalis nerami, visą gyvenimą lydintis nerimas yra mirties baimė. Sekanti proto pusė būties protas kuris į gyvenimą ateina ir išeina, jis kaupią gyvenimo patirtį, įdirbį ir perkelią sukauptą patirtį į sekantį gyvenimą. Ne šiaip sau vaikai gimsta su tam tikrais polinkiais ir gabumais, tai praėjusių gyvenimų patirtis. Sekanti pusė pakylėtasis protas, jo dėka kuriamas menas, mokslas, naujos žmonijos patirtys. Dar sekantis intuityvusis protas, tai regėtojų, pranašų, išminčių proto pusė. Sekanti pusė prašviesėjas protas, tai šventųjų, dvasinių vadovų proto dalis. Sekanti proto pusė už žmogaus ribų superprotas, tai Dievo Dievų ir Aukštųjų būtybių protas. O dar toliau proto būsena Virš Proto – Absoliutas…
Remiantis Gurdžijevu ir Shri Aurobindu, jūsų žiniai…
Su tokiu protu ir sąmonė nereikalinga 🙂 Rašau kaip jaučiu.
Kodėl sąmonė nereikalinga? Sąmonė tai vidinis stebėtojas kuris stebi proto veiklą. Bet ir tą vidinį stebėtoją reikia išsiugdyti. Nėra taip, kad žmogus sugalvojo, jog jis perdėm sąmoningas ir jam jau to gana, nieko daryti nereikia… Kai jau sugebėsite save stebėti kaip iš šalies, kai kils klausimų – o ką tas kvailys (aš-jūs) čia daro, galėsite sakyti, jog esate pakankamai sąmoningas, nebūtinai protingas nes žmogaus visi gabumai slypi prote, bet to pakaks gyvenime daryti mažiau kvailysčių nei anksčiau… Kitas toks itin filosofinis klausimas, man niekaip neišsprendžiamas – ar gali būti sąmoningas beprotis? 😉 Pvz. budizme nėra dievo ar dievų, yra dievybės, o viso ko pradžių pradžia ir pabaiga Pirmapradis Protas. Jei nėra proto, nebus ir deramo sąmoningumo. Visa ta proto menkinimo sklaida prasidėjo nuo neteisingų vertimų ir į tai įtikėjusių mokytojų ale poetų. Iš tikrųjų jogos mokyme protui skiriama labai daug dėmesio, proto pusių jie mato daugiau nei aš čia pateikiau. Tai ne pirmas mano susitikimas su patikėjusiais, jog žmogui proto nereikia ir dažniausiai tai atsiranda su amżiumi kai senka proto galios, kai autopilotas nebepatempia, tada reikia kuo greičiau persijungti nuo autopiloto biokompiuterio į būties proto veiklos sritį ir ruoštis svarbiausiam žmogaus įvykiui gyvenime susitikimui su mirtimi, perėjimui… o tam reikia deramai pasiruošti… Vertėtų paskaityti „Tibeto mirusiųjų knygą” bent jau turėsite supratimą kas jūsų ir mūsų galėtų ten laukti 🙂
Apibendrinimui, nes sunku vienu pirštu planšetėje raštus dėlioti, ne proto reikia atsisakyti, bet siekti vis aukštesnių proto pakopų, o vidinis stebėtojas sąmonė neleis nusigrybauti…
Spėju, jog jūs daug skaitėt ir dėstot ką perskaitėt, o aš norėčiau patirti. Sakyčiau, kad sąmonė gali patirti, o protas gali iš tos patirties padaryti išvadas, vis tik manyčiau, kad išvadų darymas nėra būtinas nes tai gal būtų naudinga tik tol kol sąmonė gyvena medžiaginiame pavidale.
Na galite pamėginti meditacinį pratimą – minčių srauto stabdymas. Jei jau kalbate apie patirtys, vadinasi tai nebus jums sunku. Pamėginkite pradžioje negalvoti, jei to dar nemėginote pastebėsite, kad tai nėra paprasta… Jei ir nepavyks sustabdyti minčių srauto, tada įsijautus suprasite, jog įvyko vidinis susidvejinimas – jūs ir jūsų mintys ne vienas ir tas pats. Jei sugebėsite pakankamai susikaupti ir įsigilinti sekantis pojūtis bus susitrejinimas. Atsiras vidinis stebėtojas kuris stebi jūsų pastangas stabdyti minčių srautą. Kai tai pavyks jau turėsite patirties atskirti savyje kasdienį protą minčių generatorių (asmenybinė jūsų pusė kuri gimė ir numirs) nuo būties proto kuris sekanti pakopa, jūsų esybinės pusės dalis. Na o tas stebėtojas, tai jūsų sąmonė kuri visada stebi, visada budi, niekada nemiega, net ir sapne jūs sąmoningas, suvokiate save, kad sapnuojat, o prie viso to turite galimybę persikelti ir į sapnavimą – sapne būti sąmoningu. Sapnavimas labai paplitusi patirtis ir rytuose, ir vakaruose. Aš kažkaip nelabai tai naudoju, na bet jei susivokiu skraidau, na ir kuo gi ten daugiau užsiimsi. Indėnų magai aiškina, kad jei išmoksi gerai skraidyti sapne, vadinasi tai galima bus atkartoti ir nesapnuojant… gal…
Beje dėl skaitymo, gal kokių 20 – 30 metų neskaitau jokių knygų, tiesa prieš 10 metų perskaičiau Paulo Kueljo knygą ir tik dar kartą įsitikinau, kad knygų skaitymas yra bergždžias užsiėmimas, jei jau supratai žmogaus prigimtį. Yra toks Indiškas mitas – Sudegink visas šventas knygas, tai Dievo patarimas išminčiui kuris niekaip negalėjo prašviesėti…
:):) Pamėginti negalvoti? Tai juk užduotis kurią tektų duoti kam? Protui žmogau 🙂 Aš juk neišprotėjau ir man proto kol kas dar niekas neatėmė, na nepatyriau aš dar šito 🙂 Sykį dar su protu neišsiskyriau, gal geriau pradėti nuo nusiraminimo, kalbėjimo tik tą ką reikia, tada kada reikia, tik tiek kiek reikia ir tik tiesą, gyventi saike, darnoje ir negalvojimas ateis savaime kai pasijusiu vienovėje su savimi, tai yra su visu tuo kas buvo, yra ir dar kada nors bus. Galbūt taip?
…tada perskaitykite savo pirmąjį pasisakymą… apsimelavot, pajuokavot? O taip tai taip, gyventi darnoje, su saiku, nevartoti svaigalų, nežudyti gyvūnų, neprisidėti prie jų žudimo viskas teisinga, to tikrai jums pakaks nugyventi gyvenimą teisingai, o aš tik pasidalinau savo gyvenimo patirtimi kai pradžioje atsitinka, pradedi galvoti, kad išprotėjai, bet po kurio laiko supranti, kad dar ne… trumpai tariant mano pasirinkimas šį gyvenimą nugyventi tinkamai be karminių skolų ir daugiau nebeatgimti žmogumi…
Aš juk parašiau, jog sutikčiau išbandyti tokią patirtį, kas ne taip? Išbandyti juk nėra kaip nes neišprotėjau. Kita vertus, norint išprotėti pirma reikia proto turėti 🙂
Ko norėt kai 99,5% Lietuvos politikų priedurniai
Netikėta rasti ir malonu skaityti Jūsų pamąstymus bei žinoti,kad ir daugiau yra sielų,norinčių ištrūkti iš šio karštos smalos katilo …
Ir man malonu, nes šiaip jau gyvenime neturiu su kuo apie tai pakalbėti. Kai viešai pateikiu, pats sau pasitikrinu ar dar ne grybauju…
Papasakosiu jums vieną įdomią patirtį, čia taip prasiblaškymui, kad būtų linksmiau ;). Esu baigęs Muzikos Akademiją, vieną vakarą grojant scenoje (jau labai seniai) per pasirodymą užsigalvojau. Kadangi jau tuo metu buvau susidvejinęs, žinojau, kad mano vidinis autopilotas atgros tą ką reik kurį laiką ir po kokios minutės galvojimo supratau, kad kūrinys pagal laiką eina į pabaigą, kad laikas grįžti ir grojimą reikia pabaigti laiku. Na ir atsitokėjęs labai nustebau, kad tol kol aš galvojau, mano vidinis laikas ėjo, o išorinis laikas sutojo, grįžau aš į tą pačią natą nuo kurios užsigalvojau. Na tada dar teko kurį laiką koncertuoti, nebuvo kada gilintis į tai kas atsitiko, bet grįžus namo aš pamėginau atgaminti – o ką gi aš mačiau kai laikas buvo sustojęs, stovėjau tai atmerkęs akis, žiūrėjau… Va čia ir buvo didžiausias nustebimas. Tikėjausi vaizdelio kaip nuotraukoje, o aš tuo metu mačiau tik miglą. Kai sustojo laikas pasaulis išnyko… Čia jau galima būtų vaizdelį sugretinti ir su mokslu, ir su vedu mokslu. Šiuolaikinis fizikos mokslas kelią hipotezę, jog laiko nėra yra tik materija. Vedų mokymas aiškina, kad yra tik laikas, o materija iliuzija… Na čia kiekvienam pagal skonį… Nekyla abejonių, kad į tokius potyrius papuola daugelis žmonių, tik mažai kam tai pavyksta pastebėti. Jei save atidžiau seksite, galite pastebėti, jog kartais ilgai galvojote galvojote, o pasižiūrėjus į laikrodį laiko praėjo visiškai nedaug. Aš tai pradėjau pastebėti po šio įvykio…
O gyvenimas yra gyvenimas, jame veikia karmos dėsnis, kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tinkamai nugyvenus gyvenimą, pvz. aš neturiu kuo skųstis, man gyvenimas gražus. Kitas dalykas man gaila kenčiančių, savęs negaila, gaila, kad vilkė norėdama pamaitinti savo vilkiukus turi nužudyti stirną, didelė žuvis suvalgyti mažesnę… Buda savo pasekėjams palikęs tokį priesaką, kad nei vienas budistas negali palikti šio pasaulio, kol Žemėje bus nors viena kenčianti būtybė. O aš kaip ne budistas ir nepriklausantis jokiam tikėjimui mėginsiu pasitikrinti pomirtinėje būsenoje kas yra kas ir tikiuosi priimsiu geriausia sprendimą – atgimti ar ne 🙂
Aš sakyčiau yra tik patirtis, o karma… abejotina. Mes esame vienis ir, sakyčiau, begalinis sąmoningumas pats savęs nevertina ir nebaudžia, o tik vystosi, na o kalbant apie mus kaip dvasines būtybes įsikūnijusias medžiaginiuose pavidaluose-mes juk esame linkę viską atleisti, viską dovanoti net ir baisiausius nusikaltimus. Pavyzdžiui, kai jaučiame pyktį ar apmaudą, o mūsų virpesiai tampa žemesni ir kūnai tampa tankesni, gyvenimas nuo to nesustoja, viskas praeina ir gyvenam toliau, o ilgainiui skriaudos pasimiršta bei lieka tas kas tikra.
Jūs kalbate apie dvasines būtybes, o svarstote kaip kūniška būtybė. Net psichologiniame lygmenyje ryškūs įvykiai palieka pėdsakus visam likusiam gyvenimui, o tai kodėl dvasiniame lygmenyje turėtų kažkas pasimesti, užsimiršti?.. Prie priežasties pasekmės dėsnio priartėjau dar tada kada buvau visiškas materialistas, o jau dabar ir gyvenimiška patirtis tik patvirtino – karmos dėsnis veikia, turėjau gyvenime tokių atsitikimų, bet jūs galite galvoti ir kitaip, ir jei jums gyvenime viskas gerai, vadinasi karmos dėsnio taisyklių nepažeidinėjate, nors to ir nepripažįstate.
Turėjau minty, jog skriaudos pasimiršta tada kai mes atleidžiame. Tas vyksta šitaip: mes turime atleisti, bet prisiminti, tam kad atleistume visiškai turime pajausti nuoširdų skriaudiko gailėjimąsi, o visiškai atleidžiame ir pamirštame tik tada kai pamatome jų gerus darbus bei tą žmogų ar tuos žmones priimame kaip savą (-us). Jeigu nuoširdaus gailėjimosi nėra, vis tiek atleidžiame visiškai, tačiau tik tada kai patirtis mums byloja, jog iš tikrųjų yra tik meilė, o visa kita sukurta. Beje apie sąvokas. Tikrai nepasakyčiau, jog yra kažkokios, jūsų minimos, kūniškos būtybės, manyčiau, jog mes visi esame dvasinės būtybės įsikūniję medžiaginiuose pavidaluose bei patiriančios žemiškąją patirtį, na bent jau kol esame šiame išmatavime.
Na karminė skola gali atsirasti ir tada kada niekas, ir nepastebės, pvz. dėl kokio nedidelio nesąžiningumo, bet karmiškai tai bus skola, teks atidirbt… Kol aš turiu kūną, aš kūniška būtybė su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, jūs gal ir kitaip 😉