infa.lt

Istorija apie neįvykusias skyrybas

Istorija apie neįvykusias skyrybas

03 balandžio
04:01 2015

paveikslėlis„Grįžau namo vakarienei, kurią pagamino mano žmona. Manęs laukė nelengvas pokalbis su ja, kurį pradėjau fraze „Noriu tau kai ką pasakyti“. Ji nieko neatsakė ir ėmė vakarieniauti. Jau ne pirmą kartą jos akyse pastebėjau skausmą…

Tačiau man visgi reikėjo pradėti ir išbėriau, jog noriu skirtis. Ji neatrodė supykusi ar nustebusi, tik tyliai uždavė trumpą klausimą: „Kodėl?“ Bet aš vengiau šio klausimo, kas ją labai supykdė. Žmona ėmė mėtyti daiktus ir sukėlė isteriją. „Tu ne vyras!“ – išrėžė ji man.

Tą vakarą mes daugiau nesikalbėjome. Aš nuėjau į miegamąjį ir atsiguliau, tačiau girdėjau, kaip verkia žmona. Tiesą pasakius, aš neketinau su ja aiškintis, kodėl iširo mūsų santuoka. O juk ją jaudino būtent šis klausimas. Ką aš galėjau atsakyti? Kas jos jau seniai nebemyliu, o tik gailiu? Ir kad nuo šiol mano širdis priklauso Džeinei?

Ryte pasirašiau santuokos nutraukimo ir turto padalijimo dokumentus. Aš atidaviau žmonai namą, mašiną ir trisdešimt procentų mano kompanijos akcijų. Tačiau ji šyptelėjo ir suplėšiusi dokumentus pasakė, kad jai nieko iš manęs nereikia. Paskui ji vėl pradėjo verkti. Man buvo gaila jos dešimties sugaištų metų, taip pat man buvo gaila ir mūsų santuokos, tačiau jos reakcija, isterija ir pyktis sustiprino mano norą skirtis. Aš daugiau joje nebemačiau to, ką kažkada mylėjau ir kas laikė mane šalia jos.

Vakare grįžau labai vėlai. Nevakarieniavęs nuėjau į miegamąjį ir atsiguliau. Žmona sėdėjo prie stalo ir kažką rašė. Aš greitai pasinėriau į sapnus, o kai naktį pabudau – žmona vis dar rašė, sėdėdamas prie rašomojo stalo. Man buvo vienodai ką ji daro, aš daugiau nebejaučiau bendro ryšio su ja.

Ryte ji man pranešė, kad parašė savo skyrybų sąlygas. Viskas ko jai reikėjo, – tai pasistengti išsaugoti gerus santykius tiek, kiek mes sugebėsime. Jos argumentai buvo labai įtikinami: po mėnesio mūsų sūnus mokykloje turėjo laikyti egzaminus, ir ji manė, jog nereikia trikdyti jo nervinės sistemos tokiomis bjauriomis naujienomis, o būtina pasistengti išlaikyti normalius santykius, kol jis nesusitvarkys su egzaminais. Aš sutikau, nes buvo akivaizdu, kad tai teisingas sprendimas. Antrasis žmonos reikalavimas man pasirodė kvailas – viskas ko ji norėjo, tai, kad aš visą mėnesį, kiekvieną rytą, iš miegamojo iki verandos neščiau ją ant rankų, prisimenant tai, kaip po mūsų vestuvių aš ją atnešiau į namus.

Nesiginčijau vien dėl to, kad tai vis tiek man nieko nereiškė. Tačiau kai darbe apie tokį prašymą papasakojau Džeinei, ji sarkastiškai nusikvatojo ir pasakė, jog tai mano žmonos apgailėtini bandymai manipuliuoti manimi siekiant sugrąžinti mane į šeimą. Aš tik gūžtelėjau pečiais, man buvo vis vien, ir buvau tikras, jog tai neįmanoma.

Kai pirmą dieną paėmiau žmoną ant rankų, jaučiausi labai nejaukiai, juk tarp mūsų seniai nebuvo intymaus artumo, o tie pokalbiai, kurie pastaruoju metu vyko tarp mūsų, visai padarė mus svetimais. Tačiau mūsų sūnus džiaugsmingai šokinėjo aplink mus ir šaukė: „Tėtis neša mamą ant rankų!” Ir žmona man tyliai pasakė „Nieko jam nesakyk…“ Netoli durų pastačiau žmoną ant grindų ir nuėjau link mašinos, o ji link autobusų stotelės.

Antrą kartą mes elgėmės natūraliau, jį padėjo galvą man ant peties ir aš pajaučiau jos kvapą. Netikėtai mane aplankė mintys, kad seniai nenužiūrinėjau savo žmonos, nepastebėjau jos veide smulkių raukšlelių ir keleto žilų plaukų. Ji tiek daug atidavė mūsų santuokai, o ką aš jai daviau mainais?

Ketvirtą dieną tarp mūsų įsižiebė mažytė kibirkštėlė.

Per sekančias dvi dienas pajaučiau, kad kibirkštėlė auga. Dar nustebęs pastebėjau, jog mano žmona tampa vis lengvesnė ir lengvesnė. Apie savo mintis ir jausmus nepasakojau Džeinei, pasąmonėje suprasdamas, kad tai ją supykdys.

Paskutinę dieną, kai man reikėjo nešti žmoną, užtikau ją prie spintos. Jis rinkosi ką apsirengti ir apgailestavo, kad labai sulyso. Ir tada aš pastebėjau, jog tikrai, ji tampo labai liesa, net sakyčiau per daug liesa. Pajaučiau kartėlį, kad sukėliau jai tokį skausmą. Į kambarį atėjo mūsų sūnus ir paklausė kada tėtis mamą neš ant rankų? Jam tai tapo įprasta dienos pradžia. Aš lengvai apkabinau savo sulysusią žmoną ir nešiau ją prie lauko durų. Aš jaučiausi lygiai taip pat, kaip mūsų vestuvių dieną. Ji švelniai apkabino mano kaklą, taip pat, kaip tada. Ir viskas buvo nuostabu, ir vienintelis mane liūdinantis dalykas buvo žmonos svoris.

Kai pastačiau žmoną ant kojų, greitai nubėgau link mašinos ir nuskubėjau į darbą. Ten iš karto susitikau su Džeine ir pasakiau jai, kad apsigalvojau ir nebenoriu skirtis. Jis palietė mano galvą tikėdamasi, kad turiu temperatūros ir kliedžiu. Tačiau aš pakartojau apie savo norą dar pridėdamas, jog mūsų santuoką iširo ne dėl to, kad liovėmės vienas kitą mylėti, o dėl to, jog nustojome skirti vienas kitam dėmesio.

Džeinė skėlė man antausį ir verkdama išbėgo. O aš labai užsimaniau grįžti namo pas žmoną. Išlėkiau iš kabineto ir iš karto nuėjau į gėlių parduotuvę. Ten aš nupirkau pačią gražiausią gėlių puokštę ir kai pardavėjas pasiteiravo kokį užrašą užrašyti ant kortelės, aš atsakiau „Aš būsiu pats laimingiausias galėdamas tave nešioti ant rankų iki pat mirties!” Lengva širdimi, su gėlių puokšte rankose ir plačia šypsena veide užskridau laiptais į viršų ir įbėgau į miegamąjį. Žmona gulėjo lovoje. Ji buvo mirusi…

Vėliau aš sužinojau, kad mano žmona paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius drąsiai kovojo su vėžiu. Ji man nieko nepasakė, o pats aš nepastebėjau, – taip buvau užsiėmęs romanu su Džeine. Tačiau mano protinga ir gera žmona, žinodama, kad jai nedaug teliko, pasirūpino tuo, kad mūsų skyrybos ir mano naujasis romanas nepaverstų manęs monstru sūnaus akyse. Matydamas kaip aš nešiojau mamą ant rankų, jis dabar visada laikys mane tikro vyro pavyzdžiu.

Nesvarbu, ar jūs turite dabar su kažkuo artimų santykių, ar ne, tačiau prisiminkite, jog bet kokie mažyčiai džiaugsmai, dėmesio ženklai, jūsų meilės prisilietimai tik sutvirtins ir papuoš santuoką. Ir jie neleis kibirkštėlei užgesti… Būkite ne tik meilužiu savo puselei, būkite gyvenime ištikimu, atsidavusiu draugu ir partneriu. Užmirškite viską – pinigus, darbą, reikalus. Svarbiausia – tai santykiai, kurie visam laikui užpildys jūsų gyvenimą, jeigu bus harmoningi ir pilni meilės.

Tikiuosi, ši mano istorija kažkam pagelbės išsaugoti šeimą… Dauguma žmonių pasiduodavo nežinodami, jog yra tik per žingsnį nuo pergalės!”

šaltinis: interneto platybės

vertė: Edita Sabaitė

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar reikia sugrąžinti privalomą kaukių dėvėjimą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas
Pasidalinkite su savo draugais
Sveiki, verta dėmesio: *Istorija apie neįvykusias skyrybas* - nuoroda: https://infa.lt/1007/istorija-apie-neivykusias-skyrybas/