infa.lt

Pateikiame jūsų dėmesiui, demokratinių jėgų aljanso, vadinamo NATO, be teismo nužudyto Libijos vadovo Muammar Al Kaddafi parašytą knygą – „Žalioji knyga” išverstą į lietuvių kalbą. Joje jūs galėsite susidaryti aiškų vaizdą to, kodėl ir už ką buvo nužudytas šis žmogus, melagingai apkaltintas pasaulio visuomenės akyse, kaip diktatorius, despotas ir išnaudotojas. O juk užtektų daugumai tiesiog pasiskaityti apie tai, kaip gyveno Libijos žmonės, kad suvokti, jog mums tokio gyvenimo neteks matyti niekada – jis elementariai nepasiekiamas. Bet, apie viską iš eilės.

–

Ištrauka:

VALDYMO ĮRANKIS

Pagrindinė politinė žmonijos problema – valdymo įrankio problema. Netgi šeimos konfliktai neretai kyla dėl šios problemos.Tai rimčiausia problema nuo pat šiuolaikinių bendruomenių pradžios.

Mūsų dienomis tautos ir bendruomenės nuolat susiduria su šia problema, rizikuodamos ir kentėdamos dėl sunkių pasekmių, kurias ji sukelia. Iki šiol nepavyko surasti galutinio demokratiško šios problemos sprendimo. Žalioji knyga pateikia aiškų valdymo įrankio problemos sprendimą.

Visos nūnai pasaulyje egzistuojančios politinės sistemos atsiranda kaip kovos tarp valdymo įrankių rezultatas – tebūnie tai taiki ar ginkluota klasių, klanų, genčių, partijų ar netgi atskirų asmenų kova. Nugalėtoju visada tampa valdymo įrankis – asmuo, žmonių grupė, partija, klasė, pralaimintysis visada yra liaudis, tai yra tikroji demokratija.

Politinė kova, kurioje, pavyzdžiui, kandidatas laimi 51 proc. rinkėjų balsų, įtvirtina diktatorinį valdymą, vilkintį prasto kirpimo demokratijos togą, kadangi 49 proc. rinkėjų tampa valdomi įrankio, už kurį jie nebalsavo, kuris jiems buvo primestas, o tai ir yra diktatūra.

Tokio pobūdžio politinė kova neretai pasibaigia pergale to valdymo įrankio, kuris atstovauja mažumai, o tai atsitinka tada, kai balsai pasiskirsto kandidatų grupėje, tuomet vienas jų gauna balsų daugiau nei bet kuris kitas. Jeigu paskaičiuotume balsus, atiduotus už likusius kandidatus, tai pasirodytų, kad jie sudaro didžiąją daugumą, tačiau laikoma, kad laimėjo pirmasis kandidatas, ir netgi laimėjo teisėtu, demokratiniu būdu! O iš tiesų tai – diktatūra iškreiptu demokratijos pavidalu. Toks yra tikrasis šiandien pasaulyje egzistuojančių politinių režimų veidas. Argi neaišku, kad visi jie falsifikuoja tikrąją demokratiją ir yra tik diktatoriniai režimai.

PARLAMENTAI

JOKIO ATSTOVAVIMO LIAUDIES VARDU

Parlamentai sudaro šiais laikais egzistuojančios demokratijos pagrindą, bet atstovavimas liaudžiai parlamentuose yra apgaulė, o parlamentarizmas – tai ydingas demokratijos problemos sprendimo kelias.

ATSTOVAVIMAS – TAI APGAULĖ

Svarbiausia parlamento paskirtis – kalbėti liaudies vardu, o tai savaime nedemokratiška, kadangi demokratija reiškia būtent liaudies valdžią, o ne valdžią tų, kurie pasisako jos vardu. Pats parlamento egzistavimo faktas reiškia valdžią be liaudies.Tikroji demokratija galima tik dalyvaujant pačiai liaudžiai, o ne jos atstovams.

PARLAMENTAS – TAI NE LIAUDIES VALDŽIA

Parlamentai tapo įteisintomis kliūtimis, trukdančiomis liaudžiai įgyvendinti savo valdžią, nušalinančiomis mases nuo dalyvavimo politikoje ir monopolizuojančiomis jų valdžią. Liaudžiai palikta tik išorinė demokratijos apraiškų klastotė – teisė stovėti ilgose eilėse prie balsavimo urnų rinkimų apylinkėse.

Norint atskleisti tikrąją parlamento esmę, būtina grįžti prie jo ištakų. Parlamentą renka arba visa liaudis rinkimų apylinkėse, arba partija ar partijų koalicija, arba jis paskiriamas.Visų šių metodų negalima vadinti demokratiniais, nesgi gyventojų suskirstymas į rinkimų apylinkes reiškia, kad vienas deputatas atstovauja tūkstančiams, šimtams tūkstančių ir netgi milijonams žmonių, priklausomai nuo rinkėjų skaičiaus. Tai reiškia, kad deputatas jokiais glaudžiais organizaciniais ryšiais nesusijęs su rinkėjais, kadangi jis, kaip ir visi kiti deputatai, laikomas visos liaudies atstovu. Taip numato viešpataujanti tradicinė demokratija. Tokiu būdu masės visiškai atitrūksta nuo deputato, o deputatas, vos laimėjęs rinkėjų balsus, galutinai atitrūksta nuo masių. Jis monopolizuoja valdžią ir teisę spręsti žmonių reikalus už juos pačius.

PARLAMENTAI – DEMOKRATIJOS FALSIFIKACIJA

Taigi matome, kad tradicinė demokratija, įsiviešpatavusi šiandien pasaulyje, garantuoja parlamento nariui neliečiamybę ir apgaubia jį šventojo aureole, neleisdama viso to eiliniam žmogui. Tai reiškia, kad parlamentai tapo žmonių uzurpavimo ir liaudies valdžios užgrobimo priemone, tad, žinoma, liaudis mano esant teisėta revoliuciniu būdu kovoti dėl to, kad sutriuškintų demokratijos monopolizavimo ir liaudies valios užgniaužimo įrankius, vadinamus parlamentais, bei garsiai pareikšti naują šūkį – jokio atstovavimo liaudies vardu!

VISUOMENĖS ĮSTATYMAS

Be valdymo įrankio problemos egzistuoja dar viena problema, kuri, nors ir buvo spręsta atskirais istorijos laikotarpiais, šiandienos pasaulyje neturėjo sprendimo. Tai Įstatymo problema.

Neteisėta ir nedemokratiška įgalioti parlamentą ar komitetą sukurti Visuomenės įstatymą. Lygiai taip neteisėta ir nedemokratiška leisti, kad Visuomenės įstatymą keistų atskiri asmenys, komitetai ar parlamentai.

Taigi, kas tas Visuomenės įstatymas? Kas jį nustato? Kokia jo reikšmė demokratijai?

Tikruoju Visuomenės įstatymu būna arba paprotys(tradicija), arba religija. Bet koks bandymas apibrėžti Visuomenės įstatymą aplenkiant šiuos pamatinius momentus yra neteisėtas ir nelogiškas. Konstitucija nėra Visuomenės įstatymas. Konstitucija – tai pagrindinis žmogaus sukurtas įstatymas.

Šis įstatymas turi turėti šaltinį, kuris pateisintų jo egzistavimą. Laisvės problema šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda todėl, kad Visuomenės įstatymu tapo konstitucijos, kurios išimtinai remiasi pasaulyje viešpataujančių diktatorinių valdymo įrankių, pradedant asmenybėmis, baigiant partijomis, požiūriais. Tai patvirtina konstitucijų skirtingumai, nors žmogaus laisvė vientisa. Tų skirtingumų priežastis – įvairovė požiūrių tų, kurie valdo.

Būtent laisvės traktavimas šiandien skaudžiausia pasaulyje egzistuojančių režimų vieta. Metodas, kuriuo valdymo įrankiai bando įtvirtinti savo viešpatavimą liaudyje, numatomas konstitucijoje ir žmonės priversti jiems paklusti įstatymų, pagimdytų konstitucijos vardu, kuri pati yra valdymo įrankio nusiteikimų ir įsitikinimų vaisius.

Diktatorinių valdymo įrankių įstatymas stojo prigimtinio įstatymo vieton. Todėl pasikeitė ir kriterijai, kadangi žmogaus išgalvotas įstatymas pakeitė prigimtąjį.

Žmogus visada lieka žmogumi ir savo fizine sandara, ir emocijomis.

Todėl prigimtinis įstatymas buvo logiškas įstatymas žmogui, vientisam savo žmogiškąja esme. Vėliau konstitucijos, būdamos žmonių sukurtais įstatymais, liovėsi įžvelgti žmoguje vientisos ir nekeičiamos žmogiškosios prigimties būtybę. Vienintelis tokios pozicijos paaiškinimas – valdymo įrankio, tebus tai asmuo, parlamentas, klasė ar partija, – siekis viešpatauti liaudžiai.

Neabejotinai todėl, kai keičiasi valdymo įrankiai, paprastai keičiamos ir konstitucijos. Tai rodo, kad konstitucija anaiptol ne prigimtinis įstatymas, o voliuntaristinis valdymo įrankio gaminys, skirtas tarnauti jo interesams.

Grėsmė laisvei kyla žmonių visuomenei prarandant savo tikrąjį Įstatymą ir pakeičiant jį žmogaus sukurtu įstatymu, kad valdymo įrankiai galėtų valdyti mases.

Iš Iš tikrųjų valdymo įrankį reikia suderinti su Visuomenės įstatymu, o ne atvirkščiai. Tai reiškia, kad Visuomenės įstatymui nereikia sudarinėjimų ar apdorojimų. Įstatymo prasmė pasireiškia tuo, kad tik jis gali nustatyti, kas tiesa, o kas – melas, kas teisinga ir kas ne, ir kokios visuomenės narių teisės ir pareigos. Laisvei iškyla grėsmė, jei visuomenė neturi švento Įstatymo, kuris grindžiamas nepajudinamomis normomis, nepasiduodančiomis keitimams ar pataisoms valdymo įrankio valia. Dar daugiau, valdymo įrankis pats privalo laikytis Visuomenės įstatymo.

Vienok dabar visame pasaulyje liaudis valdoma žmogaus sukurtų įstatymų, keičiamų ir panaikinamų priklausomai nuo to, koks valdymo įrankis laimėjo kovą dėl valdžios. Visaliaudiniai referendumai konstitucijos klausimu ne visada yra efektyvi priemonė, kadangi jie, siūlydami vienareikšmį atsakymą „taip” arba „ne”, falsifikuoja demokratiją. Dar daugiau, liaudį verčia dalyvauti referendumuose įstatymai, sukurti žmonių. Įvykęs referendumas dėl konstitucijos nereiškia, kad Konstitucija tampa Visuomenės įstatymu, o tik patvirtina, kad konstitucija – tai objektas, dėl kurio vyko referendumas, ir ne daugiau.

Visuomenės įstatymas – ilgalaikis paveldas, o ne tik dabar gyvenančių nuosavybė. Todėl konstitucijos sudarinėjimas ir jos pateikimas amžininkų referendumui – tai savotiškas farsas. Įstatymų rinkiniai, sudaryti žmonių, remiantis jų pačių sukurtomis konstitucijomis, numato daugybę bausmių, ko beveik nežino paprotys, kuris numato moralines, o ne materialines bausmes, nežeminančias žmogaus orumo. Religija perima ir įsisavina paprotį.

Dauguma materialinių bausmių religijoje atidedama Paskutiniajam teismui, o didžioji reikalavimų dalis išdėstoma pamokslų, nurodymų ir atsakymų į klausimus forma. Tai labiau žmogaus vertę atspindintis įstatymas. Religija tik ypatingais atvejais numato neatidėliotiną bausmę, kai tai būtina visuomenės saugumui.

Religija apima paprotį, o paprotys yra natūralaus liaudies gyvenimo išraiška. Taigi religija, apimanti paprotį, yra tikrojo įstatymo patvirtinimas. Įstatymai, nesiremiantys religija ir papročiu, specialiai kuriami žmogaus prieš žmogų ir todėl neteisėti, kadangi jie nesiremia originaliu šaltiniu – papročiu ir religija.

Kas prižiūri visuomenės gyvenimo eigą? Kyla klausimas: kas prižiūri, kad laiku būtų pastebėti nukrypimai nuo Įstatymo?

Demokratijos požiūriu jokia žmonių grupė neturi teisės sekti visuomenę. VISUOMENĖ PATI SAVE KONTROLIUOJA.

–

Žemė nepriklauso niekam. Vienok kiekvienas turi teisę naudotis žeme, kol gyvas ir kol gyvi palikuonys, asmeniniams poreikiams, dirbdamas žemę, ardamas ar ganydamas gyvulius, kiek jam leidžia jėgos, nenaudodamas svetimo apmokamo ar neapmokamo darbo. Jeigu leisime žemės perdavimą nuosavybėn, tai ją valdys tik dabar gyvenantys. Žemė – stabilus faktorius, gi tie, kurie ja naudojasi, laikui bėgant keičiasi, keičiasi jų veikla, jų fizinės jėgos ir pati jų buitis.

–
Gyvenimas Libijoje buvęs valdant M.a. Kaddafi: Libija rojus ar pragaras
–
Čia galite atsisiųsti visą knygą lietuvių kalba:

  Muammar Al Kaddafi - "Žalioji Knyga" (307,1 KiB, 6 839 atsisiuntė)

–

sarmatas.lt